Teatras
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXIV)
Taip sutapo, kad du itin skirtingus, tačiau specifiškai moterims būdingas patirtis nagrinėjančius kūrinius pamačiau vieną po kito. Tai režisierės Lauros Kutkaitės ir aktorės Kristinos Mortos Paškevičiūtės performatyvi paskaita „Tremolo“ (Meno ir mokslo laboratorija) bei Eglės Jackaitės „Šventoji“ (Oskaro Koršunovo teatras). Abiem atvejais vertintina kūrėjų drąsa ir ryžtas imtis feministinių temų, o pirmuoju – ir raiškos priemonių.
Ingrida Jankauskaitė
Sunkiai pasiduodantys vaidmenys
Pokalbis su aktoriumi Roku Pijumi Misiūnu
Aktorius Rokas Pijus Misiūnas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2024), „Camino Real“ (rež. Jonas Kuprevičius, JMDT, 2023), „Jona“, (rež. Špilevojus, JMDT, 2023), „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, JMDT 2022), „Belaukiant Godo“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2022) ir kt.
Ieva Tumanovičiūtė
Oskaro fanų klubas
„Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre
Oskarą Kalendorių lengva pamėgti, jei bent kartais pasijauti kitoks. Esi arba su juo, arba prieš jį. Jei stoji jo pusėn, jis tampa tavo draugu, o jo bičiuliai – tavo bičiuliais, su kuriais mielai pašoktum pagal grupės „ABBA“ dainas. Oskaras – pagrindinis latvių režisieriaus Elmāro Seņkovo Klaipėdos dramos teatre sukurto spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ (premjera vasario 14 d.) veikėjas. Šiame teatre pastatęs spektaklius „Mama Drąsa“ (2018) ir „Varovai“ (2021), šįkart režisierius inscenizavo Andrio Kalnozolo romaną.
Laura Šimkutė
Lengvai, bet ne prastai
„No Shoes“ teatro spektaklis „Beveik laimingas“
Dauguma lietuvių kalbos ir literatūros pamokas greičiausiai pamename kaip dalyką, per kurį buvo liepiama skaityti knygas iš sąrašo. Kodėl būtent tas knygas ir ko jaunas žmogus turėtų iš jų pasisemti? Klausimas, į kurį atsakyti galėtų tik entuziastingas ir iš pašaukimo dirbantis mokytojas. Ne paslaptis, kad vienas būdų, kurių griebiasi neretas lietuvių kalbos pedagogas, yra teatras, nes spektaklis – ta forma, kuri per egzaminą moksleiviui padės išsigelbėti, jei jis netyčia knygos taip ir neperskaitė ar nesuprato.
Miglė Munderzbakaitė
Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą
„Antrininkas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Augusto Gornatkevičiaus „Antrininkas“ – tai spektaklis, kuris dar iki premjeros kėlė mįslingus klausimus apie ribą tarp tikrovės ir fikcijos. Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) publika jau keliskart turėjo galimybę susipažinti su šio režisieriaus kūryba. Spektaklis „Emilių Emilis“ (2021) – laisva Astridos Lindgren „Emilio iš Lionebergos“ interpretacija, perkelta į šiuolaikinį kontekstą, kuriant žaismingą ir įtraukų pasakojimą, kuriame naudojamos tikros aktorių vaikystės istorijos, sąmojai, šypseną keliančios suaugusiųjų reakcijos į jų išdaigas.
Daiva Šabasevičienė
Liūdna kelionė į svajonių pasaulį
„Geismų tramvajus“ Telšių Žemaitės dramos teatre
Nuvykę į Telšius, neabejingieji Lietuvos teatro istorijai neišvengiamai prisimena režisierių Romualdą Juknevičių, kuris dėl Antrojo pasaulinio karo metais pasirašyto politinio atsišaukimo apie inscenizuotus rinkimus į Aukščiausiąją tarybą 1944 m. sovietinės Lietuvos valdžios buvo ištremtas į Telšius. Spektaklius statęs tuometiniame Žemaičių teatre, vėliau režisavęs Klaipėdoje ir Kaune, į Vilnių režisierius sugrįžo tik 1953-iasiais, tačiau iki pat mirties 1963 m. buvo sekamas KGB, jo spektakliai atidžiai kontroliuojami.
Laura Šimkutė
Virpėti. Ir iš malonumo
Performatyvi paskaita „Tremolo“
Geriausia egzistuoti, jei esi pusamžis baltasis vyras, teigtų interneto ironiškų memų folkloras. Bet, kaip sakoma, pajuokavimuose dažnai esti šlakelis tiesos. Taip ir čia – iš tiesų dėl patriarchato ir jo kultūriškai įteigtų visuomenės modelių susiklostė tokia situacija, kad baltieji vyrai tampa daugelio įvairių tyrimų tiksline grupe. Teko matyti šaltinį, kad net rekomendacijos dėl biuruose palaikomos temperatūros yra sudarytos remiantis tyrimu, kurio tikslinė grupė buvo vyrai.
Ramunė Balevičiūtė
Aktorystė kaip išsigelbėjimas
„Šventoji“ Oskaro Koršunovo teatre
Jau kuris laikas socialinių tinklų platybėse sklinda žinia apie kažin kokį reto poveikio teatrinį vyksmą, į kurį neįmanoma gauti bilietų. Ir iš tiesų – praėjusių metų lapkritį Vilniuje pirmą kartą parodytas Klaipėdos dramos teatro aktorės Eglės Jackaitės monospektaklis „Šventoji“ kelissyk per mėnesį vaidinamas sausakimšoje Oskaro Koršunovo teatro (OKT) salytėje, tvyrant kone bažnytinei tylai ir susikaupimui. O spektakliui pasibaigus tenka išvysti daugybę drėgnų paraudusių žiūrovių akių. Tad kokius burtus paskleidžia Jackaitės „Šventoji“?
Ieva Tumanovičiūtė
Ištrūkti ten, kur svajonė įmanoma
„Lūšies valanda“ Vilniaus senajame teatre
Dvidešimt penktąją, lūšies valandą, kai naktis susipina su aušra, sapnai su tikrove, o protas sklando paribiais, kyla mintys, galinčios pakeisti gyvenimo eigą ar nulemti mirtį. Artūro Areimos spektaklyje „Lūšies valanda“, kurio premjera įvyko sausio 31 d. Vilniaus senajame teatre (koprodukcija su Artūro Areimos teatru, AAT), šios valandos keleiviai braunasi per tamsumas, kad patektų į šviesą, atrastų naivų, iki graudulio jaudinantį tyrumą.
Ingrida Jankauskaitė
Laisvės paieškos
Pokalbis su kompozitoriumi Mantvydu Leonu Pranuliu
Kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Dviejų Korėjų susijungimas“ (rež. Artūras Areima, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2024), „Jona“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2023), „J+K=M“ (rež. Saulė Degutytė, Stalo teatras, 2022), „Emilių Emilis“ (rež. Augustas Gornatkevičius, NKDT, 2021), „Vaidina Marius Repšys“ (rež. Mantas Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020) ir kt.
