Sunkiai pasiduodantys vaidmenys

Aktorius Rokas Pijus Misiūnas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2024), „Camino Real“ (rež. Jonas Kuprevičius, JMDT, 2023), „Jona“, (rež. Špilevojus, JMDT, 2023), „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, JMDT 2022), „Belaukiant Godo“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2022) ir kt.

Baigėte vaidybos studijas Gyčio Ivanausko ir Nelės Savičenko kurse. Kodėl nusprendėte stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir kaip vertinate studijų patirtį?

Stoti paskatino mokyklos teatro mokytojas Žilvinas Beniušis. Nors ilgai spyriojausi, vis dėlto nuėjau ir štai esu čia. Esu dėkingas Žilvinui, kad mane pastebėjo ir paragino stoti į vaidybą. Vėliau taip sutapo, kad jis man akademijoje dėstė klounados kursą. O pati studijų patirtis – neužmirštama. Žinoma, buvo visko – minčių, kad iškrisiu, teko išgyventi abi pandemijos bangas, bet vis tiek daugiausia likę malonių prisiminimų. Atrodo, kad bėgant metams vis labiau pasiilgstu to laiko akademijoje. Tie ketveri metai veikiausiai buvo esminiai, bent jau dabar taip manau. Tas laikas daugiausia suformavo mane tokį, koks esu dabar. Žinoma, didelį indėlį įdėjo Gytis ir Nelė, surinkę žmones, kurie ir po akademijos yra artimi draugai. Taip pat dėstytojų komanda – Viktorija Kuodytė, Gintaras Varnas, Aldona Vilutytė ir kiti, kurie mus lydėjo studijų metais. Supę žmonės ir buvo svarbiausi – su jais ir sunkumai ne tokie baisūs.

Koks buvo pirmas jūsų vaidmuo profesionalioje scenoje ir kaip sekėsi jį kurti?

Pirmąkart į profesionalią teatro sceną išėjau antrame kurse. Vilniaus senajame teatre su keturiais bendrakursiais vaidinome vaikus Leros Surkovos režisuotame spektaklyje „Kalniukas“ (2020). Ketvirto kurso pradžioje įvyko Varno režisuoto spektaklio „Puikus naujas pasaulis“ premjera Jaunimo teatre. Ten beveik su visu kursu taip pat kūrėme masinius vaidmenis, tad buvo labai linksma. Vis dėlto pirmuoju vaidmeniu laikyčiau Berniuką Varno režisuotame spektaklyje „Belaukiant Godo“. Procesas buvo smagus, nes spektaklyje vaidinome su bendrakursiais, tačiau repeticijoms įsibėgėjus prasidėjo plataus masto karas Ukrainoje, kuris privertė susimąstyti apie tai, ką mes čia veikiame, dėl ko kuriame ir ar tokiu metu tikrai reikia teatro... Mano vaidmuo šiame spektaklyje nedidelis, bet įdomus ir charakterinis, todėl jis man vertingas.

Nuo 2022 m. esate Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius. Ar lengvai pavyko įsilieti į trupę?

Apie galimybes prisijungti prie JMDT aktorių trupės žinojome jau ketvirtame kurse. Po studijų baigimo Aleksandras Špilevojus viso kurso paklausė, kas norėtų prisijungti prie trupės su sąlyga, kad turėsime būti laisvi, kai prasidės Olgos Lapinos spektaklio repeticijos. Tuomet jau ji rinkosi iš tų, kas galėjo. Manyčiau, kad į trupę pavyko įsilieti tikrai greitai, buvome šiltai sutikti, o jau per pirmą sezoną pasisekė vaidinti beveik su visais teatro aktoriais.

Neseniai Panevėžio muzikiniame teatre pristatėte Jono Kuprevičiaus spektaklį „Devynbėdžiai“. Koks buvo šio miuziklo kūrybinis procesas?

Buvo nelengva. Kitas teatras, nepažįstamas žanras, vaidmenų dubliavimasis, taip pat žmonių, dalyvaujančių spektaklyje, kiekis, gyvai grojantis orkestras – visa tai kėlė iššūkių. Viską lengvino jau pažįstami kolegos, JMDT aktoriai, taip pat spektaklyje dalyvaujantis bendrakursis Kasparas Varanavičius ir režisierius Kuprevičius, o ir su solistais bei choru buvo malonu dirbti. Būtent procesas ir repeticijos tapo didžiausiu išbandymu, reikėjo suderinti aktorių ir muzikantų darbo įpročius. Bet per tą laiką daug sužinojau apie save tiek kaip žmogų, tiek kaip aktorių. Galiausiai pasitvirtinau, kad kuo man sunkiau per repeticijas ir spektaklius – tuo daugiau išmokstu. Tai pastebėjau du kartus, ir tai įvyko po Kuprevičiaus režisuotų premjerų. Esu jam dėkingas už tokius atradimus.

Šiuo metu ruošiatės Adomo Juškos spektaklio „Priešinimosi melancholija“ premjerai. Kaip sekasi repetuoti?

Jau esame netoli finišo tiesiosios. Labai džiaugiuosi galimybe dirbti su Juška. Baigus akademiją vienas iš mano asmeninių siekių buvo kada nors dalyvauti jo spektaklyje. Tik nesitikėjau, kad tai išsipildys taip greitai. Mėgaujuosi šiuo procesu. Vaidmuo nėra didelis, labiau masinis, bet tai nemažina mano susidomėjimo spektakliu. Pirmas repeticijų etapas vyko dar rugsėjo mėnesį, tada beveik dvi savaites Adomas mums vedė paskaitas įvairiomis su romanu susijusiomis temomis, pateikė ir paties romano analizę. Jau tada manyje užsikūrė spektaklio vizija. Turėjome ir individualius susitikimus su režisieriumi, atsimenu, sakiau, kad šiame spektaklyje nors ir medį vaidinti norėčiau. Tai režisieriaus stiprybė – įtikinti aktorių taip, kad jis degtų noru būti scenoje.

Spalį pristatėte Karolio Zajausko vizualinę kelionę „Narcizas“ VDU Botanikos sodo oranžerijoje. Kaip pavyko kurti neįprastoje erdvėje?

Buvo daug laisvos kūrybos kupino laiko. Kartais tai gal net pakišdavo koją – turint apsčiai galimybių ir variantų, išsirinkti sunkiau. Visą kūrybinę komandą pažįstu dar nuo akademijos laikų, tad jaučiausi jaukiai. Pagrindinis šio darbo veikėjas buvo erdvė. Ji kalba pati, taigi mums, aktoriams, tereikėjo rasti joje vietą ir išryškinti jos ypatumus. Labai įdomu kurti už teatro ribų. Teatras, kaip pastatas, man asocijuojasi su didžiule erdve, kurią spektaklio kūrybinė grupė užpildo scenografija, garsu, veiksmu ir t.t., bet išėjus į lauką ta erdvė padidėja šimtus kartų, o žmogus toje erdvėje lieka toks mažas. Taigi klausimas, kaip joje nepaskęsti. VDU Botanikos sodas siūlo įdomų augalų labirintą su dirbtiniais vandens telkiniais, beveik dešimties metrų aukščio palmėmis... Nemanau, kad kuris nors teatras galėtų sutalpinti tokią scenografiją.

Kaip aktorių ansamblis pelnėte „Auksinį scenos kryžių“ už spektaklį „Laukys“. Kokį kūrybinį procesą patyrėte?

Šio spektaklio repeticijos buvo vienos sklandžiausių per visus dvejus su puse metų Panevėžio teatre. Regis, viskas ėjo kaip per sviestą. Tie keli kūrybinio proceso mėnesiai atrodė tarsi akademijos pratęsimas. Jaučiuosi savotiškai įgijęs magistro laipsnį – dėl to didžiausia padėka režisierei Olgai Lapinai ir jos komandai. Išbandymų buvo, bet jie susiję su tuo, kad aš ir dar trys bendrakursiai buvome ką tik priimti į teatrą, dar nieko nepažinojome ir dalyvavome savo pirmame spektaklyje po akademijos baigimo. Vis dėlto greitai radome bendrą kalbą ir su naujais kolegomis, ir su kūrybine komanda. Repeticijose sukurta atmosfera buvo fantastiška. Galiausiai buvome pastebėti ir teatro bendruomenės, kuri skyrė apdovanojimą spektaklio aktorių ansambliui. Toks įvertinimas tik ką baigus akademiją labai motyvuoja.

Vaidinate trijuose Špilevojaus spektakliuose. Kaip sekėsi juos kurti?

Visi trys spektakliai įdomūs ir skirtingi. „Jona“ ir „Sala, kurios nėra“ artimesni vienas kitam tuo, kad dramaturgiją sukūrė pats Aleksandras. Man patinka vaidinti pagal jo sukurtas pjeses. Šie trys spektakliai pamėtėjo nemažai iššūkių. Pavyzdžiui, spektaklio „Sala, kurios nėra“ premjera buvo pakibusi ant plauko, nes daug aktorių, tarp jų ir aš, susirgome likus savaitei iki premjeros. Visi jau linko prie to, kad premjeros nebus. Tačiau Aleksandras turi gerą savybę – kritinėse situacijose jis neleidžia, kad visa tai pasiektų aktorius ir keltų nereikalingą chaosą. Tad galiausiai premjera įvyko. Repetuojant „Joną“ tuo pat metu vyko ir Kuprevičiaus spektaklio „Camino Real“ repeticijos – buvo sunku išmokti skirti vienodą dėmesį abiem darbams. Nors buvau pakviestas vaidinti „Makbete“, ilgai delsiau svarstydamas, ar noriu jame dalyvauti. Tai man ir pakišo koją, nes dar iki šiol bandau susidraugauti su šiuo spektakliu. Vis dėlto mano širdžiai artimiausias spektaklis – „Sala, kurios nėra“, nes tai buvo pirmas darbas su Aleksandru, o vaidinti jauną Donatą Banionį didelė garbė ir atsakomybė.

Koks spektaklis pareikalavo daugiausia pastangų?

Pagrindinis Kilrojaus vaidmuo Kuprevičiaus spektaklyje „Camino Real“. Šis vaidmuo man kol kas brangiausias ir didžiausias. Vaidindamas šiame spektaklyje daugiausiai išmokstu. Apskritai mane jaudina tie vaidmenys, kurie sunkiai pasiduoda, tada labiausiai ir tobulėju. O šio spektaklio premjera turėjo papildomą atsakomybės krūvį, nes tai Jono diplominis spektaklis – į premjerą atvyko dėstytojai iš akademijos. Jaučiausi tarsi grįžęs metais atgal į savo diplominių spektaklių sesiją – beveik visi dėstytojai buvo dėstę ir man. Tai buvo neeilinė premjera.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Laukia dvi premjeros – Juškos spektaklis „Priešinimosi melancholija“ pagal László Krasznahorkai romaną, o iš karto po to prasidės Špilevojaus spektaklio „Arrivederci“ pagal jo paties kuriamą dramaturgiją repeticijos.

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Bandau pamatyti, kiek tik įmanoma. Ypač stengiuosi išvysti bendrakursių spektaklius. Pastarieji du spektakliai buvo Jernejaus Lorenci „Svetimas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir jau antrą kartą matytas Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“ „Meno forte“. Abu labai patiko. „Svetimas“ įsiminė savo forma, ypač antras veiksmas. O „Bado meistras“ yra tiesiog klasika – Viktorijos Kuodytės vaidyba užburianti. Spektaklį žiūrėjau tikrai ne paskutinį kartą.

Dėkoju už pokalbį.