Teatras
Išgyventi automobilio avariją – unikali patirtis. Kūnas, o kartu ir protas, patiria tai, kam jis nėra sukurtas, kam jo neįmanoma paruošti. Juk rengiantis į vieną iš daugybės kasdienių kelionių niekada nėra tikimasi pakliūti į eismo įvykį. Šokas, adrenalinas, įsijungiantys išgyvenimo instinktai ar panirimas į keisčiausią liminalinę būseną, siurrealų laukimą, kas bus toliau, kada atvažiuos pagalba, – tai patirtys, kurių neįmanoma pamiršti. Menininkų rankose toks sukrėtimas ne kartą tapo įspūdingu ir paveikiu kūriniu – muzikos albumu, performansu, dailės darbu ar pan. Spalio pradžioje šios patirties interpretaciją buvo galima išvysti ir teatro scenoje.
Prieš dvidešimt metų išgyventos automobilio avarijos būsenas savo spektaklyje „Flesh“ (spalio 6 d. parodytas festivalyje „Sirenos“) nagrinėja prancūzų režisierius ir kompozitorius Franckas Vigroux. Žiūrovui pateikiamas abstraktus, nuo tikrovės beveik apvalytas pasaulis. Realybės atspindžius matome tik drumstose projekcijose (videomenininkai Kurtas d’Haeseleer, Olivier Ratsi): tarsi per rūką kylantį tiltą, iš mirgėjimo išnyrančius mašinų kontūrus, lyg mikroskopu išdidintą raudonų, pleišėjančių virvių audinį ar raibuliuojantį skystą metalą. Čia ryškiausias realybės simbolis – keturi ore pakibę automobilio varikliai. Jie blizga šaltu metalu, kartais sukasi, leidžia tepalus. Lyg elementariai, be jokios emocijos ar reakcijos primintų apie galbūt nutikusią avariją, veiktų kaip savotiškas skirtukas laike, įvykio iliustracijos fragmentas.
Vigroux bando kurti šoko ir ramybės būsenas, sluoksniuoti jas lyg sugrįžtančią ir vėl apsiblausiančią sąmonę. Šoko siekiama kuriant perkrovos pojūtį – šėlstančiomis projekcijomis, stroboskopu, garsia noise stiliaus muzika. Ramybės būsenas vaizduoja daug lėtesnės projekcijos ar jų nebuvimas, lėtas šokėjų (Azusa Takeuchi, Emilie-Julie Facon) dueto judesys. Šokėjos ištęsia laiką, kuria dažnai fantasmagoriškus pavidalus – sulaužytą, sau pačiam abejingą žmogų keistai judančiomis, nenormaliai išsitęsiančiomis ir besilankstančiomis galūnėmis. Vėliau, apsivilkusios gauruotus apsiaustus, jos tampa neįvardijamais, ore laviruojančiais gyviais. Scenos visuma kuria nejaukią, nepatogią (net ir užpildžius ją projekcijomis ir muzika), sterilią atmosferą.
Nesunku pripažinti, kad spektaklis atrodo estetiškai, jame daugybė kinematografiškų scenų. Tačiau po gerų penkiolikos minučių, net ir norint įsijausti į Vigroux kuriamus vaizdinius, pasiduoti besiliejančioms projekcijoms ir garsėjančiai muzikai, ima kirbėti mintis, kad režisierius, bandydamas perteikti šias sunkiai suvokiamas būsenas, užsižaidžia savo patirtimi ir palieka žiūrovą už borto. Scena atakuoja garsu, mirgančiais vaizdiniais, ištęstu laiku, tačiau lieka įspūdinga tik kadruose, kaip nuotraukų rinkinys ar atvirukų kolekcija. Stebint gyvą veiksmą, spektaklio audinys atrodo sutraukytas, lyg būtų tikimasi žiūrovą sužavėti vien patirtos katastrofos didingumu, unikalios ir nesuvokiamos patirties galia. Visiškai pamirštama kurti kvėpuojantį ir įtraukiantį veiksmą, išlaikyti pauzes su nujaučiamomis ribomis, perkrovos ir ramybės scenų nepalikti tęstis, rodos, atsitiktinai pasirinktiems laiko intervalams. Ilgainiui tampa nebeįdomu sulaukti, kada tylą nenuspėjamai vėl pakeičia chaosas.
Žiūrovo įtraukimu čia daugiausia besirūpinusios ant trijų scenos sienų rodomos projekcijos irgi patyrė šiokį tokį fiasko – dėl išsiplėtusių šoninių kulisų salės pakraščiuose įsitaisę žmonės atsidūrė riboto matomumo zonoje. Net ir persodinus toliausiai kraštuose sėdinčiuosius, nemaža dalis žiūrovų vietoj trijų sienų matė tik dvi, tad liko kuriamos patirties paraštėse.
Vigroux spektaklis „Flesh“ sužavėjo savo aprašymu bei idėja, įspūdingomis fotografijomis ir klipu (kurio nė nesinorėjo žiūrėti iki galo, kad per daug neatskleistum šio tamsiai ir fatališkai atrodančio kūrinio širmos), bet netruko nuvilti, užgesus salės šviesoms. Gaila, tačiau spektaklis (iš tiesų panašesnis į performansą), tikriausiai talpinantis labai daug asmeniškų ir jautrių režisieriaus išgyvenimų, žiūrovo akiai liko tik schema iš įvykio vietos.
