Iš kur ateini, Jerma?

„Milenialsų smėlinė“ (angl. millennial beige), dar vadinama „liūdna smėline“ (angl. sad beige), – šiuolaikinis dykynės atitikmuo Vilniaus senojo teatro ir režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje „Jerma“. Jo kūrėjai iš to paties pavadinimo Frederico García Lorcos teksto perima troškimo, troškulio pirmiausia kaip noro atsigerti dėmenį ir jį įvaizdina scenografija, imituojančia blankų buto interjerą. Šioje aplinkoje skleidžiasi moters troškimas juntamą stygių, tuštumą užpildyti susilaukiant atžalos. Žinia, vardas Jerma (iš isp. yermo) reiškia dykumą, nederlingą žemę. Atitinkamai Lorcos tekste vanduo siejamas su gyvybės, vitališkumo, aistros reikšmėmis. 1934 m. pjesės herojei daugiavaikė senė aiškina, kad „vaikai ateina kaip vanduo“ (čia ir toliau – 1989 m. Birutės Gedgaudaitės vertimas), tad moterys sunkumus susilaukti kūdikio gydo gerdamos švęstą vandenį. Senė teigia, esą vyrai „turi išpinti kasas ir iš savo burnos mus pagirdyti vandeniu“, Jerma potraukį vyrui junta nešama per upę, nelaimingoje santuokoje ji nori „gerti, bet nėra vandens nė stiklinės“. Smėlio spalvos scenoje Jerma (Eglė Špokaitė) geria, tik ne vandenį – alkoholį ir (bent jau turėtų gerti) vaistus, tad troškulys nemąžta.

Spektaklyje vandeniu veidus drėkina motinystę, tėvystę patiriantys personažai – Jermos sesuo Marija (Eglė Grigaliūnaitė), buvęs partneris Viktoras (Viačeslav Lukjanov). O Jermos ir jos sutuoktinio Roberto (Artur Svorobovič) santykių dinamika skleidžiasi ne per vandens izotopijas kaip Lorcos tekste, bet per šokį: Jerma naudojasi savo kūno galimybėmis judėti, o darbe pervargęs Robertas to nepajėgia, neturi energijos, lieka pasyvus net žmonos kviečiamas. Vanduo tampa ne esmine, bet tik viena iš gyvybingumo apraiškų, įvedant naujus motyvus (ne)vaisingumo tema apžvelgiama įvairiapusiškiau, šiuolaikiškiau. Apskritai greta herojės vardo, poros dinamikos ir kelių Lorcos eilėraščių sausros ir vandens simbolika – bene vienintelė aiškesnė nuoroda į ispano pjesę. Personažai, jų tarpusavio ryšiai, siužetas, dialogai siejasi su australų režisieriaus Simono Stone’o 2016 m. adaptacija (tekstą 2017 m. išleido Oberon Books), nors spektaklio aprašyme nurodoma tik Lorcos pjesė.

Stone’as perkėlė Jermą iš XX a. pradžios Ispanijos kaimo į XXI a. Londoną. Adaptacijos herojė – sėkmės lydima moderni moteris, rašanti tekstus apie kitas modernias moteris. Santuokoje ji pasigenda aistros, naujuose erdviuose namuose – vaiko. Troškimas pastoti ilgainiui tampa manija, kuri šią moterį izoliuoja, temdo jos protą, sužlugdo santuoką, karjerą. Šiuolaikinis režisierius motinystės problematiką nagrinėja pakeitęs personažų rinkinį: Stone’as atsisakė bevardžių merginų ir moterų, skalbėjų, senės, kurios Lorcos tekste perteikė skirtingus to meto visuomenės požiūrius į moterystę bei motinystę. Adaptacijoje įvedus konkrečias veikėjas – Jermos motiną Eleną, seserį Mariją, draugę Des(miną), dėmesys nuo visuomenės įtakos nukreipiamas į motinos ir dukters, seserų, draugių ryšius, jų poveikį individui. Būtent šiuos ėjimus kartoja Areima – daugelis Stone’o sprendimų į Vilniaus senojo teatro sceną perkelti beveik nepakitę.

Suskliaudus siužetą ir personažus, esminis Lorcos ir Stone’o veikalų skirtumas – moters manijos susilaukti vaiko šaltinis. Pirmojo kūrinyje XX a. kaime gyvenančios Jermos savimonę veikia patriarchalinė visuomenės santvarka, moters erdvės – namų – uždarumas, nedidelės sėslios bendruomenės apkalbos. Lorcos herojė trokšta kūdikio, kad išpildytų visuomenės keliamus lūkesčius, taip apsaugotų savo garbę ir kartu įprasmintų nuolatinį buvimą namuose. Stone’o adaptacijoje spaudimą gimdyti kuria pati moteris. Į XXI a. Londoną perkelta herojė susiduria su baimę keliančia biologinio laikrodžio pajauta ir medicinos (ne)galia kontroliuoti žmogaus reprodukciją: adaptacijos veikėjas nuvilia kontraceptinės priemonės, jos patiria, kas yra abortas, negyvagimis, nesėkmingas dirbtinis apvaisinimas. Noras susilaukti kūdikio persidengia su noru spėti pasinaudoti kūno teikiama galimybe. Tai perima Areima: jo pastatyme būtent pats kūnas tampa jėga, stumiančia Jermą į obsesiją. Herojė siekia pastoti, nes junta kūno reikalavimą. Vis dėlto veikiau akcentuojama grėsmė nesukurti tvirto, nuoširdaus ryšio, nei amžėjimo baimė. Ši Jerma nori vaiko, kad būtų kažkam visas pasaulis. Vaikas įreikšminamas kaip kompensacija, kaip žmogiško ryšio, kurio herojė negeba kurti ir palaikyti, garantas.

Viena vertus, tiek Stone’o, tiek Areimos herojės vienišumą lemia šalta, nutolusi motina. Ji pripažįsta nenorėjusi susilaukti vaikų, kandžiai kritikuoja dukterų gyvenimus, tik provokuojama Jermos nejaukiai ją apkabina. Spektaklio pabaigoje palūžusi herojė šaukiasi motinos, tačiau pagalbos nesulaukia. Kita vertus, žmogiškus ryšius žlugdo pati Jerma. Pernelyg susikoncentravusi į savo norus ir sunkumus, ji nesuteikia paramos seseriai, išgyvenančiai panašias patirtis – motinos kritiškumą, vyro apatiją. Stone’o adaptacijoje Jerma visiškai nepaiso sesers jausmų, savo tinklaraštyje papasakodama, esą jai palengvėjo, kai Marija neteko dar negimusio kūdikio. Į Vilniaus senojo teatro spektaklį šis epizodas neįtrauktas, intensyviau perteikiamas kitas: Marijos priekaištuose, kad sesuo praleido jos sūnaus gimtadienį, prasiveržia vienišumo nuovargis, isterija. Jerma pastebi sesers išsekimą, pataria ieškoti pagalbos, tačiau pati jos nepasiūlo, kalba šaltai, santūriai. Herojė veikia pagal savo planą, nesileidžia išbalansuojama, palaiko distanciją. Ji sesers problemų sprendimą mato labai paprastai ir aiškiai – palikti neištikimą vyrą; gyvenimo chaoso nebesuvaldančiai Marijai tai atrodo komplikuočiau. Seserų kontrastą pabrėžia kostiumai (dailininkė Valdemara Jasulaitytė): stabilumui, griežtumui svarbą teikianti Jerma puikiai vaikšto avėdama aukštakulniais, sutrikusią Mariją griūti verčia net žemakulniai bateliai. Stone’o tekste Marija nedetalizuoja, kodėl delsia palikti neištikimą vyrą, Areimos pastatyme – užsimena bijanti likti viena, besilaikanti šeimos iliuzijos. Taigi Marijos veikėja atskleidžia, kad vaikai neužpildo rūpinimusi grįstų santykių stygiaus: ji turi ne vieną atžalą, tačiau pilnatvei to neužtenka.

Jermos galimybes būti laimingai riboja liguistas susigalvoto plano laikymasis, nepaisant šalia esančių žmonių nuomonės. Stone’o tekste akcentuojami santuoką išardantys finansiniai sunkumai: moteris ignoruoja už nesėkmingas dirbtinio apvaisinimo procedūras besikaupiančias skolas, grėsmę prarasti būstą, sutuoktinio pastangas pakelti finansinę naštą. Vilniaus senojo teatro pastatyme Jermos elgesio beatodairiškumas – ne manijos susilaukti vaiko pasekmė, o būdo ypatybė, polinkis atsiriboti, spręsti vienai. Buvęs partneris Viktoras priekaištauja, kad herojė tiek praeityje, tiek dabar svarbius porai sprendimus – nutraukti nėštumą, pastoti – priima nė nepasikalbėjusi. Jermai stinga įgūdžio prisitaikyti, atsižvelgti į kito poreikius, pasaulėvoką: ji kritiškai vertina, netgi truputį niekina lengvabūdės kolegės Desminos elgesį, tačiau kaip tik jai skambina palikusi sutuoktinį. Atrodo, užsimezga bičiulystė, sukuriamas ryšys, kuris galėtų užpildyti Jermos juntamą tuštumą. Vis dėlto Desminai neplanuotai pastojus ir nusprendus gimdyti moterų draugystę užgožia Jermos pavydas, frustracija dėl likimo, nepavaldaus herojės planui. Jermai ją supantys žmonės – tik įrankiai pasijusti geriau, pasiekti tikslą.

Spektaklyje išryškinamas herojės prieštaringumas – žmogiško artumo troškimas, bet uždarumas kitoniškumui. Jerma trokšta vaiko kaip besąlygiško ryšio idėjos, privilegijos būti ko nors dėmesio centru. Šis Areimos pastatymas nagrinėja ne visuomenės suvaržytos moters likimą, kuris rūpėjo Lorcai. Herojė kaip tik labai laisvai renkasi savo gyvenimo eigą, obsesyviai planuoja šeimą, susiduria su savo pačios elgesio pasekmėmis. „Jerma“ į lietuvišką teatro sceną ateina iš Stone’o adaptacijos.