Ir aš buvau nevykėlis

Spektaklio „Nulis“ režisierė Aistė Rekašiūtė ir idėjos autorė aktorė Gabrielė Penčylaitė „Menų spaustuvėje“ tilpusią visuomenės dalį pastatė į akistatą su neturinčiu ko prarasti, drąsiu ir šiek tiek neprognozuojamu protagonistu Nuliu. Salėje tą dieną veikė tik jis ir drąsiausi publikos atstovai. Visas spektaklis – intymus žaidimas su žiūrovų kantrybe ir jų įsitikinimų trapumu. Užduodamos mįslės augino įtampą ir savotišką konkurenciją, dvelkiančią mokyklos suolais. Nulis švaistėsi pravardėmis ir keiksmais, tačiau paslaptingai tapo šios mažos visuomenės dalimi.

Bufonada – tarsi piktoji klounados sesuo. Tai Lietuvos scenos menų pasaulyje mažai žinomas žanras. Klounas – visiems puikiai pažįstamas cirko simbolis, norintis sukelti naivų juoką šaipydamasis iš savęs, o bufonas scenoje yra tam, kad pasijuoktų iš žiūrovų ir iš visuomenės, būdamas tarsi kiek kreivas, bet ryškus veidrodžio atspindys. Šis žanras pašaipus, įžūlus ir groteskiškas, kupinas pajuokų, keiksmų ir nepatogumo. Groteskas, ypač šiame kūrinyje, pasireiškia ne tik tekstu, bet ir veikėjo išvaizda. Aktorės kūnas paslėptas po kauke – išraiškinga kupra ir suplyšusiais drabužiais su neaiškios kilmės dėmėmis. Į šį portretą įsipina ir kvapo nuojauta, kurio fiziškai publika užuosti negali, bet išlavinta vaizduote apdovanoti žmonės viduje jį pajaučia. Toks vaizdinys sukuria šleikštulio estetiką. Šis oksimoronas apibūdina jausmą, kai atrodo, jog nebegali žiūrėti į atgrasų vaizdą, tačiau nugali smalsumas ir nuo keisto reginio nenuleidi akių. Per estetinį nepatogumą Nulis žiūrovus veda intelektualinės, šiek tiek šaržuotos tiesos link.

Šiame darbe apnuoginama visuomenės veikimo sistema, vartotojiškumas ir vidinio ego glostymas. Bufonas nenori būti šios nesustabdomos bangos dalimi dėl vidinės neapykantos ar skaudinančio atstūmimo. Jis stebi visuomenę iš šono ir, kandžiai kritikuodamas jos padarinius bei gėdindamas, kreipia žiūrovus į atvirą diskusiją. Ketvirtoji siena šiame spektaklyje neegzistuoja, todėl aktorei nereikia jos griauti. Prieš spektaklį režisierė žiūrovus apie tai informuoja, tačiau vidinė nuostaba Nuliui įžengus į sceną nugali, salėje stoja mirtina tyla. Žiūrovai laukia, kol šviesa virš jų išsijungs, bet ji šviečia per visą spektaklį. Tai dar labiau suasmenina spektaklio aplinkybes ir didina jo paveikumą. Pirmiems Nulio klausimams skriejant į žiūrovus atsakymai skamba tyliai ir nedrąsiai, tačiau laikui bėgant salė supanašėja su politinių diskusijų erdvėmis. Spektaklyje matoma ir gan stipri Nulio širdgėla – save jis pristato kaip iš pančių išsilaisvinusį kilmingą filosofą, tačiau vidinis skausmas kartais nugali užtikrintumą. Galima pastebėti, kad Nulis – toks pat jautrus kaip ir dauguma mūsų, tačiau jo socialinė padėtis, iš kurios sunku rasti išeitį, jį ne tik išlaisvina, bet ir įkalina. Pagrindinio veikėjo minimas svajonių paleidimas, dirbant nuo pirmadienio iki penktadienio, nėra tolima prielaida, tačiau per tvirtą pasitikėjimo kaukę galima matyti, kad Nuliui svajonių siekti ir nedirbant yra be galo sunku. 

Scenoje atsiskleidžia aktorės meistriškumas – savo bufonui ji suteikia unikalią, manieringą asmenybę. Šaižus juokas, eisena, kiekvienas sučepsėjimas ir ištartas žodis yra savo vietoje. Kadangi spektaklyje nemažai improvizuojama, Penčylaitė nenuginčijamai išvysto ir įvaldo tikrąjį Nulį savo viduje. Aktorė teigia, kad vidinis bufonas jai suteikia laisvę: „Įkūnydama savo bufoną Nulį, kuriam viskas galima, aš išlaisvėju, atrandu savo autentišką požiūrį. Kitaip tariant, bufonada mane moko būti tiesoje pačiai su savimi.“[1]

Spektaklio scenografija taip pat atitinkanti elgetos aplinką, tačiau yra itin minimalistinė (scenografė ir kostiumo dailininkė Guoda Korsakaitė). Čia nekuriama gatvės iliuzija. Vaizdas diktuoja, kad Nulis – paraštėse gyvenantis žmogus su savo ryšuliais kartoninėse dėžėse – gavo galimybę būti scenoje ir atvirai, nieko nenutylint, kalbėti su publika. 

„Nulis“ moko kritikuoti visuomenę, kelti klausimus apie vartotojiškumą ir kartu šiek tiek sutrikti, pamačius tokį netipinį herojų scenoje. Spektaklis ne tik kupinas juoko, bet ir jaudinantis savo tikrumu, teisingo kelio paieškomis. Atpažįstamas personažas žiūrovams leidžia kitu kampu žvelgti į gatvėje sutiktus benamius, į kuriuos dažnas numoja ranka. Ironija ir pašaipos scenoje leidžia pasijuokti ir iš savo vidinių ydų, kurias dažniausiai prieš eidami į teatrą paliekame namie. Tai puikus naujai atrasto visuomenę kritikuojančio žanro pavyzdys. Tokį spektaklį visavertiškai išjaus tik žmonės, nebijantys prarasti kontrolės.