Suaugusių vaikų karta

Lydimi sėkmės, jauni ir perspektyvūs. Kas nenorėtų tokie būti? Šį sezoną OKT studijos durys, regis, atviros visiems: spektaklius čia jau pristatė Kamilė Gudmonaitė, Darius Gumauskas, Dainius Gavenonis. Spalio 21 d. čia įvyko ir režisieriaus Manto Jančiausko spektaklio „Portalas“ premjera. Taip pat lydimas sėkmės, jaunas ir perspektyvus, bet, deja, ką tik ateistas iš darbo ir Audrius – pagrindinis dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pjesės veikėjas.

Audrius, kurį vaidina aktorius Marius Repšys, – būsimas tėvas. Na, gal dar ir per anksti džiaugtis, bet nesiginčykim – yra dėl ko. Audrius – šios nušvitimo ir nuosmukio istorijos pasakotojas, aktyviai ir nuoširdžiai bendrauja su žiūrovais. Scenoje – jaukūs, lyg iš skandinaviško „Ikea“ katalogo perkelti ir aktorių apgyventi namai (scenografė ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė). Čia Audrius slaugo prie lovos prikaustytą, po insulto paralyžiuotą motiną, kurią vaidina aktorė Eglė Gabrėnaitė. Kartu gyvena ir Marija (aktorė Adelė Šuminskaitė) – Audriaus mylimoji, būsima jauna mama. Kamerinė salės erdvė kiek apriboja režisūrinių sprendimų amplitudę, tačiau žiūrovo dėmesys telkiamas ne į spektaklio formą, o į temą.

Kai Audriui buvo dešimt metų, jo tėvą, tuomet trisdešimt ketverių, atleido iš darbo. Po to tėvas pradėjo gerti ir galiausiai pasikorė. O jaunajam Audriui augant ir siekiant pilnatvės liko daug spragų ir pykčio. Nelaimei, istorija kartojasi: netekęs darbo, Audrius išsigąsta, jį kamuoja egzistenciniai klausimai. O kas, jeigu ir jis prasigers? Kas augins jo vaiką? Repšys kuria jautraus, kiek pasiklydusio, bet kartu vizualiai tvirto, agresyvaus ir tiesmuko jauno vyro vaidmenį.

Kurį laiką Audrius nuo šeimos slepia, kad neteko darbo, ir susidomi savęs pažinimo programa „Portalas“. Tiesiai prieš žiūrovų akis ant sienos projektuojamas kompiuterinis žaidimas, kuriame, lydimas aktoriaus Mato Dirginčiaus balsu kalbančio vedlio Chulio, Audrius gauna tikrame gyvenime įgyvendinamas užduotis, dalyvauja paskaitose, virtualiuose susitikimuose. Paralelinėje „Portalo“ realybėje pagrindinis dėmesys skiriamas maskulinizmui ir asmeninei vyrų filosofijai, nors ne visi lozungai įtikina, o kompiuterinė grafika dažnai verčia šyptelėti, bet šiame pasaulyje Audrius jaučiasi suprastas ir saugus. Tik, kaip dažnai būna, kuo labiau jautiesi pažįstantis save, tuo svetimesnis tampi esantiems šalia. Audrius lyg apsėstas bėga nuo tikrovės ir atsakomybių: keliasi paryčiais ir vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio, vengia pokalbių, namų buitį ir sergančios motinos priežiūrą užkrauna Marijai. Įtampa šeimoje auga. Juk toks yra vienas iš politinių, religinių ir kitų ideologinių grupuočių tikslų: laiku sutikus pasiklydusįjį, pažadinus jame herojų, sukelti pyktį, supriešinti su aplinkiniais ir užverbuoti.

Pyktis dėl trauminių patirčių vaikystėje, skausmas dėl anksti jį palikusio tėvo, neapykanta dėl jam primestos atsakomybės rūpintis motina, finansiniai bei emociniai iššūkiai, užklupsiantys gimus vaikui, trikdo vyrą – ar jis pasiruošęs tapti tėvu? O ar tėvas buvo pasiruošęs jo gimimui? O motina? Ar naujam gyvenimo etapui yra pasiruošusi Marija? Ir tik Marijai prabilus apie abortą Audriaus pyktis nuslopsta ir egocentristinis požiūris keičiasi: jis klaupiasi ant kelių, išsižada „Portalo“ mokymų ir verkdamas prašo mylimosios išsaugoti kūdikį, kaip šviesios ateities viltį. Dramatiškame ir šiek tiek netikėtame spektaklio epiloge dar kartą parodomas veikėjo impulsyvumas – taip pat vaikiškas bruožas.

Pjesėje aktualizuojama pastaruoju metu pasaulyje pastebima tendencija, liudijanti apie stiprėjančią priešišką reakciją į didėjančias moterų teises ir lyčių lygybę. „Portalo“ lyderis Chulio iš tiesų buria radikalią antifeministinę grupuotę: spektaklio finale rodomas ir vaizdo įrašas (projekcijų autorius Kristijonas Dirsė), kaip grupė aršiai nusiteikusių vyrų Vilniuje nuo Baltojo tilto išskleidžia baltą medžiagą su „Red Pill“ – judėjimo už vyrų teises – užrašu. Patikslinsiu, kad „Red Pill“ („Raudona piliulė“) posakis, gimęs 1999 m., pasirodžius filmui „Matrica“, simbolizuoja pasirinkimą matyti tiesą, t.y. nebūti pavaldžios žmonių masės dalimi, nesileisti kvailinamam. Laikui bėgant „Red Pill“ sulaukė didelio susidomėjimo internetiniuose socialiniuose forumuose, pavyzdžiui, „Reddit“, ir tapo konservatyvių sąmokslo teoretikų ir radikalių vyrų teisių aktyvistų kovos šūkiu – daugelis iš jų mano, jog „tiesa“ tokia, kad baltieji vyrai yra puolami. Ir juos puola moterys! Feminizmą jie laiko žalojančia ideologija ir tvirtina, kad visuomenė yra nusistačiusi prieš vyrus. Žinoma, kaip ir kiekvienas politinis judėjimas, ši iniciatyva irgi turi radikalumo spektrą, tad ne viskas tik juoda ar balta.

Audriaus istorija – vyrų, augusių be tėvų, istorija. Ir nebūtinai vyrų – daugumos vaikų, augusių priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose. Spektaklio komanda paprastai, gyva ir vaizdinga kalba, tačiau gal šiek tiek per saugiai, lyg nepasitikėdama žiūrovu, pasakoja apie mizoginiją, stigmatizuotas patirtis, iš kartos į kartą perduodamas traumas, alkoholizmą, veikimo modelius, fundamentalias ir greitai sudegančias idėjas, savivertės neturėjimą bei viso to pasekmes. Juk viskas susiję. Žmogus turi gebėjimą kurti ir skleisti fikcijas ir įtikinti jomis milijonus kitų, tačiau retai kada moka pasirūpinti savimi ir mylėti. Vaikai suauga, o traumuotam vaikui amžius neturi reikšmės, nes ištrūkti iš to rato ne taip jau paprasta. O ir ne visada norisi perimti atsakomybę į savo rankas, suvaldyti baimes ir nieko nekaltinti.

Tai kurie iš mūsų – tie lydimi sėkmės, jauni ir perspektyvūs?