Spektaklyje apie tvaną – vandens trūkumas

Jaunosios kartos režisierius Jokūbas Brazys nuo pirmųjų spektaklių atkreipė į save teatro kritikų ir žiūrovų dėmesį kaip įdomus, talentingas kūrėjas. Savo kūrybinę biografiją pradėjo eidamas ne saugiu, laiko patikrintu tradicinio teatro, o novatorišku ieškojimų, atradimų, kai kada – ir paklydimų ar praradimų keliu. Režisierius kiekvienu nauju pastatymu kelia sau vis didesnius iššūkius, siekdamas įveikti tik tai, kas sunku. Pirmasis Klaipėdos dramos teatre sukurtas spektaklis „Storas sąsiuvinis“ pagal Agotos Kristof romaną stebino novatoriškumu, vizualine raiška, įdomiais aktoriniais darbais ir minties gyliu. Spektaklis iki šiol sėkmingai rodomas teatro repertuare.

Naujausio Klaipėdos dramos teatre Brazio režisuoto spektaklio pavadinimas „Nojaus arka“ (hebr. Tevat Noach) suklaidino žiūrovą, nes artikuliavo viltingas mintis apie Biblijoje aprašytą Dievo pasiųstą išsigelbėjimą žmonijai per vienintelį žemėje likusį ištikimą amžinųjų vertybių ir dorybių sergėtoją Nojų ir jo giliai tikinčią šeimą. Tik šį kartą režisierius atsisakė tvirto dramaturgijos pamato ir pasuko gerokai rizikingesniu kūrybinės laboratorijos keliu. Spektaklio pagrindu paimti keli Senojo Testamento puslapiai, kuriuose aprašytas pasaulinis tvanas, užtvindęs žemėje viešpatavusias nuodėmes ir ištvirkimus. Visas dramaturgijos „pamušalas“, kaip po spektaklio vykusioje diskusijoje savo indėlį į spektaklį apibūdino dramaturgas Elijas Martynenko, rėmėsi iš esmės į kelias biblinio teksto eilutes, kuriose rašoma, kad žemė Dievo akivaizdoje buvo sugedusi, klestėjo smurtas ir seksualinis amoralumas. Daugiausia dėl tokios padėties buvo kalti pikti angelai, kurie paliko dangų, kad galėtų lytiškai santykiauti su moterimis. Puolusių angelų hibridiniai palikuonys (hebr. nefilim) buvo smurtingi milžinai, kėlę siaubą žmonėms. Todėl Dievas nusprendė pašalinti iš žemės nedorėlius ir leisti geriems žmonėms viską pradėti iš naujo. Žmonijai suteiktas dar vienas, gal jau paskutinis, šansas kurti naują tobulesnį pasaulį.

Klaipėdiečių spektaklyje biblinio Nojaus mito idėją siekiama paversti ne istorija, bet energija, transformuojančia dabartį. Prieš premjerą kūrėjai žiūrovams rekomendavo iš anksto nusiteikti – nesistengti „suprasti spektaklio siužeto“, o leisti sau būti jo paveiktiems. Neieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus, bet patirti egzistencinę įtampą. „Nojaus arka“ teatro scenoje – ne išsigelbėjimo simbolis, bet dvasinė būsena.

Jeigu kūrėjų pagrindinis tikslas buvo žiūrovus paveikti emocijų lygmeniu, šokiruoti, sukelti atmetimo, pasibjaurėjimo reakciją – tai sėkmingai įgyvendinta scenoje. Ir ne tik scenoje. Brutalūs smurto, iškrypimų vaizdai, garsai, tam tikras destruktyvus energinis kodas / fonas tikrai užsifiksavo ir įsirėžė žiūrovų sąmonėje. Bet iš pirminių žiūrovų reakcijų bei kilusio audringo ažiotažo socialiniuose tinkluose ir spaudoje atrodo, kad scenoje matyta ir patirta žmonijos tamsiausia pusė (ištvirkimai, žiaurumai, nuodėmės ir kt.) greičiau atgrasė publiką nuo teatro apskritai, nei sužadino norą iš esmės keisti supuvusį pasaulį ar save patį. Didinti destrukcijos nebėra kur, talpa baigėsi. Realaus tvano spektaklyje nebuvo. Bet po premjeros tikrai norėjosi regėti save ir teatrą užlietą švariu šaltinio vandeniu. Deja, gėlo vandens atsargos seniai pasibaigusios. Tenka tuščią vandens talpyklą pripildyti scenoje šlapimo srovelės garsu, vaizdu, gal net įsivaizduojamu kvapu. Perfrazuojant Vaižgantą, jei kas po savim pasišlapino, tai dar ne meninė srovė.

Spektaklyje apie pasaulinį tvaną justi ne vandens perteklius, o totalus jo trūkumas. Troškulys. Sausra. Dykuma. Ypatingos drąsos ir išminties nereikia – užtenka tiesiog atsukus suskilusį gyvenimo veidrodį (greičiau tai, kas iš jo liko – šukes) primygtinai konstatuoti faktą, kad šiuolaikinis pasaulis supuvęs, o žmonija beprotišku greičiu ritasi susinaikinimo link. Visi tai ir taip žino. Pasiūlyti šiuolaikinio gyvenimo dykvietėje ištroškusiam žmogui „tyro vandens gurkšnį“, bent mažytę šviesos, vilties kibirkštėlę – būtų atradimas, gal net savotiškas meninis žygdarbis.

Spektaklyje „Nojaus arka“ meninių priemonių, metaforų, simbolių gausu ir tiršta. Visiška stilių, žanrų kakofonija (mitai, populiarioji kultūra, natūralizmas, pastišas, parodija ir kt.). Pakaktų keliems spektakliams sukurti. Iš karto po premjeros vykusioje diskusijoje kūrėjai išsakė nemažai minčių ir idėjų. Siekta spektaklį pristatyti publikai kaip globalinių katastrofų nuojautos analizę. Tačiau visas tas giluminis žodinis idėjinis „pamušalas“ nebuvo deramai įvaizdintas teatro kalba scenoje. Žodis netapo kūnu. Apskritai žodis šiame spektaklyje eliminuojamas. Galima išgirsti tik keletą nerišlių, esmės nepasakančių frazių arba desperatiškų riksmų. Spektaklyje sąmoningai ar pasąmonės lygmeniu žadinami žemiausi instinktai. Norisi pridurti – gyvuliški instinktai, nes aktoriai beveik visą laiką scenoje dėvi įvairių gyvūnų kaukes (kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė). Tačiau žmogaus sugretinimas su gyvuliu šiandien nėra itin originalus ir tikslus. Atvirkščiai, gyvūnai dažnai jaučia ir supranta daug giliau nei žmogus. Tik šio viduje slypinčio gėrio išreikšti žodžiais, pagrindine žmonių bendravimo priemone, nemoka. Kai kuriems žmonių vardu vadinamiems dvikojams padarams ne pro šalį būtų pasimokyti iš mūsų keturkojų draugų besąlygiškos meilės, ištikimybės ir net šiokio tokio lytinio raštingumo. Gyvūnai paprastai atliepia gamtos tvarką / dėsnius, poruojasi su ypatingais ritualais tik tam tikru laiku ir neretai toliau nuo pašalinių akių.

Dramaturginis pamušalas gana plonas ir daugelyje vietų skylėtas. Scenoje šiuolaikinę „Nojaus arką“ simbolizuoja du dideli jūriniai konteineriai, kuriuose žiūrovas regi apie 12 tarpusavyje mažai susietų scenų (scenografė Barbora Šulniūtė). Kiekvienas epizodas neverbaline raiška atliepia skirtingas, viena už kitą baisesnes žmonijos nuodėmes, išsigimimus, žiaurumus, nevaisingumo rykštę ir kt. Spektaklio „Nojaus arka“ išeities tašku tampa nepavykusi tradicinė lietuvių Užgavėnių šventė su persirengėliais, kaukėmis, Lašininiu ir blynų valgymu. Dėl galimos ekologinės taršos neleista sudeginti Morės. Apsirijęs vyras iškelia į viršų patį didžiausią blyną tarsi švenčiausios ostijos (krikščionims) ar saulės (pagonims) simbolio parodiją. Neįvykusios šventės apmaudą sustiprina, o masinę liaudies nepasitenkinimo psichozę užgožia įkyrus, gergždžiantis elektrinio pjūklo garsas.

Mitai ir ritualai spektaklyje demistifikuojami ir desakralizuojami. Su dideliu triukšmu griūva akmeninė plokštė, kaip liudijimas, kad Dievo žodis, jo pranašystė pildosi. Pavyzdžiui, senyvo amžiaus vyras (gal puolęs angelas Nefilimas?; akt. Rimantas Pelakauskas) užgula jauną dailią moterį (Justina Vanžodytė), siekdamas meilės, malonumo ar norėdamas susilaukti sveikų palikuonių? Kiekvienas žiūrovas laisvas interpretuoti savaip. Arba dvi vyresnės kartos aktorių (Alina Mikitavičiūtė, Lina Krušnaitė) vaidinamos galbūt nėščios Žemės dukros / deivės Gajos glosto savo išsišovusius pilvus – naujos bundančios gyvybės laikinus namus. Daug juokiasi, vandens (greičiau šlapimo?) srovele, tekančia tiesiai iš jų įsčių, laisto žemę, ant kurios guli vyro apvaisinta, o gal išžaginta jauna moteris. Puolęs angelas (Digna Kulionytė) purpuriniais sparnais ir krauju pasruvusia papilve įtempusi lanką bando pataikyti ir prisivilioti, o gal mirtinai sužeisti naują auką. Tik purpurinio angelo strėlės antgalis paženklintas nežinia kuo – meilės kerais ar neapykantos nuodais.

Žodžiu, žmonijos nuopuolio anatomija tęsėsi visą spektaklį be pertraukos tiesiogine ir perkeltine prasme. Tačiau ne tik destrukcijos anatomija, bet ir žiūrovų kantrybė priartėjo prie pavojingos ribos. Atsivėrė gilus meninis įtrūkis, disbalansas tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, sakralumo ir brutalumo, paviršutiniškumo ir minties gylio. Tamsa išryškėja tik sampynoje su šviesa. Todėl po kelių pirmųjų egzistencinę įtampą keliančių scenų visuotinis blogis transformuojasi / išsigimsta į nesibaigiančią mitų / ritualų orgiją-parodiją: nuo kaukėmis prisidengusių Užgavėnių persirengėlių, užsitęsusios dviejų rožiniais paršelių kostiumais persirengusių aktorių masturbacijos scenos iki moters-motinos viešo išniekinimo akto. Scenoje matome pusiau surogatinę motiną, pusiau dirbtinę pripučiamą lėlę su išsišovusiomis silikoninėmis krūtimis. Iš jų trykštančia pieno srovele bando pasisotinti motiniškos šilumos, artumo, o gal tiesiog fiziologinio instinkto kamuojami vyriškos lyties atstovai. Grafičių užrašas ant konteinerių, simbolinių Nojaus arkos vartų, skelbia Biblijos tiesą „Būkite vaisingi ir dauginkitės“. Per Užgavėnes nesudeginta lietuviškoji Morė virsta bergždžia lėle, tenkinančia primityvios meilės ištroškusių vyrų poreikius. Aukštą žmonijos moralės, prigimties, vertybių dekonstrukcijos laipsnį kiek sušvelnina gana komiška identiškų ilgaplaukių barzdotų Jėzaus paveikslų galerija. Šiuolaikinius Kalėdų Senelius primenantys ir nuolat tarpusavyje besipešantys jėzuliai bando išsiaiškinti, kuris iš jų yra tikrasis-šventasis, o kuris tik pakaitinis-atsarginis. Komiškas simuliakrinių Jėzaus figūrų varžytuves netikėtai nutraukia aktorių kelis kartus išrepuojama populiari futbolo sirgalių skanduotė „Kas laimės, kas laimės – Gaaargždų „Banga“.

Absoliučiai viskas šiame spektaklyje netenka šventumo ir giliosios reikšmės (vertybės, moterys, motina, meilė, nauja gyvybė ir kt.). Net ir pagrindinis Dievo bei žmonių bendravimo įrankis – žodis – prarado savo galią ir prasmę. Aktorių vaidyba susitraukė iki elementarių spektaklį aptarnaujančių žmonių (scenos darbininkų, kaukėmis užsimaskavusių persirengėlių, gašlių erotinių scenų techninių atlikėjų ir pan.) funkcijos. Tirštas idėjų, simbolių, metaforų tvanas paskandino ir pačius kūrėjus. Spektaklio pabaigoje pasirodęs robotas neįnešė daugiau aiškumo, o tik dar labiau viską supainiojo. Kai vienu sakiniu norima pasakyti daug, pagrindinė mintis lieka kažkur šalia, paraštėje.

Tačiau net ir šiame visiškos nevilties ir tamsos rūke galima įžvelgti kibirkštėlę šviesos. Budizmo teorija teigia, kad klampus tamsus dumblas (liūnas, mėšlas) gyvenime yra būtinas taip pat, kaip gera trąša išsiskleisti nuostabaus grožio lotoso žiedui ateityje. Aktoriai kartu su žiūrovais tapo savotiškomis spektaklio „Nojaus arka“ atnašavimo aukomis ant brutalumo ir bjaurumo estetika paženklinto meno aukuro. Destruktyvus šiuolaikinio pasaulio tamsos, smurto, iškrypimų, nuodėmių dugnas scenoje pasiektas, todėl giliau grimzti nebėra kur. Galima tik stipriai atsispirti ir kilti aukštyn šviesos link.