Liūdna kelionė į svajonių pasaulį

Nuvykę į Telšius, neabejingieji Lietuvos teatro istorijai neišvengiamai prisimena režisierių Romualdą Juknevičių, kuris dėl Antrojo pasaulinio karo metais pasirašyto politinio atsišaukimo apie inscenizuotus rinkimus į Aukščiausiąją tarybą 1944 m. sovietinės Lietuvos valdžios buvo ištremtas į Telšius. Spektaklius statęs tuometiniame Žemaičių teatre, vėliau režisavęs Klaipėdoje ir Kaune, į Vilnių režisierius sugrįžo tik 1953-iasiais, tačiau iki pat mirties 1963 m. buvo sekamas KGB, jo spektakliai atidžiai kontroliuojami. Mirtinas infarktas Juknevičių ištiko saugumiečiams uždraudus jau surepetuoto spektaklio „Žalios pirštinės“ premjerą.

Šiandien Telšių Žemaitės dramos teatre (taip šis teatras pervadintas 1965 m.) direktoriaus Deivido Rajunčiaus pastangomis siekiama suformuoti dviejų tipų repertuarą – palaikyti daugiau kaip šimtmetį trunkančią mėgėjų teatro tradiciją ir lygia greta ugdyti profesionalaus teatro tradicijas, taikant kitokius kriterijus nei mėgėjiškiems spektakliams. Tai susiję su profesionalių teatro kūrėjų integracija į senas tradicijas turintį teatrą. Teatras jaukus, jo fojė puošia Romualdo Kvinto sukurtas Juknevičiaus skulptūrinis portretas, aplinka atidžiai prižiūrima, tačiau pavasarį jis bus uždarytas kapitaliniam remontui.

Telšiuose vis mažiau žemaitiškumo: viskas tvarkingai trinkelizuojama, prie pagrindinio muziejaus „Alka“ iškirsta visa eilė sveikų šimtamečių medžių, pačiame muziejuje prekiaujama „Biržų duonos“ gaminiais, kitur – taip pat apstu visko, ką gali pastebėti bet kuriame Lietuvos mieste. Todėl labai svarbu pirmiausia pasidžiaugti tais žmonėmis – profesionalais, kurie pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis važiuoja į Telšių Žemaitės dramos teatrą ir jame kuria profesionalų teatrą. Tai daugiausia aktoriai, atvykstantys repetuoti ir vaidinti iš kitų miestų – Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus. Profesionalūs aktoriai, vaidinantys profesionaliuose teatruose.

Vienas seniausių Lietuvos teatrų, veikiantis nuo 1907 m., naujausiai premjerai pasirinko 1947 m. amerikiečių dramaturgo Tennessee Williamso parašytą pjesę „Geismų tramvajus“. Tai labai šiam teatrui tinkama medžiaga, nes jos pagrindinė tema – dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas. Kartvelų kilmės režisieriui Badri Tserediani sėkmingai pavyko „integruoti“ šį spektaklį į visą teatrui svarbią situaciją. Jam rūpėjo ne tik Pulitzerio premija apdovanotas kūrinys, bet ir pjesės situacija, būdinga patiems Telšiams. Lietuvoje ši pjesė statyta ne kartą – teatruose, televizijoje, daugelis ją dar gerai prisimena, bet šįsyk ji tapo dviejų visiškai skirtingų pasaulių junginiu. Šiuo metu Williamsas nėra toks populiarus kaip prieš kelis dešimtmečius, tačiau tai režisieriui nesukliudė. Jis siekė pastatyti psichologinį spektaklį su įdomiais charakteriais, palikdamas atvirą, gal net poetinį finalą.

Iš pažiūros tai liūdnas spektaklis. Šis liūdesys sklinda iš paties režisieriaus – tikro pabėgėlio iš Abchazijos. Kovoje už Sakartvelo nepriklausomybę žuvę artimieji visam gyvenimui pasėjo nerimą ir ilgesį laisvo, savarankiško gyvenimo. „Geismų tramvajus“ – medžiaga, tinkama vienu ar kitu rakursu apmąstyti žmonių santykius, papuolus į netipines situacijas. Nors pjesės siužetas vyksta Naujajame Orleane, tai nesunkiai persikelia į Telšius. Kūrinyje Blanša iš Lorealio atvyksta į Orleaną pas seserį Stelą ir jos vyrą Stenlį. „Naujos generacijos“ lenkų kilmės amerikietis Stenlis, namuose įvedęs mačistinę tvarką, nuo pat pirmųjų Blanšos pasirodymo akimirkų neslepia nepasitikėjimo, įtarimų, neapykantos, kurie pabaigoje visiškai sužlugdo savo jausmų pasaulyje gyvenančią Blanšą.

Pagal šiuolaikinio gyvenimo dėsnius šią pjesę galima traktuoti labai įvairiai – teisti arba išteisinti kiekvieną personažą. Taip pat ją galima statyti tik atsižvelgiant į remarkas arba abstrahuoti, personažus paverčiant simbolinėmis figūromis. Tačiau režisierius su aktoriais pasirinko nuoseklią dramaturginę analizę, paliekant tas peripetijas, kurios psichologinio realizmo būdu padėtų perskaityti „Geismų tramvajų“. Būdas – tradicinis, bet įdomus, leidžiantis trijų valandų spektaklį stebėti ne mažiau susidomėjus nei vis dažnėjančius ultramodernius pastatymus. Kūrėjai pasirinko harmoningą spektaklio kūrimo kelią, taip priartindami jį ir prie savo miesto publikos. Vien tai, kad statomas profesionalus spektaklis, – tam tikras iššūkis. Susirinkti aktoriams iš įvairių miestų ir siekti kokybės – jaudinantis reiškinys. Be to, seniai neteko regėti tokio kruopštaus pjesės kupiūravimo, paliekant esmę. Atrodo, kad būtent tokia yra pilna Williamso versija. Tserediani atsisakė kelių personažų, bet taip labiau išryškino vaidinančius aktorius.

Įdomiausias – Blanšos Diubua vaidmuo, kurį sukūrė Vilija Matačiūnaitė. Lig šiol labiau buvusi žinoma muzikos pasaulyje, Matačiūnaitė prieš kelerius metus baigė aktorinio meistriškumo studijas (kurso vadovas Valentinas Masalskis) ir jautriai integravosi į spektaklio kūrybinę grupę. Blanša turi nemažai bendro su pačia aktore. Nors Telšiai nėra jos gimtasis miestas, ji atvyko pas savo „kraujo brolius“, aktorius, tikinčius teatru, kuriems teatras atstoja namus. Teatro šeima kartais būna artimesnė už prigimtinę. „Geismų tramvajus“ – kone Matačiūnaitės monospektaklis, kuriame aplinkiniai ne tik jai „akompanuoja“, bet ir ją provokuoja, dar labiau aitrina iškankintą Blanšos sielą. Aktorė – ypatingų gabumų, įdomios plastikos, raiškiai valdanti mimiką. Vis dėlto spektaklyje ji nesolavo, vaidino neužgoždama kitų, labai gerai apmąstydama kiekvieną ištartą žodį, kiekvieną mizansceną. Matačiūnaitė savo Blanšos liniją brėžė iki atviro finalo. Jos portretas toks įvairus, daugialypis, kad ir pabaigoje nesužinome, ar ji išties palūžta, išprotėja ir atvykęs daktaras ją išsiveža į ligoninę, ar atsiveria dar vienas jos svajonių pasaulis, į kurį ji išeina. Svajonės būdingos visoms Williamso pjesėms, šioje Matačiūnaitės Blanša išvyksta su nauju mylimuoju – jaunu daktaru. Nors finalinė scena ir trumpa, ją įtaigiai suvaidino Paulius Oficerovas. Šis aktorius savo laikysena ir romantine išvaizda spektaklio kontekste labiau primena net ne daktarą, o tą jaunuolį, kurį buvo įsimylėjusi šešiolikmetė Blanša. Daugiausia subtilumo turintys personažai, išeidami į „niekur“, tarytum pasitraukia iš demonų pasaulio, dominuojančio mūsų kasdienybėje.  

Blanša ieškoti užuovėjos atvyksta pas seserį Stelą ir jos vyrą Stenlį Kovalskį. Stelos vaidmenį sukūrė dvi profesionalios aktorės – Margarita Bladženauskaitė ir Kamilė Pilibaitytė. Teko matyti Bladženauskaitę, kuri taip pat labai tiksliai laikėsi Williamso traktuotės. Atrodė švelni, atvira, moteriška, atidi... Stelos meilė seseriai tarytum padėjo nurimti besiblaškančiai Blanšai, bet kartu dar labiau įkaitino brutalumu persisunkusį Stenlį, kurį vaidina Šiaulių dramos teatro aktorius Aidas Matutis. Atviras, organiškas, raiškaus balso ir tembro aktorius Stenlį kūrė pasitelkdamas griežtus staigius judesius ir keletą kitų bruožų – tai skurdaus miestelio gyventojas, išsitatuiravęs juodus demono sparnus. Daug spalvų aktorius pademonstruoja antrame veiksme, kai į ligoninę dėl jo brutalaus elgesio pirma laiko pradėjusi gimdyti patenka žmona Stela. Tuomet Matučio Stenlis tampa žmogiškesnis, „minkštesnis“, atidesnis. Bet neilgam. Prasiveržia jo mačizmas, peraugantis į sužvėrėjimą. Stenlis išprievartauja Blanšą, keršydamas už praeitį, už nenorą susitapatinti su jo pasauliu.

Teatre antraeilių vaidmenų atlikėjai dažnai turi galimybę tapti regimi, o kartais net įdomesni už pirmaeilius. Haroldą Mičelą (Mičą) ir Stivą Habelą pasikeisdami vaidina du aktoriai – Rolandas Normanas ir Jogaila Šimkus. Iš pradžių pasirodė, kad Mičelo vaidmuo gana vienaplanis, bet antrame veiksme, kai Normano Mičas bando susigrąžinti Blanšos draugystę, šis personažas virsta gerai atpažįstamu, dažnai gyvenime sutinkamu žmogumi. Aktorius subtiliai sukūrė iš pažiūros paprastą vyro charakterį.

Junisės Habel vaidmenį atlieka dvi aktorės – Indrė Jucytė ir Viktorija Miliauskaitė. Jucytė suvaidino naujųjų laikų plaštakę, kiekvienoje scenoje vis kitokią, kartais net sunkiai atpažįstamą. Šimkaus Habelas – tyliausias kūrinio personažas, bet vėlgi tipiškas, ypač prie butelio, kai norisi pasimėgauti degraduojančiu gyvenimu. Spektaklis pamažu įtraukia, nes aktoriai sukuria ryškų ansamblį.

Dramos ir šiuolaikinio teatro kontekste daugiau abejonių sukėlė estetinė spektaklio pusė. Scenografo Augusto Lapinsko sprendimas konceptualus: skirtingas erdves jis suformuoja metaliniais juodais rėmais, žiūrovai mato, kas ir ką veikia visose erdvėse, bet ši besienė konstrukcija netenka prasmės, nes scena pripildyta begalės buitinių daiktų – net WC puodas, ir tas įvilktas į sceną. Visa tai subuitina ir dramaturgą, ir spektaklį. Užtat trūksta Blanšos pasaulio. Regime daugumai personažų, bet ne Blanšai, artimą aplinką. Vietos nepalikta jokiai simbolikai.

Kostiumų dailininkė Jolanta Kačinskienė prisideda prie skurdaus imigrantų miesto Naujojo Orleano gyvenimo: drabužiai įvairių faktūrų, atspalvių, stilių. Trūksta vientisumo. Net sąmoningai siekiant eklektikos reikalinga estetinė švara. Kartais ir aktoriai keistai jaučiasi – vis kažką pasitaiso, patampo...

Eligijus Žilinskas daugiau muzikos parinko nei sukūrė, bet iš esmės muzika taikli. Jos – nei per daug, nei per mažai. O kartais muzika padeda kurti spektaklio dramaturgiją, tada atrodo, kad jos galėtų būti dar daugiau.

Skirtingų pasaulių susidūrimas – bene dažniausia akistata kasdienybėje, todėl spektaklio tema ilgai išliks aktuali.

***

Premjerinį vakarą Telšių Žemaitės dramos teatre buvo atidaryta pastaraisiais metais per Lietuvą keliaujanti paroda, skirta žinomam XX a. pirmosios pusės menininkui – dramaturgui, tapytojui, filosofui ir fotografui Stanisławui Ignacy Witkiewicziui-Witkacy (1885–1939). Paroda skirta neseniai mirusiai parodos kuratorei venecijietei Gabriellai Cardazzo. Kiti parodos kuratoriai – Giuliana Carbi (kultūros centras Trieste Contemporanea) ir Helmutas Šabasevičius (Vilniaus dailės akademija). Devyniolika skaitmeninių atspaudų iš originalių negatyvų, priklausančių Stefano Okołowicziaus kolekcijai, pirmą kartą buvo eksponuojami Trieste, vėliau ši Witkacy nuotraukų kolekcija eksponuota įvairiose erdvėse – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Plungėje, o dabar atkeliavo į Telšius. Tai labai simboliška, nes Žemaitijoje – Witkacy šaknys. Jo tėvai gimė Lietuvoje: žinomas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, Zakopanės stiliaus pradininkas Stanisławas Witkiewiczius – Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, o mama Marija Pietrzkiewiczówna – Tryškiuose. Witkacy žinomas visame pasaulyje. Jo dramas yra statę patys įvairiausi režisieriai. Įdomu ir tai, kad „Geismų tramvajuje“ daktarą vaidinantis aktorius ir režisieriaus asistentas Paulius Oficerovas savo metafizinius pojūčius bandė atskleisti Klaipėdos dramos teatre kaip diplominį darbą režisuodamas Witkacy „Nendrinę vištelę“ (2022). Pasaulis nėra toks didelis – giminingos sielos vienoje ar kitoje erdvėje susitinka.

Garbinga ir įdomi Telšių Žemaitės dramos teatro praeitis. Paslaptimi išlieka ir žemaičio Juozo Miltinio gyvenimiškas posūkis: 1942 m. jis buvo pakviestas į šį teatrą dirbti ir pasiūlymą priėmė, bet dėl nežinomų priežasčių neatvyko. Šiandien teatrui atsidavę menininkai kuria šiame teatre, suprasdami, kad gerus spektaklius įmanoma pastatyti ne vien didžiuosiuose miestuose. Telšių Žemaitės dramos teatras, įsikūręs greta įspūdingos Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros, atviras kūrybai, dėl to jis iki šiol yra pagrindinė kultūrinė šio miesto vieta.