Vadovautis pojūčiais

Režisierius Justinas Vinciūnas sukūrė tokius spektaklius kaip „Trukdis“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2026), „Atidaryk duris“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2024), „Pranašystė“ (Valstybinis jaunimo teatras (VJT), 2024) ,„Dulkės“ (VJT ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2023), „Nepalaidoti mirusieji“ (Kauno miesto kamerinis teatras bei LMTA, 2023) ir kt.

Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras ir režisūros studijos?

Ilgą laiką tikrai nesupratau, kad noriu būti teatre. Kaip ir daugumai vaikų, pirmasis susipažinimas vyko ankstyvoje vaikystėje. O pirmas įspūdis, kuris galbūt ir turėjo lemiamos reikšmės, buvo jau Pravieniškių kultūros centre, kur lankiau dramos būrelį. Prisimenu seną sceną, jos architektūrinį tūrį, aukštas lubas, dulkes. Tas neparuoštos erdvės vaizdinys užsiliko atmintyje. Jau septintoje klasėje lankiau dramos būrelį Rumšiškėse, bet net ir tada nejaučiau impulso ateitį sieti su teatru. Vėliau savanoriavau Nacionaliniame Kauno dramos teatre, ten pažinau teatro vidų, daugiausia – žiūrovų aptarnavimo sritį. Supratau, kad man patinka menai, muzika, dailė. Neturėjau kažkokios specifinės srities, kurioje būčiau itin geras. Teatras pasirodė vieta, kurioje galėtų susijungti kelių sričių pomėgis. Taigi čia atsidūriau jau spręsdamas, kur stoti. Iš pradžių svarsčiau apie tapybą, vaidybą ir režisūrą. Galiausiai mečiau monetą ir tikėjausi, kad iškris kelionė į Vilnių. Taip ir nutiko. Didelių lūkesčių neturėjau ir taip jau atsitiko, kad perėjau visus etapus ir įstojau į režisūrą. Nuo to momento pajutau visai kitokią aistrą ir meilę teatrui. Ją sukūrė bendruomenė, nes pagaliau mane supo panašiai jaučiantys ir mąstantys žmonės.

Kaip prisimenate studijų laikotarpį?

Dabar tą laiką apibūdinčiau kaip laimingo nuovargio dienas. Nebuvo lengva – pavargsti, stresuoji, bet virš viso to nerimo vis tiek jauti azartą. Tarsi kažkas kutentų padus – norisi veikti, ieškoti, atrasti. Nors nuo studijų pabaigos nepraėjo tiek daug laiko, senasis akademijos pastatas jau uždarytas, ir keista matyti, kaip sensta tuščia erdvė, kurioje prabėgo vieni svarbiausių metų. Studijoms jaučiu nostalgiją, nes suprantu, kad taip jau niekada nebebus.

Kaip sekėsi studijuoti Gintaro Varno vadovaujamame kurse?

Buvau lyg baltas popieriaus lapas – neturėjau sampratos, koks teatras man labiausiai patinka arba kokį jį noriu matyti. Nepuoselėjau jokios savos teatrinės vizijos. Todėl Varnas suteikė galimybę gerti visą informaciją, pastabas, apmąstymus. Varnas per pirmą paskaitą sakė, kad pas jį išmoksime amato, o ką vėliau darysime – ne jo reikalas, tačiau tai tikrai nebuvo vien amato mokymasis. Prisimenu, turėjome skaityti Nietzschės „Tragedijos gimimą iš muzikos dvasios“ ir pasižymėti kelias mintis. Susirenkame, pasidaliname mintimis, ir staiga nuaidi Varno klausimas apie graikus. Niekas neatsako – ir taip netikėtai pereiname į visą paskaitų ciklą apie juos. Tada supranti, kad aistra ir smalsumas slypi būtent ten. Tai labai paperka ir užkrečia. Lieka suvokimas, kad čia nesame sudėlioti į lentynas – svarbiau ne ieškoti „teisingų“ aplinkybių, o sekti savo smalsumą, atrasti, kas išties įdomu. Nepaisant to, kas laikui bėgant keičiasi, lieka tas giluminis teatro supratimas. Galbūt iš tų paskaitų ir atsirado tam tikra profesinė aistra. Pastabos būdavo neįtikėtinai tikslios, ir man, matyt, pasisekė, kad stengiausi jas priimti – permąstyti, perleisti per save ir nuo jų judėti toliau. Todėl iš esmės jaučiu tik dėkingumą.

Koks buvo pirmasis jūsų režisuotas spektaklis profesionalioje scenoje ir kaip jį prisimenate?

Pirmieji darbai nebuvo tokie radikalūs, nes dar studijų metais atsirado „Nepalaidoti mirusieji“ – akademijoje pastatytas darbas, kurį priėmė Kauno miesto kamerinis teatras. Tai buvo tarpinė būsena: dar jautiesi akademijos rėmuose, bet jau esi kitoje erdvėje, vyksta šiek tiek kitoks procesas, atsiranda ir tam tikras profesinis svoris. Vėliau buvo „Dulkės“ – akademijos koprodukcija su Valstybiniu jaunimo teatru. Tuos pirmuosius krikštus prisimenu panašiai: jaudulys buvo toks pat kaip per egzaminus, o rūpestis – kaip per peržiūras. Skirtumas tik tas, kad atsirado papildomų dalykų, susijusių su spektakliu, – gamyba, reklama, įvairūs praktiniai klausimai. Didžiausias lūžis buvo tada, kai vyko pirmas visiškai savarankiškas darbas. Supratau, kad nebeturiu į ką atsiremti. Akademijoje visada gali pasitarti su dėstytoju – yra šviežia akis, kuri pamato, kur nepataikyta. O čia turi pats prisiimti atsakomybę už viską – ir už klaidas, ir už sprendimus. Pamenu, norėjau paskambinti, pasikviesti, pasitikrinti, tačiau kartu norėjosi tą ramstį sąmoningai paleisti ir pabandyti iki galo eiti pačiam. Tas momentas ir buvo tikrasis krikštas – kai iki galo nebežinai, kas vyksta ir ką tiksliai padarei, bet vis tiek judi toliau.

Kitas svarbus dalykas – darbas su nepažįstamais aktoriais. Akademijoje egzistuoja tam tikros auksinės sąlygos, kai nereikia vieniems kitų prisijaukinti. O atėjęs į teatrą supranti, kad vis tiek vyksta abipusis pasitikrinimas – kas mes vieni kitiems esame. Tai visai kita, nauja darbo plotmė.

Kaip atsirenkate aktorius ir kokį darbo su jais būdą dažniausiai taikote?

Dažniausiai renkuosi labai intuityviai – nedarau jokių lentelių, tiesiog vadovaujuosi pojūčiu. Ir dažniausiai neprašaunu.  Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis. Iš esmės niekada iki galo nežinai, į ką eini. Yra tik nuojauta, kažkoks vidinis pojūtis ar tema, kurią nori išreikšti ir apčiuopti teatrine forma. Realybėje viskas vis tiek prasideda nuo nežinomybės. Taip pat man labai svarbu išgirsti pačius aktorius – kaip jie mąsto, ką įžvelgia medžiagoje, kas jiems įdomu ar neįdomu. Net jei iš pradžių pasako, kad neįdomu, – puiku. Labiausiai noriu pamatyti tą „neapkarpytą krūmą“ – pirmą impulsą, intuiciją, pirminį santykį su medžiaga. Nes būtent ten yra daugiausia tiesos. Todėl labai svarbu stebėti, ką galvoji pačioje pradžioje. Darbo procese nuolat balansuojama tarp diskusijos ir jos nutraukimo, tarp klausymo ir krypties nustatymo. Nenoriu, kad  aktorius būtų tik kaip atlikėjas. Kartais taip susiklosto, kad jis lieka atlikėjas, bet norisi, jog kuo labiau taptų kūrėju, prisidedančiu prie bendros teminės linijos. Kol kas manau, kad taip ir dirbu.

Esate jaunosios kartos režisierius. Ar kitų su jumis siejamos viltys nekelia tam tikrų baimių?

Apie tai visai nemąstau. Galbūt tik vienas dalykas įdomus, kai nuskamba frazė „jaunas režisierius“ arba dar prikabinamas koks nors epitetas, kaip „perspektyvus“. Juk dar keleri metai, ir nebebūsiu jaunas. Ar būsiu tas, kuris kažkada buvo jaunas? Labai lengva apibūdinti sėklą ir spekuliuoti, kas išaugs: štai yra gera žemė, kažkoks daigelis.

Nepaisant to, kaip užsikreti procesu – įsitrauki, nerviniesi, kankiniesi, permąstai, kamuojiesi, sapnuoji ar nesapnuoji, valgai ar nevalgai, kai visas tas kūnas, mintys, protas, dvasia, atrodo, skęsta tame procese, – esti ramybė, kad tai tik teatras. Man nepavyksta savęs apgauti kažkokiu fanatizmu: kad ir kaip gražu, kad ir kaip sunku – tai tik teatras. Ir, manau, man tai šiek tiek padeda su kažkokiomis sąvokomis ar perspektyvomis. Nesinori, kad tai užspazmuotų, nesinori susisvarbinti, susirgti puikybe, pamesti to, kas iš tiesų svarbu. Pagalvojau, kad čia kvepia abejingumu. Ne, tai ne abejingumas profesijai, o bandymas surasti sveiką požiūrį. Kartais net niežti pagalvoti, galbūt aš kažkaip bandau nukreipti tas mintis, kad neliktų jokių lūkesčių. Atrodo, kad kuriant spektaklį reikėtų visiškai sudegti ir patirti fiasko. Žinoma, dabar galiu spekuliuoti – kitaip kalbėsiu, jei taip iš tikrųjų nutiks. Sakysiu, kad mane išdavė ir apleido visas pasaulis...

Kauno nacionaliniame dramos teatre iš kito režisieriaus perėmėte spektaklio „Atidaryk duris“ režisūrą. Už šį darbą pelnėte „Auksinį scenos kryžių“ jaunojo menininko kategorijoje. Kaip sekėsi kurti šį spektaklį?

Dvejojau perimti, bet kai sutikau – savo mintis apribojau tik ties tuo. Nežinojau prieš tai buvusių niuansų ir man nereikėjo jų žinoti. Kaip ir kiekviename procese – buvo visko. Susidūriau su dramaturginiais iššūkiais, su kitos kultūros skirtinga teatrine samprata, kuri atrodė labai tolima. Tad nebuvo lengva, tačiau niekada ir nebūna. Tai man buvo pažintis su teatru tokiomis aplinkybėmis. Jos nebuvo lengvos ir pačiam teatrui. Atėjau į karštesnį, įtampos, problemos tašką, bet tuo pačiu metu dėl to su jais užmezgiau santykius, ir tai duoda tam tikrų vaisių.

Kad gavau apdovanojimą – tikrai labai keista, visiškai nesitikėjau. Buvo lengvas šokas.

Naujausia jūsų premjera – „Trukdis“ Vilniaus mažajame teatre. Koks buvo šio spektaklio kūrybinis procesas?

Tai buvo pirmas kartas, kai teko prisiliesti prie romano, o ne pjesių. Spektaklis yra kūrybinio proceso atspindys. Klausimai, problematika, santykiai, sutikimai, nesutikimai galiausiai rado savo vietą šiame spektaklyje ir sprendimuose.

Perskaičius knygą mane papirko pagrindinės veikėjos pasaulėjauta. Apie keturiasdešimtmetę rašytoją Lisę Mundus, turinčią du vaikus, sergančią šizofrenija, gyvenančią nelaimingoje santuokoje, nieko nenutuokiu. Todėl žinojau, kad būtent apie tai spektaklio nestatysiu – aš to nesuprantu, ir tiek. Žinoma, galėčiau teorizuoti, gilintis į tai, bet tai nebuvo viduje esantis nervas, kuris man padarė įspūdį. Jį padarė autorės nuotaika ir nuojauta, tą ir bandžiau sudėti į šį spektaklį. Tai ne teatro kūrinys, nėra daug dialogų, atvirkščiai – daugiau vidinio teksto, apibūdinimo, paveiksliškumo. Kai susiduri su tokiu iššūkiu, supranti, kad nereikia eiti tuo romano siužeto rekonstravimo keliu – tai tiesiog per klampu. Norėjosi šiai tragedijai surasti teatrinę išraišką – suprantamesnę, arčiau mūsų pačių esančią.

Proceso metu visada ieškai – vieną dieną ateini žinodamas, kitą dieną supranti, kad nieko nežinai, vieną dieną būni viską išsiaiškinęs, o kitą vėl supranti, kad nieko neturi.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Artimiausia spektaklio pagal britų dramaturgės Lucy Prebble pjesę „Poveikis“ premjera turėtų įvykti rudenį Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Iki tol dar ruošiu Jono Fosse pjesės „Aš esu vėjas“ skaitymus. Ji man įstrigo dar studijų metais, todėl ilgai ieškojau įvairių kelių, kaip su ja dirbti. Pagaliau priėjau prie aiškesnės krypties, nors tai ir nėra lengvas procesas. Tai bus skaitymas, eskizas, su viltimi, kad vėliau iš to išaugs spektaklis.

Ar sekate kolegų darbus? Kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Dažniausiai žiūriu pažįstamų kūrėjų darbus. Taip pat tuos, kurie nuaidi iš lūpų į lūpas. Manau, verta pasižiūrėti Karolio Kaupinio naujausią premjerą „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ – įdomu stebėti savotišką teatro panoramą, mirties ir laikinumo nuojautą. Taip pat rekomenduočiau Adomo Juškos spektaklius: Vilniuje man labai patiko „Guašas“, Panevėžyje – „Priešinimosi melancholija“. Įstrigę ir Jokūbo Brazio „Kaligula“ bei „Žuvėdra“. Karolio Zajausko „Piteris Penas“ visai skaudžiai parodė vengimo suaugti temą. O Jono Kuprevičiaus „Camino Realis“, mano akimis, nuostabus spektaklis. Žinoma, dar tikrai turiu ką pamatyti.

Dėkoju už pokalbį.