Komandos ryšys

Vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė sukūrė vaizdo projekcijas tokiems spektakliams kaip „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas, 2025), „Antrininkas“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2025), „Lūšies valanda“ (rež. Artūras Areima, Vilniaus senasis teatras (VST) ir Artūro Areimos teatras (AAT), 2025), „Dviejų Korėjų susijungimas“ (rež. Areima, NKDT, 2024), „Geras oras, jei per daug negalvoji“ (rež. Kristina Marija Kulinič, VST, 2024), „Mes taip nesitarėm“ (rež. Dominykas Vaitiekūnas, 2024), „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas, Oskaro Koršunovo teatras, 2021), „Vaidina Marius Repšys“ (rež. Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020) ir kt.

Mokėtės muzikos, baigėte kino studijas, tačiau pastaruoju metu daug kuriate teatre. Kaip atsirado ryšys su teatru?

Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi muzikos, tad mūsų su bendraklasiais ateitis tarsi jau buvo numatyta ir turėjome tapti muzikantais. Vis dėlto gana anksti tėvai mane pradėjo vesti į spektaklius, skirtus vaikams, o vėliau – ir suaugusiems. Būdamas dešimties svajojau tapti aktoriumi, tad vieną dieną užsirašiau į Mažąją teatro akademiją. Šiame būrelyje dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai ir pati programa buvo panaši į vaidybos studijų programą. Mokėmės scenos judesio, vaidybos, dainavimo, šokio bei scenos kalbos. Dalis žmonių iš šio būrelio tapo aktoriais arba kultūros srities darbuotojais. Su kai kuriais iš jų vis dar esame draugai ir kartais dirbame kartu.

Kažkuriam būrelio konkursui filmavome trumpametražį filmą ir labai užsikabinau už kino kūrimo. Kadangi šeimoje turėjome vaizdo kamerą, paauglystėje pradėjau su ja eksperimentuoti, taip mano kelias pasuko į kiną. Nuo dešimtos klasės jau tvirtai žinojau, kad nei dirigavimo, nei vaidybos nestudijuosiu.

Po studijų užsienyje ir ten praleistų dešimties metų grįžote į Lietuvą dirbti prie pirmojo spektaklio.

Taip, pirmas mano spektaklis, kuriam kūriau vaizdo projekcijas, buvo Manto Jančiausko režisuotas „Vaidina Marius Repšys“. Tuo metu dar gyvenau Briuselyje, todėl darbą pradėjau nuotoliu, o likus kelioms savaitėms iki premjeros atvykau į Lietuvą filmuoti. Spektakliuose vaizdo elementai atlieka įvairias funkcijas. Būtent šiam kūriniui režisierius turėjo aiškią idėją – paskutinė spektaklio scena buvo tarsi epilogas, kai scenoje užtemdžius šviesą veiksmas persikelia į ekraną. Vaizdo panaudojimas buvo kiek kitoks, todėl galėjau nedalyvauti visose repeticijose, nes to paprasčiausiai nereikėjo. Mantas yra vienas artimiausių mano draugų, su juo susipažinome būtent Mažojoje teatro akademijoje. Dabar kaip tik kuriame darbą Vilniaus senajame teatre.

Kaip įprastai atrodo jūsų darbo procesas, kai kuriate vaizdo projekcijas spektakliui?

Darbas dažniausiai prasideda ankstyvajame etape – kai režisierius gauna kokio nors teatro patvirtinimą, kad spektaklis tikrai bus, arba kai teikia paraišką projekto finansavimui ir kviečia prisijungti prie komandos. Tada perskaitau pjesę, susitinkame su režisieriumi ir aptariame, kaip jis įsivaizduoja vaizdą – ar šis atliks tam tikrą dramaturginę funkciją, ar bus scenografijos dalis. Dažniausiai tenka susidurti su dviem vaizdo tipais. Pirmasis – su naratyviniu elementu, kai visas veiksmas persikelia į ekraną arba yra filmuojamas realiu laiku ir viską tiesiogiai matome ekrane. O antrasis – vizualesnis, artimesnis scenografijai, kai vaizdas praplečia scenovaizdį, sukuria papildomą erdvę ar efektą, kurio negali padaryti scenografija.

Kaip skiriasi darbas kuriant su įvairiais režisieriais? Ar jums svarbus geras santykis su režisieriumi?

Tai sudėtingas klausimas, nes viskas priklauso nuo režisieriaus. Dirbu įvairiai – kartais turiu konkrečią funkciją, o kartais jos neturiu ir viską bandau suprasti stebėdamas repeticijas. Manau, vienas svarbiausių aspektų – labai aiškus ir nuoširdus ryšys su režisieriumi. Jei pavyksta kalbėtis atvirai, tuomet nesvarbu, ar jis turi konkrečią, ar abstrakčią viziją. Galima tiesiog dirbti kartu ir viską lipdyti mėgaujantis procesu.

Ar buvo toks procesas, kuriuo mėgautis nepavyko?

Ne, man labai pasisekė. Kaip tik atnaujindamas savo darbų sąrašą, tarp jų ir visus teatrui kurtus spektaklius, supratau, kad jie visi labai skirtingi. Žinoma, beveik kiekviename procese būna kokia nors duobė ar akligatvis, iš kurio, atrodo, nebeišeisi, bet kaskart vienaip ar kitaip pavyksta išsisukti. Man labai svarbu procesas ir santykis su režisieriumi ar režisiere. Jei per pirmus susitikimus neužsimezga ryšys – tiesiog nesiimu darbo.

Kokiame spektaklyje patyrėte didžiausių išbandymų?

Veikiausiai, kai su Dominyku Vaitiekūnu kūrėme performansą „Mes taip nesitarėm“, kuriame kurtieji dainavo, skaitė poeziją, taip pat įterpėme ir nufilmuotus jų dokumentinius pasakojimus. Tai buvo socialinis projektas, daug bendradarbiavome su atlikėjais, ieškojome bendrų sprendimų, eksperimentavome. Kūrinys techniškai itin sudėtingas. Turėjome du didelius ekranus – vieną ant grindų, o kitą ant sienos ir daug projekcijų. Jos veikė ne tik kaip estetinis elementas, bet ir kaip tam tikras sufleris atlikėjams, nes didžioji jų dalis negirdi muzikos ir jiems reikia pagalbos parodant, kur prasideda priedainis ar kita svarbi dalis. Turėjome daug techninio pasiruošimo, nes reikėjo sinchronizuoti garsą su vaizdu ir susieti pagal laiko kodus. Samdėme itin profesionalų vaizdo techniką-inžinierių, kuris ir atliko šį darbą, tačiau artėjant premjerai supratome, kad darbas kur kas didesnis, nei įsivaizdavome. Tad buvo daug streso ir įtampos. Turėjome po kelis pasirodymus per dieną, o po jų su visa komanda šluostėmės kibirus prakaito. Procesas man labai patiko, nes savo aplinkoje nepažįstu neprigirdinčių ar kurčių žmonių, o dabar jaučiuosi tarsi maža tos bendruomenės dalis.

Naujausia jūsų premjera – Artiomo Rybakovo režisuotas spektaklis „Vienišieji vakarai“. Kaip sekėsi jį kurti?

Režisierius parašė man gana anksti, pradėjome dėliotis vienokį planą, tačiau po finansavimo paskelbimo ir jo vėlavimo supratome, kad reikės naujo plano. Buvo daug laukimo, neaiškumo, bet galų gale viskas įvyko per išties trumpą laiką ir su minimaliais resursais. Tokiame procese dalyvavau pirmą kartą, todėl pastebėjau didžiulį skirtumą tarp spektaklių, turinčių savo teatrą, resursus, patalpas, darbuotojus, ir tų, kurie už savęs teatro neturi. Buvo sudėtingas procesas, todėl pasisekė, kad tuo metu turėjau daugiau laiko, galėjau važinėti į Nemenčinę ir repeticijas pradėti aštuntą valandą ryto. Reikėjo derintis prie aktorių, nes jie turėjo kitų darbų. Tai atrodė neįmanoma misija, bet galiausiai viskas suveikė nuostabiai, stebuklas įvyko, nes visi mobilizavosi. Kilo iššūkių ir, tarkim, statant šviesas per vieną dieną. Įprastai bent savaitę būname toje erdvėje, kurioje vyks spektaklis. Šį kartą salę turėjome nuo penkių valandų ryto, o jau septintą vakaro į ją leidome žiūrovus. Po spektaklio buvo išties įspūdingas, nerealus jausmas. Džiaugiuosi, kad viskas įvyko gerai, o balandį spektaklį rodysime dar kartą ir tikėsimės, kad kuris nors teatras jį priims.

Vasarį įvyko režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklio „Antrininkas“ premjera. Koks buvo jo kūrybinis procesas?

Tai jau trečias spektaklis, prie kurio dirbau Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Turiu didžiulį privalumą, nes ten dirbančius vaizdo inžinierius jau galiu vadinti draugais. Kadangi spektaklis vyksta Mažojoje salėje – turėjome gana ilgą repeticijų laikotarpį. Tuo pat metu kūriau projekcijas kitam spektakliui, todėl dalį darbo medžiagos paruošiau iš anksto ir prisijungiau likus dešimčiai dienų iki premjeros. Buvo įdomus kūrybinis procesas, nes scenografija sukurta iš įvairių balta medžiaga aptrauktų baldų ir visi objektai tapo projektoriaus ekranu. Buvo įdomu žaisti nebijant tiesioginio projektavimo scenografijoje, nes vaizdas užliejo visą sceną. Spektaklyje naudojama ir gyva transliacija – aktorė turi filmavimo kamerą. Buvo smagu dirbti, bet aktorę reikėjo apmokyti ir operatoriaus darbo. Toje salėje kūriau pirmą kartą, taigi buvo šioks toks iššūkis: mažos salės dažnai turi savų keblumų, tarkim, negalima pakabinti galingesnio projektoriaus, nes jis per daug ūžia, arba norisi galinės projekcijos, kuri nesimatytų ant aktorių, bet tam nebūna pakankamai erdvės. Tada tenka galvoti, kaip tai spręsti. Darbe reikia atrasti ne tik kūrybinių, bet ir techninių sprendimų. Glaudžiai bendradarbiaujame ir su šviesų dailininkais bei kompozitoriais, tad džiaugiuosi, kai tenka dirbti su man jau pažįstamais žmonėmis; vaizdas artimai sąveikauja su muzika ir šviesomis, todėl man svarbūs šie komandos nariai ir santykis su jais.

Sausį Vilniaus senajame teatre pradėtas rodyti spektaklis „Lūšies valanda“, jau trečią kartą dirbote su režisieriumi Artūru Areima. Kuo išsiskyrė spektaklio kūrimas ir darbas su šiuo režisieriumi?

Tai nerealūs procesai, dabar planuojame dar vieną darbą kartu. Pats kūrybos procesas iš kitų išsiskiria tuo, kad jau labai anksti būna žinoma pjesė bei vykdoma aktorių atranka. Nors videomenas atsiranda gerokai vėliau, kai paaiškėja scenografija ir jau daugmaž matomas finalinis vaizdas, pats spektaklio išeities taškas man būna žinomas gerokai anksčiau nei daugelyje kitų spektaklių, prie kurių tenka dirbti. Tai man labai patinka. Taip pat smagu, kad Artūras suteikia daug laisvės visiems kūrėjams – tiek aktoriai gali kurti savitus personažus, tiek kompozitoriai ar vaizdo menininkai siūlyti savo matymą. Dar man patinka, kad dažniausiai dirbama su ta pačia komanda, kurios nariai jau tapę draugais, tad būna kur kas lengviau.

„Lūšies valandoje“ taip pat buvo iššūkių: vėlai gavome didžiąją sceną, prieš tai repetavome mažoje salytėje, kurioje negalėjome nei pakabinti šviesų, nei aiškiai matyti vaizdo medžiagos. Kadangi projekcijos kuriamos ant specialiai pagamintos sienos su įvairiais išsikišimais, proceso metu nebuvo aišku, iš ko ji bus pagaminta ir kaip galiausiai atrodys. Tad buvo daug neaiškumų ir laukimo, kol projekciją išvysime ant jai skirtos plokštumos ir tinkamai apšviestą. Tai buvo ilgas procesas, o jo pabaigoje vyko sprintas. Spektaklyje naudojome ir filmuotus personažų portretus, todėl filmavimas su aktoriais taip pat įsiminė. Dirbome su nuostabiais aktoriais ir visos komandos santykiai buvo labai šilti.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Su Jančiausku Vilniaus senajame teatre kuriame pasivaikščiojimą po teatrą „Toli toli“. Su Gornatkevičiumi kursime miuziklą „Hedwig and the Angry Inch“ apie drag karalienę, kuri, griūvant Berlyno sienai, laviruoja tarp Rytų ir Vakarų bei gyvena spalvingą gyvenimą. Pagrindinį vaidmenį atliks Vaitiekūnas, taigi filmavimas turėtų būti įdomus ir linksmas. Filmuosime, kaip šis personažas važinėja po visokias nudrengtas sales ir rengia pogrindinius drag pasirodymus. Šį spektaklį planuojame spalį, o lapkritį laukia Areimos „Ričardas III“ Klaipėdos dramos teatre. Taip pat dabar plėtoju dar vieną trumpametražį filmą, bet kada nors reikės galvoti ir apie ilgametražį.

Dėkoju už pokalbį.