Susibūrę aplink dviratį

Vasario 21–22 d. „Menų spaustuvėje“ pristatytas ispanų ir prancūzų trupės „Alta gama“ šiuolaikinio cirko spektaklis „Mentir lo minimo“ („Meluokite kuo mažiau“) siekia pastebėti kiekvieno žmogaus išskirtinumą ir priminti, kad meilė sau būtina, norint priimti ne tik save, bet ir kitus. Spektaklio mintis aiški, o jos išraiška kur kas įmantresnė. Prieš ištardami lemtingus žodžius, menininkai atlieka ritualą, suburiantį naują, tik tarp salės sienų gyvuojančią bendruomenę. Žvelgiant iš šios perspektyvos, sceninį veiksmą taikliai apibūdina kelios eilutės iš Antoine’o de Saint‑Exupéry „Mažojo princo“: „Reikia kantrybės <...>. Iš pradžių atsisėsk štai ten, atokiai, ant žolės. Štai taip. Aš kartais į tave akies krašteliu žiūrėsiu, o tu tylėk. Bet kiekvieną dieną atsisėsk vis arčiau...“ Lapė taip Mažajam princui paaiškina, kaip reikia užmegzti ryšį su kitu, kad galiausiai taptumėte draugais. Šiuolaikinio cirko menininkai Amanda Delgado ir Alejo Gamboa, pasitelkdami ribas simbolizuojančias baltos lipniosios juostos linijas, keletą skubiai išmoktų lietuviškų žodžių ir rūpestingumą, tais pačiais Lapės nupasakotais kerais vos per valandą užmezga ryšį su Vilniaus publika.

Įžengę į sceną plačiomis šypsenomis ir minkštu, su ispanišku akcentu ištartu „Labas“, menininkai pasisveikina su kiekvienu žiūrovu ir pasižiūri į akis. Pradėję nuo skirtingų salės pusių, jie apsikeičia, nes abiem reikia pasisveikinti su visais. Kai pasisveikinimų greitakalbę pertraukia atsitiktinis šūksnis, abu menininkai lenkiasi vienam iš žiūrovų iki pat žemės, taip parodydami ypatingą pagarbą. Perdėtas menininkų ryžtas pasisveikinti kelia juoką ir šios pirmos spektaklio akimirkos kaipmat užtikrina artimesnį santykį su publika. Kiekvienas žiūrovas jaučiasi laukiamas, o šiuolaikinio cirko spektaklį atliekantys menininkai nebėra tik aprašyme įrašytos pavardės – jie jau pažįstami.

„Mentir lo minimo“ atlikėjai vilki baltus, tarsi iš viešbučio pasiskolintus chalatus. Vieninteliai jų „instrumentai“ – mikrofonas su stovu ir nedidelis dviratis. Scenoje juo ratus suka Gamboa, o Delgado visaip bando už dviračio užsikabinti, užlipti ant partnerio ar pralysti per tarpą tarp rėmo ir grindų. Dueto atliekami triukai – įspūdingi, reikalaujantys jėgų ir susikaupimo. Atlikėjai to neslepia: jie sunkiai šnopuoja, Gamboa retkarčiais nusišluosto prakaitą į chalato skverną. Toks menininkų atvirumas leidžia priartėti prie žiūrovų. Juk pažįstamiems nemeluojama. Tai taip pat tiesioginė nuoroda į spektaklio pavadinimą – „Meluokite kuo mažiau“.

Menininkai siekia sukurti lygiavertį santykį su žiūrovais: viena iš vertybių, kuria grindžiamas spektaklis, – žmogiškumas. Tai parodo asmeniniais išgyvenimais pagrįsti menininkų pasakojimai apie jų susitaikymą su savo kūnu. Jie nusimeta chalatus ir atsiveria aplink sėdintiems žiūrovams, iš jų netiesiogiai laukdami to paties. Iš scenoje esančių objektų – lipniosios juostos ir dviračio, bei brūžindama per partnerio nugarą Delgado sukuria garso takelį, lydintį per visą spektaklį. Paprasta veiksmų seka, kurią galėtų atlikti kiekvienas salėje sėdintis žiūrovas, derinama su ekstremaliais triukais veikia kaip priminimas apie scenoje esančių ir juos stebinčių žmonių lygiavertiškumą.

Spektaklio pradžioje scenos ribas žymi baltos lipniosios juostos kvadratas ir du apskritimai. Nuplėšus pirmąjį juostos vainiką, atsisėsti arčiau pakviečiami atsitiktiniai žiūrovai, jiems skiriamas papildomas dėmesys. Išsirinkęs jauną vyrą, Gamboa pasodina jį vieno žingsnio atstumu nuo aukštyn ratais apversto dviračio, kurį išjudinęs apsisuka aplink ir sugauna prieš pat dviračio rėmui įsirėžiant į vaikino kaktą. Gamboa taip pat susidraugauja su ratelyje sėdinčia mergaite: jie net sugalvoja savo pasisveikinimą. O atlikdamas vieną iš triukų atlikėjas mandagiai atsiprašo jam už nugaros esančio žiūrovo dėl šiam prieš akis šmėžuojančios sėdynės.

Nuplėšus dar vieną lipnios juostos gabalą, žiūrovai apsupa menininkus ir scenos viduryje esantį dviratį. „Mentir lo minimo“ finale ant jo sėdynės stovi Delgado, o dviratis prilaikomas dešimties mažesnių ir didesnių rankų. Šie žiūrovai, atsitiktinai pasirinkti veiksmą matyti iš arčiau, patyrę menininkų rūpestį ir dėmesį, spektaklio kulminacijoje tampa „dviratį laikančių žmonių“ bendruomene.