Pokalbis su vaizdo menininku Kristijonu Dirse
Vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė sukūrė vaizdo projekcijas tokiems spektakliams kaip „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas, 2025), „Antrininkas“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2025), „Lūšies valanda“ (rež. Artūras Areima, Vilniaus senasis teatras (VST) ir Artūro Areimos teatras (AAT), 2025), „Dviejų Korėjų susijungimas“ (rež. Areima, NKDT, 2024), „Geras oras, jei per daug negalvoji“ (rež. Kristina Marija Kulinič, VST, 2024), „Mes taip nesitarėm“ (rež. Dominykas Vaitiekūnas, 2024), „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas, Oskaro Koršunovo teatras, 2021), „Vaidina Marius Repšys“ (rež. Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020) ir kt.








Muzikinis performansas „Sayonakidori“
Judant Trakų Vokės dvaro, kuriame lankiausi kovo 30-osios pavakare, koridoriais pasitinka dūmai ir ne visai jauki laukimo atmosfera. Galima nuspėti (žinoma, iš anksto perskaičius renginio anotaciją), kad tai tam tikra aliuzija į Japonijoje esančią Nidžo pilį, įkvėpusią kompozitorės Agnės Matulevičiūtės režisuotą muzikinį performansą „Sayonakidori“ (japonų k. – lakštingala).








„Paukščiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Tikriausiai kiekvienas yra išgyvenęs tą neapsakomą nuobodulio ir monotonijos jausmą, apninkantį mašinoje kažkur Lenkijos gūdumoj, judant vis labiau į vakarus. Pakeliui šmėžuoja neišvaizdūs miesteliai, vasarą dažname išskleista cirko palapinė, sukasi atrakcionai ir aikštės centre būtinai stovi toks kioskas, kuriame įsitaisiusi impozantiška prekeivė balta prijuoste pardavinėja milžiniškus rožinės cukraus vatos gniutulus.








„Tiesiog pasaulio pabaiga“ Vilniuje
Labai smagu, kad į Vilnių atvažiuoja teatrai iš kitų Lietuvos miestų. Kovo 5 d. Jaunimo teatre viešėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, turėjome galimybę pamatyti Valentino Masalskio režisuotą Jeano-Luco Lagarce’o kūrinį „Tiesiog pasaulio pabaiga“. Prieš tris mėnesius įvykusi premjera – tarytum Masalskio režisuotų spektaklių tęsinys, nes šio menininko sukurti spektakliai visada išsiskiria asketizmu, sceniniu minimalizmu.








Jokūbo Brazio „Akies istorija“
Norėčiau suprasti motyvus tos vienintelės žiūrovės, kovo 3 d. nusprendusios išeiti iš Oskaro Koršunovo teatre (OKT) rodyto premjerinio režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklio „Akies istorija“. Finalas buvo visai čia pat, jo metu jau seniai apsinuoginęs aktorius Matas Sigliukas ritmingais klubų smūgiais tvatino tuščiavidurę jaučio figūrą, po kuria apvožta tupėjo jo scenos partnerė aktorė Digna Kulionytė.





„Priešinimosi melancholija“ Juozo Miltinio dramos teatre
Valuška su odiniu paštininko krepšiu ant peties suka ratą aplink tuščią sceną, kol titruose keičiasi žodžiai „Uodega“, „Pelekas“, „Ryklė“... Jis gėrisi neįprastame cirke eksponuojamu banginiu, nusiima kepurę prieš gamtos didybę. Tai erdvės vaizduotei suteikianti scena iš Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre Adomo Juškos režisuoto spektaklio „Priešinimosi melancholija“ (premjera vasario 26 d.) pagal László Krasznahorkai to paties pavadinimo romaną.
„Broken Hearts Club“ ir „Vaivorykštės miuziklas“
Meilės poezijos ir muzikos dermė nuo seno domina menininkus kaip aktuali, laikui ir erdvei nepavaldi tema. Kinta tik jos forma, o turinys lieka panašus: meilės kančios yra visa ko esmė – gyvenimo stabdys ir variklis, kūrybos pagrindas ir impulsas. Sentimentalu, bet ką darysi. Nors ir nemėgstu saldybių, Šv. Valentino dienos proga ryžausi pamatyti net du muziką ir dramą jungiančius renginius meilės tema: aktoriaus, režisieriaus Pauliaus Markevičiaus ir grupės „Luvhurts“ renginį „Broken Hearts Club“ bei „Vaivorykštės miuziklą“.





Šokis, drama ir miuziklas
Šiandien yra du Paryžiai – vienas išorinis, kitas vidinis. Jei nebūtų to Paryžiaus, kuris savo viduje sutelkęs lobynus, tai yra įvairius muziejus, galerijas, jei nebūtų teatrų, kurie savarankiškai kvėpuoja ir tebėra didžiuliai kultūros židiniai, gyvenimas čia atrodytų gana liūdnas. Paryžiaus gatvės ir kvartalai pamažu susiniveliavo, Lotynų kvartale beveik nesutiksi kinematografinių, prancūzų aristokratų tipažų, o nusileidęs nuo Monmartro ne populiariausiais turistiniais takais, tik po kurio laiko gali suprasti, kad patekai į Clichy bulvarą, kuriame sukasi „Moulin Rouge“ sparnai.








Apie spektaklį „Vienišieji vakarai“
Nerimo fone ir perdegimą skatinančioje veikloje užgulęs nuovargis yra aktuali šiuolaikinės visuomenės ir šiuolaikinio žmogaus būsena. „Perdegimas, kuris dažnu atveju yra depresijos prieangis, susijęs ne tiek su suvereniu individu, pristigusiu jėgų „būti šeimininku sau pačiam“, o greičiau yra patologinė savanoriško savęs išnaudojimo pasekmė“, – korėjiečių kilmės Vokietijos filosofas Byung Chul-Hanas knygoje „Nuovargio visuomenė“ („Kitos knygos“, 2024, p. 65) cituoja prancūzų sociologą Alainą Ehrenbergą, tyrinėjantį šiuolaikinio individualizmo kultūrą ir jos ryšį su psichine sveikata.








Šiuolaikinio cirko spektaklis „Mentir lo minimo“
Vasario 21–22 d. „Menų spaustuvėje“ parodytas ispanų ir prancūzų trupės „Alta gama“ šiuolaikinio cirko spektaklis „Mentir lo minimo“ („Meluokite kuo mažiau“) iš pasirodymų ciklo „HELIUM pristato“ siekia pastebėti kiekvieno žmogaus išskirtinumą ir priminti, kad meilė sau būtina, norint priimti ne tik save, bet ir kitus. Spektaklio mintis aiški, o jos išraiška kur kas įmantresnė. Prieš ištardami lemtingus žodžius, menininkai atlieka ritualą, suburiantį naują, tik tarp salės sienų gyvuojančią bendruomenę.







