Pornografinės vaizduotės čiurkšlė šiuolaikiniame teatre

Norėčiau suprasti motyvus tos vienintelės žiūrovės, kovo 3 d. nusprendusios išeiti iš Oskaro Koršunovo teatre (OKT) rodyto premjerinio režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklio „Akies istorija“. Finalas buvo visai čia pat, jo metu jau seniai apsinuoginęs aktorius Matas Sigliukas ritmingais klubų smūgiais tvatino tuščiavidurę jaučio figūrą, po kuria apvožta tupėjo jo scenos partnerė aktorė Digna Kulionytė.

Per spektaklį turėdama gražaus laiko apmąstymams, prisiminiau aktorę prieš premjerą duotame interviu minėjus ryškų fiziologinį apsivertusių žarnų pojūtį, ją ištikusį pirmą kartą perskaičius spektaklio įkvėpėjo Georges’o Bataille’io knygą „Akies istorija“. Manyčiau, toks menininkės atsivėrimas galėtų tapti šios neeilinės premjeros analizės raktu, įvardijant aplinkybes, kad galbūt stipriausią įspūdį Bataille’io kūryba galėtų daryti jaunimui nuo aštuoniolikos iki maždaug trisdešimt vienų (tokio amžiaus buvo pats Bataille’is, 1928 m. parašęs savo pirmąją knygą „Akies istorija“) metų. O štai man, priklausančiai žiūrovų virš penkiasdešimties kategorijai, savo apimtimi menkutė Bataille’io knygelė sužadino tik lengvu susierzinimu atmieštą nuobodulį. Manau, mūsų kartai tinkamesniu epifizės stimuliavimo bei preparavimo įrankiu galėtu tapti visus XX a. radikalius genijus įkvėpusio Markizo de Sade’o ar bent jau to paties Bataille’io bendražygio Jacques’o Lacano idėjos.

Nežinau, ar faktas, kad eilinėse Vilniaus bibliotekose Bataille’io knygos dėl savo patrauklumo vagišiams yra tapusios tikru deficitu, išties pagrindžia reklaminę OKT žinutę apie jo, kaip vieno svarbiausių XX a. rašytojų, statusą. Bijau, kad netyčia mūsų laikais prisikėlusiam Bataille’iui labiau patiktų ir toliau būti vadinamam „ekskrementų filosofu“. Abejočiau ir paties spektaklio galia sukurti šiam autoriui skirtą gyvą paminklą, tam tikrą nacionalinę legendą – pernelyg menkas kultūrinis, intelektinis kontekstas rezonuoja su pirmą kartą Lietuvoje statomo autoriaus kūryba. Akivaizdu, kad vis dėlto didžiausi šio pastatymo herojai yra menininkai, išdrįsę šiame bežodžiame spektaklyje seksą sutapatinti su mirtimi. Išties, ši misterija, kaip spektaklio žanrą įvardija patys kūrėjai, formaliai pabėgo nuo savo įkvėpėjo – pirmu asmeniu Bataille’io papasakota pornografinio bei autobiografinio naratyvo nevengianti istorija transformuojama į intensyvių veiksmų seką, kurioje visiškai atsisakoma pagrindinio pasakotojo ir vietoj keturių istorijos herojų susitelkiama į vaikino ir merginos duetą. Nors tai visiškai neprieštarauja filosofinei Bataille’io metodologijai, grįstai opozicinių reikšmių suartinimu. Atsispiriant nuo autoriaus, scenoje grumiasi ir santykiauja ne šiaip sau moteris ir vyras, bet ir Erosas su Tanatu, heterogeniškumas su homogeniškumu arba suverenumas su pavaldumu.

Spektaklio erotinių veiksmų sekoje dalyvauja Vyras ir Moteris – tarsi tvirtas, narsus, linksmas kiaušinis, ridenamas geidžiamo kūno paviršiumi. Dailininkės Karolinos Fiodorovaitės sugalvotas aktorės kostiumas apsiriboja balta ir geltona spalvomis. Visą galvą gaubianti kepurė-šalmas veiksmui įpusėjus pradeda regėtis tarsi geltonas kiaušinio trynys, o kūną dengiančios baltos kostiumo detalės – kaip kiaušinio baltymas. Vyras kartais dėvi rožines pėdkelnes, finale jo kūnas apgaubiamas toreadoro kostiumo detalėmis. Būtent Vyrui kostiumas labiausiai trukdo atlikti tai, ką būtų galima vadinti simboliška priešstata mirčiai, – nuolat pasikartojančius masturbacijos epizodus.

Ši dviejų aktorių atliekama misterija kaip retas kuris pastarojo meto lietuviškas spektaklis yra radikaliai išnaudojantis kūniškumą. „Akies istorijos“ aktoriai yra visų pirma kūnai: jie vaikšto, bėga, krinta, atšoka, atsitrenkia vienas į kitą, žiūri, kartais mato vienas kitą, kartais – ne, jie grabaliojasi, trinasi vienas į kitą, tepa odą skystais kiaušiniais, po truputį pasidengia salės purvu. Galiausiai abu aktorių kūnai tampa idealia Bataille’io citatos iliustracija: „Aš mėgstu tai, kas yra „purvina“. Aš nebuvau nė kiek patenkintas – net priešingai – įprastu ištvirkavimu todėl, kad jis ištepa vien tik patį ištvirkavimą ir visada palieka nepaliestą ir pakylėtą nuostabiai švarią žmogaus esmę. Ištvirkavimas, toks, kokį aš pažįstu, supurvina ne tik mano kūną ar mintis, bet ir visa tai, kas yra virš jų, ir ypač žvaigždėtą visatą...“

„Akies istorija“ iš esmės tampa ir liudijimu šiuolaikinių filosofijos teorijų, teigiančių, kad žmogaus kūnas save išeikvojo, išsėmė savo galimybes, tapo iš esmės pasenusia informacijos saugojimo įranga. Vis dėlto kaip maksimaliai mes galime išnaudoti kūną kaip meno objektą: kaip jį galima sunaikinti ir kokiomis aplinkybėmis kūnas tampa nesunaikinamas? Ar visada apnuoginti „Akies istorijos“ aktorių kūnai padeda atsiskleisti žiūrovų akistatoje? Kodėl mums įdomu žiūrėti į apnuogintą kūną scenoje tik tol, kol jis yra ribinė žmogaus esmės koncentracija? Nuogumas čia pasiteisina kaip ribinės emocijos išraiška ir noras būti sąžiningam su auditorija, tokia raiška spektaklyje prilygsta begarsiam klyksmui. Tarsi nulupant kiaušinio lukštą, nurengiant žmogaus kūną, atveriama jo esmių esmė.

Turiu paminėti, kad impulsas šio straipsnio antraštei kilo perskaičius Susan Sontag 1967 m. straipsnį „Pornografinė vaizduotė“. Šiame tekste autorė tiria sekso kaip jėgos, esančios už gėrio, blogio, meilės ir dvasinės sveikatos ribų, bei kaip savęs pažinimo įrankio už proto ribų įamžinimą XX a. prancūzų literatūros kanone. Analizuodama Bataille’io „Akies istoriją“ Sontag teigia joje akcentuojamą fantaziją ir tik po to jos ryšį su vienais ar kitais pakeliui „sukurtais“ veiksmais. Pasakojimo eiga seka fantazijos poveikio įkūnijimo fazes. Pasak tyrėjos, Bataille’is atkarpa po atkarpos braižo seksualinio apsėdimo, nukreipto į bet kurį pakeliui pasitaikantį objektą, laimėjimų žemėlapį. Paradoksalu, kad Sontag apibrėžiami išskirtiniai pornografinės vaizduotės bruožai – energija, despotizmas, netikėtumas, be priežasties sprogstančių konfliktų nuolatinis pasikartojimas – tampa pagrindiniais Brazio spektaklio veiksmo katalizatoriais.

Nežinau, kiek tiesos yra pasakojime, kad pirminiu impulsu sukurti „Akies istoriją“ Bataille’iui tapo atsitiktinai pamatytoje nuotraukoje užfiksuotas už bausmę į daugybę dalių susmulkintas kino kūnas. Filosofas pamatė lūpų fragmentą ir jose sustingusį malonumo įspaudą – šypseną. OKT „Akies istorijos“ ištakų drįsčiau ieškoti vienoje iš paskutinių Brazio spektaklio „Kaligula“ (Vilniaus senasis teatras, 2024) scenų, kurioje apsinuoginęs aktorius vaidina imperatorių, vaidinantį Venerą. Šis įsikūnijimas į meilės deivės esybę tampa Kaligulos tramplinu į didžiąją mirties ekstazę, į beatodairišką norą susižadėti su mirtimi, atrasti joje pilnatvę ir išsipildymą. Arba, anot režisieriaus, išsimaudyti šlapime, dar prieš akimirką buvusiame Kristaus krauju. Nes „šlapimas man asocijuojasi su nuodėme, o griaustinis, aš nežinau kodėl, – su dumblu iš akytos žemės, kurį antikos naktį ant cinkuoto provincijos skalbyklos stogo suplakė rudens lietus“, – antrina galiausiai į XXI a. lietuvišką sceną tirštą čiurkšlę nukreipęs Bataille’is.