Lėlių teatras – mano kalba

Profesionali lėlininkė, lėlių teatro kūrėja, aktorė ir edukatorė Renata Kutaitė-Raudonienė jau daug metų scenoje kuria dialogą tarp lėlės ir žiūrovo. Nesvarbu, ar scenoje, ar edukaciniuose susitikimuose, Renata išsiskiria gebėjimu megzti ryšį žodžiu, vaizdu ir subtiliu humoru – taiklia fraze, jautriu klausimu ar netikėtu sąmoju ji į bet kokį vyksmą įtraukia net ir tyliausią žiūrovą. Kada teatras tampa ne tik profesija, bet ir gyvenimo kalba? Kaip gimsta akimirka, kai negyvas daiktas prabyla? Su Renata kalbamės apie kūrybinį kelią, ryšio svarbą, žiūrovo galią įkvėpti bei lėlių teatro vietą šiandienos pasaulyje.

 

Kaip jūsų gyvenime atsirado lėlininkystė – ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas, ar kelias, kuris tarsi pats jus susirado?

Turbūt lėlininkystė pasirinko mane dar tais metais, kai gimiau, nes viskas gyvenime taip susiklostė. Baigdama mokyklą pajutau stiprų potraukį studijuoti tai, kas susiję su teatru ir scena. Įstojau į Klaipėdą, kur tuo metu buvo renkamas lėlių teatro režisūros kursas. Turbūt ta likimo ranka mane iki pat šiol veda lėlininkystės keliu. Vadinasi, tai buvo ne tiek sąmoningas pasirinkimas, kiek kelias, kuris pats mane susirado.

Tačiau nieko nebūtų buvę be likimo ir širdies santykio su tuo laiku, kuriame gyvenau. Jausmas, kad tau sekasi, kad tau patinka ir kad esi savo vietoje, neateina iš karto – tam reikia laiko. Reikia pabūti tame kelyje, sulaukti įvertinimo, kuris suteikia vidinį patvirtinimą ir leidžia suprasti, kad tai tikrasis tavo pasirinkimas bei kelias eiti toliau.

 

Per daugelį metų Klaipėdos lėlių teatre sukūrėte gausybę vaidmenų. Kaip keitėsi jūsų santykis su scena ir lėlininkyste? Ar kito jūsų pačios vaidmuo lėlių teatre?

Lėlių teatras man visada buvo kūrėjo kelias, kuriame yra augimas, kritimas, ieškojimai, atradimai ir vėl išėjimas į šviesą, o kartais ir į rūką – jame taip pat įdomu būti. Galima sakyti, kad mano lėlininkystės kelias ir keitėsi, ir nesikeitė, nes nuo studijų baigimo esu lėlių teatre ir negalvoju ko nors iš esmės keisti. Tačiau šis kelias visada buvo dinamiškas ir įdomus.

Santykis su scena taip pat augo ir plėtėsi. Šių metų kovą mane pasiekė premjera iš kitos pusės – režisūrinės, kai pabandžiau režisuoti spektaklį (kovą vyko lėlių spektaklio „Spust glust“ premjera – V. R.). Tai labai svarbi patirtis, kuri nebūtų įvykusi be nuostabios komandos palaikymo. Smagiausia, kad mūsų darbas pavyko toks, koks kažkada buvo užgimęs mano vaizduotėje, o gal net pranoko lūkesčius.

Vis dėlto didžiausią magnetizmą tebejaučiu būdama scenoje. Kiekvieną dieną dėkoju, kad galiu čia būti ir kalbėti ta kalba – per objektą, per daiktą, o kartais ir gyvu planu. Visi šie keliai man artimi ir įdomūs, jie mane keičia, augina ir palaisto.

Vaidmenų buvo daug, tačiau svarbiausia ne jų kiekis, o tai, kiek man pačiai jie įdomūs, – nuo to priklauso, kokio rezonanso jie sulaukia. Kol man tai įdomu ir kol noriu čia būti, tol jaučiu didelį džiaugsmą. Ypač įsimintinas monospektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“, kuris, kaip turbūt ir kiekvienas monospektaklis, reikalavo supermobilizacijos, kai viskas tavo rankose: tu vienas valdai ritmą, spektaklio tėkmę, kartu turi draugauti su tuo, ką tau atneša žiūrovas ir iškrečia pats likimas. Patiri didžiulę adrenalino dozę ir kartu be galo saldų jausmą, kai tai, ką darai, sulaukia dėmesio, šypsenos, gero žodžio, o tavo siunčiama spektaklio mintis galbūt kažką priverčia susimąstyti – net jeigu tik tol, kol žiūrovas, išeidamas iš teatro, rengiasi striukę.

Kiekvienas spektaklis yra iššūkis. Kūrybinis džiaugsmas dažnai eina kartu su kūrybine kančia. Turbūt mes, kūrėjai, visi esame patyrę, jog kartais atrodo, kad viskas sekasi ir sprendimas jau rastas, bet staiga supranti, kad tos durys yra labai mažos arba jos atsirakino, tačiau prasivėrė visai nedaug. Didelis malonumas būna tada, kai tas duris visiškai atidarai ir pamatęs, kas ten yra, randi ir ranką, kuri veda tave visu kūrybiniu keliu iki premjeros. O aktoriui nuo premjeros kelias dažnai tik prasideda, nes vaidindamas spektaklį gali jį auginti toliau. Kai kurie spektakliai gyvena daugiau nei dešimt metų, o gyventi – kaip ir bet kam – yra didelė dovana.

 

Ar buvo akimirkų, kai supratote, kad tai ne tik profesija, bet ir jūsų kūrybinė kalba?

Kūrėjui visada didelis klausimas, o kartu ir labai akivaizdus atsakymas, kad profesijos pasirinkimas išties labai daug ką lemia. Aš dažnai jaučiu vidinę kovą – kiek tai yra mano darbas, o kiek gyvenimas, ir suprantu, kad tai iš tiesų mano gyvenimas. Tačiau kartu suvokiu, kad turiu padalinti savo dėmesį, nepasiduoti tai teatro įtraukai, – ne viskas sukasi vien apie jį. Tai, kas yra ne teatras, o šalia teatro, augina tą, kuris kuria teatrą.

Man labai svarbu persikrauti – bendrauti su žmonėmis, kurie nėra iš teatro srities, tačiau įkvepia savo darbais, pasiekimais, išgyvenimais. Tai atsispindi mano, kaip aktorės, kaip kūrėjos, darbuose, praplečia tų darbų lauką. Visa ši gyvenimo dinamika kuria mane, daro sau pačiai įdomią, kartu – nepakankamą, norinčią augti ir tobulėti.

O kad aš kalbu teatru – žinoma, taip. Supratau, kad tai ne vien profesija, o mano kūrybinė kalba, nes teatras man nėra tik vaidmenys ar spektakliai. Man labai svarbi mano edukacinė veikla teatre, matau didelę jos prasmę. Man svarbu, kad žmogus, atėjęs į teatrinę edukaciją galbūt su vienokiu santykiu, iš jos išeitų bent šiek tiek pakeitęs nuomonę apie teatrą, apie pamoką, apie gyvenimą, o gal net apie mechaniką (juokiasi) (Renata turi omenyje Klaipėdos lėlių teatro teatrinę edukaciją „Mechaninis stebuklas“ – V. R.).

Ypatingą prasmės jausmą suteikia ir mūsų teatro Karakumų Asilėlio mokyklėlė, gyvuojanti nuo 2008 metų. Kai sutinku žmones, kurie ją lankė, ir girdžiu, kad jų vaikai „užaugo kitokie, kitokio mąstymo“, man apsąla širdis. Tada dar aiškiau suprantu, kad tai ne tik profesija, bet ir mano kūrybinė kalba. Jei bent vienam žmogui per tiek metų buvo pasėta kažkas gero, tai jau yra didelis laimėjimas ir prasmė gyventi.

 

Kas vyksta tą akimirką, kai žiūrovas pamiršta aktorių ir pradeda tikėti lėle? Kaip manote, ar tai technika, ar teatro magija?

Žinoma, tai ir technika, ir teatro magija. Šioje vietoje galima kalbėti apie paprastą stebuklą, kuris ištinka, kai lėlininkas, turėdamas techniką ir kartu pasikliaudamas teatro magija, būdamas ištreniravęs savo teatrinį raumenį, geba varijuoti dinamika, balsu, charakteriu ir girdėti nekalbantį žiūrovą. Tuomet ir įvyksta tas stebuklas – žiūrovas pradeda tikėti lėle.

Tačiau dar vienas stebuklas tuo metu nutinka ir pačiam aktoriui, kuris patiria vienokį ar kitokį jausmą, kai lėlė kalba. Kartais net pats lėlininkas nežino, ką ta lėlė gali pasakyti ar kaip pasielgti, tačiau dažniausiai ji nenuvilia. Tai būna taip tikra, taip taiklu ir taip surezonuoja, kad gimsta tikras stebuklas.

Visa tai vyksta tame vienyje, kai negyvas daiktas prakalba ir sukuria tai, ko nesitiki. Tai yra ta iliuzija, kuri šiandienos technologiniame pasaulyje dažnai kuriama dirbtinai, o čia viskas gimsta natūraliai, „iš gamtos“ – žmogaus fiziologinio ir emocinio ryšio.

 

Kas scenoje atsiranda pirmiau – ryšys ar forma? Ar jie gali egzistuoti vienas be kito?

Scenoje būna įvairiai. Kartais pirmiausia jauti ryšį, o forma tau padeda kalbėtis ir tą ryšį megzti. Tačiau būna ir atvirkščiai – slepiesi už formos arba bandai ją įvaldyti, o jei pasiseka, tuomet atrandi ir ryšį. Man atrodo, kad iki ryšio kartais tenka nueiti ilgesnį kelią negu iki formos.

Spektaklio premjeros dieną forma dažniausiai jau būna sukurta: scenografija paruošta, lėlės parengtos, tu pats apšilęs ir tarsi jau įvaldęs formą, o ryšio dar lauki.

Ar vienas gali egzistuoti be kito? Žinoma, gali egzistuoti ir forma be ryšio, ir ryšys be formos. Pavyzdžiui, atėjus į parodą ar meninę erdvę, kur niekas nekalba ir joks žmogus netarpininkauja tarp kūrinio ir žiūrovo, ryšys vis tiek kuriasi – ten pati forma mezga ryšį. Tai priklauso nuo to, kiek ji gali paliesti žmogų per jo patirtį ir atvirumą.

Vis dėlto ryšys turbūt visada reikalingas. Jei jo nereikia ieškoti su kitais, tuomet labai svarbu megzti ryšį su savimi – save tyrinėti, pažinti, mylėti ir įžvelgti savyje kontaktą.

 

Ar teatras jums yra dialogas, ar vis dėlto tam tikra prasme – monologas, į kurį žiūrovas tik įsiklauso?

Man teatras yra tik dialogas. Žinoma, teatre esama ir monologo, tačiau tas monologas nieko vertas, jeigu juo neinama į dialogą.

Tiek kuriant kaip režisierei, tiek būnant aktore man visada prasminga galvoti apie dialogą – apie tai, kaip tave išgirs, kaip supras, ką žiūrovas pasiims, ką tu nori pasakyti ir kaip tai padaryti neperšant savo nuomonės, o tiesiog skatinant pamąstyti. Galbūt ne šiandien, o tada, kai žmogų ištiks tam tikra situacija ar panaši būsena.

Todėl man atrodo, kad teatras yra dialogas. Ir tik dialogas mus išves į šviesą – visose kalbose.

 

Kaip, jūsų manymu, keičiasi žiūrovo gebėjimas kurti ryšį šiandienos pasaulyje – ar jis silpnėja, ar transformuojasi?

Man atrodo, šiandien žiūrovo gebėjimas kurti ryšį ne tiek silpnėja, kiek transformuojasi. Pastebiu, kad dabar mes tam tikra prasme viską norime liesti – patirti rankomis, kontroliuoti, keisti eigą. Atėję į parodą, muziejų ar meno centrą, jei negauname kažko paliesti, patyrinėti ar patirti interaktyviai, tarsi nusiviliame.

Tą ypač ryškiai matau vaikų auditorijoje, tačiau manau, kad tai būdinga ir suaugusiesiems. Vaikai dažnai parodo kryptį, kuria juda visuomenė. Atrodo, tampame atviri vieniems dalykams, bet kartu uždari jautresniems, gilesniems išgyvenimams. Keičiasi ir humoro samprata, pavyzdžiui, tai, kas kažkada buvo įvardijama kaip humoras, dabar neretai yra patyčios ir sarkazmas. O tai kelia daug klausimų.

Todėl man svarbu, kad vaikus, paauglius ir jaunimą išmokytume šiek tiek nurimti ir nebūtinai viską liesti rankomis, bet atverti širdį ir leisti paliesti savo jausmus tam, kuo pasitiki. Kalbu ir apie teatrą: eiti į jį ne vien stipraus efekto ar momentinio dirgiklio, kuris iš karto supurtytų neuronus, bet galbūt kažko, kas paveiktų lengvai, švelniai per tavo, žiūrovo, nusiteikimą, per tave tokį, koks atėjai į teatrą ar meną, – pailsėti, persikrauti po savo darbo dienos, po savo kasdienybės.

Man atrodo, šiandien labai svarbu grįžti prie giluminio, ištakinio jausmo – tiesiog žiūrėti, mėgautis, atverti širdį ir sulaukti to, ką kūrėjas kartu su visa komanda norėjo perduoti. Gal būtent tai ir gali mus nustebinti.

 

Turite ypatingą gebėjimą prakalbinti žiūrovus – taiklia nesurepetuota fraze, sąmoju, jautriai užduotu klausimu. Ar tai intuityvus, ar sąmoningai lavinamas įgūdis?

Ačiū už pastebėjimą. Iš tiesų būna ir surepetuotų, ir nesurepetuotų dalykų, bet man pačiai labai patinka tai, kas surepetuota ne iki galo. Nors suprantu, kad profesionalumą rodo gebėjimas tiksliai atkartoti ir perteikti tai, kas paruošta, vis dėlto man kūryba prasideda tada, kai galiu paleisti savo mintis laisvai lakstyti. Būtent tuomet jaučiu didelį malonumą ir savotišką pasitenkinimą.

Ar tai intuityvus, ar išlavinamas įgūdis – šiandien negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti. Galbūt dabar sakyčiau, kad tai nėra ištreniruojama, o kažkada pasakyčiau kitaip. Tačiau gyvendama vis dažniau matau, kiek daug manyje yra mano tėvų. Man labai saldu juose atpažinti, kodėl aš esu tokia. Be galo žaviuosi jų humoro jausmu, net šiek tiek makabrišku, kuris, mano manymu, yra labai sveikas.

Man atrodo, svarbu neskubėti įsižeisti, mokėti pajuokauti, pasijuokti ir iš savęs. Didelis malonumas būti tarp žmonių, kurie panašiai supranta humorą, ir su jais kalbėtis – kartais atvirai, kartais su potekste, kad prasmė atsiskleistų ne iš karto. O tas momentas, kai ateina suvokimas, yra be galo vertingas.

Kūryboje labai svarbus ir žiūrovas, gebantis perskaityti tekstą tarp eilučių, suprasti simbolį, metaforą susieti su savimi. Be tokio žiūrovo, man atrodo, teatras netektų dalies savo prasmės. Todėl sakyčiau, kad tai yra ir intuicija, ir gyvenimo patirtis, ir nuolatinis jautrumo bei santykio su žmogumi ugdymas.

 

Stebint jus atrodo, kad susitikimuose su žmonėmis atsiveria kažkokie papildomi sluoksniai – tarsi žiūrovas jus ne tik girdi, bet ir „įjungia“. Ar jaučiate, kad publika maitina jūsų kūrybinę energiją?

Žiūrovas mane maitina. Esu jam dėkinga už tą maisto davinį – turiu galvoje emociją ir atgalinį ryšį, kurį jis atneša. Kartais žiūrovas tai išdrįsta pasakyti žodžiais, o kartais galbūt nieko neįvardija, tačiau vis tiek jaučiu, kad kažkas įvyko.

Tas ryšys man yra tikras maistas. Ir, manau, ne tik man – visiems aktoriams. Ko gero, šio darbo niekas nedirbtų vien dėl materialaus atlygio, nes yra daugybė pelningesnių profesijų. Tačiau būtent tas auginantis ir maitinantis ryšys su žiūrovu ir yra tai, kas veda aktorių, teatralą ar lėlininką į sceną. Tai nėra lengviausias kelias prasimaitinti, tačiau be šio maisto – be žiūrovo emocijos, ryšio ir atsako – žmogui, pasirinkusiam tokį kelią, turbūt niekaip nepavyktų eiti toliau.

 

Esate dalyvavusi ne viename tarptautiniame projekte, rodėte spektaklius žymiausiuose festivaliuose (viena naujausių jūsų premjerų „Transportas: Prisisekite saugos diržus!“ pernai pristatyta svarbiausiame šiuolaikinio lėlių teatro renginyje „Festival Mondial des Théâtres de Marionnettes“ Prancūzijos Šarlevilyje-Mezjere, Lietuvos sezono Prancūzijoje metu įvyko spektaklio „Bučiuojant pelenus“ premjera). Ar jaučiate, kad skirtingų kultūrų publikos nevienodai „atsiliepia“ į lėlių teatrą?

Žinoma, jaučiu tą skirtingą žiūrovą – kiekvienoje šalyje jis kitoks, ir yra spektaklių, kurie labai išsiskiria publikos požiūriu. Lėlininkystė ir lėlių teatras visur suprantami skirtingai, todėl esu dėkinga visiems, kurie man parodė plačiąją Europą. Labai smagu matyti, kaip žmonės po spektaklio supranta lėlių teatrą. Man atrodo, kad kitose šalyse žiūrovai jau moka nuskaityti ir kalbėtis apie tai, ką suprato, o jų įžvalgos būna labai taiklios. Kartais net atveriama plotmė, kurią mes, kūrėjai, turėjome įsivardiję tik sau.

Lietuvių žiūrovai į lėlių teatrą vis dar žiūri gana savitai – daugumai jis tebėra teatras vaikams, siejamas su pirštininėmis lėlėmis ar marionetėmis. Tai gana siauras matymas, tačiau Lietuvos lėlininkai jau yra nemažai nuveikę jį keisdami. Lėlių teatras gali būti skirtas ir suaugusiesiems, jame galima gvildenti pačias įvairiausias temas, o kaip meno forma jis yra labai paveikus. Tai stebuklas, iliuzija, tai, kas užburia, todėl dar turime kur augti ir tęsti šviečiamąją misiją.

 

Kuo skiriasi kūryba spektaklyje ir kūryba edukacijoje – ar viena papildo kitą, ar reikalauja visai kitokio santykio?

Jos tikrai papildo viena kitą, nors kartu reikalauja kitokio santykio. Kalbant apie edukaciją, labai svarbu ryšys, kuris užsimezga būtent tą dieną, – svarbu pajusti čia ir dabar, kaip keičiasi nuotaika, kas veikia kaip dirgiklis ir kokia kalba tuo metu gali kalbėti. Edukacijoje nuolat keičiasi priemonės, todėl tenka laviruoti tarp jų, tarp nuotaikos, tačiau kartu labai tvirtai žinoti, ką nori pasakyti.

Edukacija pačiam primena ir paryškina tavo vertybes, tai, ką nori perduoti. Joje labai svarbu atrasti kalbą, kuria bendrauji su vaiku. Jaunąjį dalyvį turi matyti kaip partnerį, bendradarbiauti su juo kaip su kolega, gerbti jo asmenybę. Teoriškai tai skamba paprastai, tačiau praktiškai visa tai reikia pajusti ir atrasti tinkamą formą. Ne visiems ji tinka, ne visiems prilimpa, bet man tai yra stiprioji pusė – būdas užmegzti ryšį su vaiku, kad jis mane išgirstų. O jei taip nutinka, būna didžiausias džiaugsmas.

 

Kaip manote, ar menininkui būtina patirti kančią, kad galėtų kurti?

Manau, kad patirti kančią ar jos nepatirti nėra žmogaus pasirinkimas – vienam jos tenka daugiau, kitam mažiau. Todėl sunku pasakyti, ar kūrėjui kančia iš tiesų būtina. Greičiausiai skausmas žmogaus gyvenime yra neišvengiamas, tačiau nemanau, kad būtent jis – pagrindinė kūrybos sąlyga.

Man atrodo, kūrėjas pirmiausia turi būti empatiškas. Taip pat svarbu, kam kuriama ir apie ką norima kalbėti. Net jei kūrėjas renkasi skaudžias temas – karą, mirtį ar priklausomybes, pamatinė mintis vis tiek turėtų būti šviesi, turinti vilties. Jei kalbame apie sunkumus, bet nesuteikiame jokios prasmės ar galimybės ko nors išmokti, tuomet kyla klausimas, kam apie tai kalbėti.

Kurdami turime jausti didelę atsakomybę už tai, ką duodame žiūrovui, nes niekada nežinome, kada ir koks žodis ar mintis žmogų palies. Todėl, mano manymu, labai svarbi saviugda, sąžiningas savęs pažinimas ir empatija. Augindami save kaip asmenybę, galime duoti vertės ir tiems, kurie yra šalia mūsų.