Pasitikėjimas savo nuojauta

Aktorius Saulius Ambrozaitis sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Žiurkės“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Vilniaus mažasis teatras, 2025), „Lūšies valanda“ (rež. Artūras Areima, Vilniaus senasis teatras ir Artūro Areimos teatras, 2025), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys, Klaipėdos dramos teatras, 2023), „Pelikanas“ (rež. Naubertas Jasinskas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), „Otelas“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT ir Klaipėdos dramos teatro tarptautinis festivalis „TheATRIUM“, 2021) ir kt.

Pirmą vaidybos kursą baigėte pas Eglę Gabrėnaitę ir Aidą Giniotį. Po to perstojote į Oskaro Koršunovo kursą. Kas lėmė šį sprendimą ir kaip atrodė jūsų studijų laikotarpis?

Prieš stodamas į vaidybą beveik nieko neišmaniau apie teatrą, o tuo labiau apie dėstytojus, kurie tais metais rinko kursą. Buvau matęs tik porą Keistuolių teatro spektaklių. Pradėjęs studijuoti supratau, kad  Aido Giniočio darbo principas man nėra itin tinkamas. Didelę pirmo kurso dalį jaučiausi lyg ne savo vietoje, lyg bandyčiau pritapti ir belstis ten, kur durys seniausiai užvertos. Ilgą laiką jutau didžiulį sumišimą, juk po mokyklos atėję studentai dar itin jauni, išsigandę, neturintys stipraus stuburo ir vertybinių pamatų.

Po pirmųjų studijų metų man buvo pasakyta, jog kitą pusmetį turėsiu itin pasistengti ir įrodyti, kad esu vertas tęsti studijas. Nors sprendimas buvo labai nelengvas, nusprendžiau jas tęsti kitame kurse, pas Oskarą Koršunovą. Atrodo, pas jį net sužibėjau. Nebeturėjau niekam nieko įrodinėti. Aišku, pirmais mėnesiais dar jaučiausi kaip koks nuskriaustas žvėrelis, tačiau bėgant laikui tai pasikeitė. Pasijutau laukiamas ir priimtas – galėjau būti tiesiog savimi. Tai itin svarbu. Žinoma, kritikos sulaukdavau, tačiau ji buvo kitokia, neliko nereikalingų dramų. Man šių pokyčių užteko, kad studijų erdvė gerokai pasikeistų ir taptų kitokia, nei jau buvau įpratęs matyti. Buvome stiprus kursas, laikėmės aukštų standartų, kartelę kėlėme vis aukščiau ir nevengėme konkurencijos. Tačiau ji buvo sveika, nes bet kokiu atveju vieni kitus palaikydavome.

Koks buvo pirmasis vaidmuo profesionalioje scenoje?

Pirmasis vaidmuo buvo masuotėje Koršunovo spektaklyje „Jelizaveta Bam“. Vaidinome su vyresniais Koršunovo mokiniais, kurie mums atrodė itin suaugę, profesionalūs ir jau daug pasiekę. Pamenu, su bendrakursiais net balsavome, kas turėtų užimti tas kelias vietas, nes norinčių buvo daug. Spektakliui reikėjo ir gero fizinio pasirengimo, nes turėjome karstytis ant scenos konstrukcijų. Žinoma, mūsų, studentų, beveik nesimatė, bet tai vis tiek išliko atmintyje kaip pirmas pasirodymas scenoje.

Esate laisvai samdomas aktorius – kokias teigiamas ir neigiamas tokio darbo savybes matote?

Samdomi aktoriai turi didžiulę laisvę, tačiau dažnai neturi stabilumo. Pasiklausius teatre dirbančių kolegų galima išgirsti skirtingas nuomones – vieni išlaiko tą laisvę, o kiti, atrodo, vos spėja suktis ir kuria vaidmenį po vaidmens. Tai ne visuomet teikia kūrybinį džiaugsmą. Žinoma, tai priklauso ir nuo teatro, kuriame dirbama. Šiuo metu po spektaklio premjeros galiu atsitraukti ir atsikvėpti, ilgiau ruoštis būsimam vaidmeniui. Taip pat galiu pats rinktis, kokiame spektaklyje noriu vaidinti, o kokiame ne. Nors kartais, esant laisvai samdomu aktoriumi, tenka ilgai laukti, kol kas nors pasiūlys vaidmenį. Vis dėlto norėčiau turėti savo vietą. Man labai patinka Vilniaus mažasis teatras, ypač jo aktoriai. Norėčiau jame dirbti.

Koks spektaklis pareikalavo daugiausia pastangų?

Iš tiesų visi mano buvę ir esami spektakliai reikalavo daugybės skirtingų pastangų ir kėlė iššūkių.  Pirmiausia pagalvojau apie Jokūbo Brazio „Mizantropą“, kurį rodėme Vilniaus Šv. Jono gatvės galerijos požemiuose. Tai vėlgi buvo fiziškas spektaklis. Vaidinome gana sudėtingomis sąlygomis, nes požemiuose tvyrojo didžiulė drėgmė, buvo daug smėlio, o aš visą spektaklį vaikščiojau basas.

Turiu išskirti ir Koršunovo „Otelą“. Tai mano pirmas debiutas tokiame dideliame pastatyme didžiojoje scenoje kuriant pagrindinį vaidmenį. Pats procesas man buvo labai sunkus, spektaklį repetavome tikrai ilgą laiką dėl tuo metu vykusios pandemijos. Jaučiau daug įtampos ir streso, atrodė, kad ir ką stengiausi daryti, niekas nepavykdavo, režisieriui vis netikdavo. Buvau netgi praradęs vaidmenį ir pakeistas kitu aktoriumi, tačiau vėliau mane grąžino. Išgyvenau sudėtingą etapą, visiškai savimi nepasitikėjau. Oskaras irgi nebetikėjo. Atrodė, girdžiu man sakomas pastabas, bet dėl didelės įtampos ir režisieriaus sukurtos atmosferos nesugebėjau tų pastabų išpildyti. Džiaugiuosi, kad viskas išsisprendė ir santykiai pagerėjo. Nors nuo premjeros praėjo jau daug laiko, atrodo, kad tik pastaruosius kelerius metus Jago vaidmenį pradėjau vaidinti be nereikalingo streso. Jaučiuosi labai paaugęs.

Kai spektaklį vaidinome Bosnijoje ir Hercegovinoje, buvau apdovanotas kaip geriausias festivalio aktorius. Išgyvenus tiek abejonių šis apdovanojimas man buvo itin brangus.

O koks buvo Jokūbo Brazio spektaklio „Storas sąsiuvinis“ kūrybinis procesas?

Išties nelengvas. Pirmiausia todėl, kad repetavome su vienu aktoriumi, tačiau, jam prieš pat premjerą patyrus traumą, spektaklis buvo nukeltas. Kolegą pakeitė Džiugas Grinys. Mums tik pradėjus repetuoti režisierius nematė karo temos kaip esminės spektaklio ašies, tačiau po kelių savaičių prasidėjo karas Ukrainoje ir tai tapo neišvengiama tema, ji buvo užkoduota mūsų spektaklyje. Su Jokūbu jau ne pirmą kartą dirbome kartu, todėl žinojau, kokią išmonę, jautrumą ir vaizduotę turi šis režisierius, kaip geba atskleisti tavo kaip aktoriaus dar nematytas savybes. Ilgai ieškojome, kaip mūsų personažai kalba, mąsto, juda scenoje. Kadangi su Džiugu vaidiname devynmečius dvynius, beveik per visą spektaklį tekstą sakome kartu, todėl turėjome būti įjungę visus kūno radarus, kad vienas kitą jaustume. Jei spektaklio metu mes „nesusijungiame“ – viskas subyra, prarandame balansą. Džiaugiuosi, kad ypač sunkus darbas atsipirko – buvau nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už pagrindinį vyro vaidmenį.

Sukūrėte vaidmenį Artūro Areimos spektaklyje „Lūšies valanda“. Kaip sekėsi dirbti?

Procesas buvo įvairus, tačiau sekėsi gerai, buvo įdomu palyginti savo patirtis skirtinguose kūrybiniuose procesuose. Kiek žinau, režisierius nebuvo matęs jokių mano spektaklių ir mane pasirinko vadovaudamasis nuojauta. Tai buvo ir pirmas procesas, į kurį atėjau nepažinodamas beveik nė vieno žmogaus. Tačiau komanda buvo gera ir draugiška, labai greitai radome bendrą kalbą. Prisimenu, kaip Areima pirmą kartą pakvietė į pjesės skaitymą: atidarė duris, paspaudė ranką ir daugiau nieko nesakė. Į ketvirtą aukštą lipome visiškoje tyloje. Man atrodė, Areima net nenori, jog ten būčiau. Vėliau supratau, kad režisierius išties šiltas, tačiau uždaras žmogus, atsiveriantis ne visiems. Kūrybinio proceso metu pirmą kartą pajutau, kad režisierius jau yra susikūręs visą pasaulį, kurį turime perteikti. Nesakau, kad tai blogai, tik iki tol buvau pratęs, jog su kūrybine komanda kuriame būtent proceso metu, kartu siūlome savo idėjas. Žinoma, ir čia buvo pasiūlymų, kuriuos mielai priimdavo, bet vis tiek jautėme, kad režisierius savo galvoje jau surepetavęs beveik visą spektaklį. Kadangi kūrybinis procesas truko gana ilgai – apie keturis mėnesius, išėjęs į sceną per premjerą nejutau jokios baimės, nors spektaklis ir sudėtingas. Atrodė, lyg jį vaidiname ne pirmą kartą. Viskas tiesiog įsirašė į kūną.

Spektaklyje atradau ir įdomią asmeninę sąsają: mano personažui svarbus ryšys su seneliu, jis laiko jį autoritetu, ramsčiu ir vienintele šeima. O aš prieš prasidedant kūrybiniam procesui netekau savo senelio. Iš pradžių negretinau šio fakto, bet kiek vėliau lyg ir įprasminau jo atminimą šiame spektaklyje.

Naujausias jūsų darbas – vaidmuo Augusto Gornatkevičiaus spektaklyje „Žiurkės“. Ar lengva buvo kurti Bruno personažą?

Procesas vyko gerai. Tik į darbą įsitraukiau jau kiek vėliau nei kolegos, ir vėlgi mažai ką pažinodamas. Šiek tiek jaudinausi, jaučiau atsakomybę – juk teko dirbti su tokiais patyrusiais ir mylimais aktoriais, kuriuos su didžiule pagarba stebiu kaip žiūrovas. Vos perskaitęs remarką apie savo personažą žinojau, koks jis turėtų būti, tačiau maniau, kad mano vaidmens įsivaizdavimas bus per ryškus. Buvo šiek tiek baugu suklysti. Nors tiek Augustas, tiek aktoriai sukūrė saugią atmosferą. Problema buvo manyje. Procesui judant link pabaigos nebuvo lengva – tekstas nesilipdė, personažas nebuvo atrastas. Vėliau susikaupiau ir pasidalinau, koks man atrodo Bruno vaidmuo. Augustui šis pasiūlymas patiko, o išmėginęs jį scenoje iškart pajutau tiesą kūne, tekste ir santykyje. Mano scenos partnerė Indrė Patkauskaitė pasakė, kad pagaliau viskas stojo į savas vėžes. Tai dar labiau sustiprino jausmą, kad reikia pasitikėti nuojauta.

Per visą savo kūrybos laikotarpį daugiau vaidinau vienus iš pagrindinių personažų, tad buvo įdomu kurti antraplanį vaidmenį. Jis, kaip ir kiti, iš manęs pareikalavo lygiai tiek pat darbo bei meilės. Be to, Bruno personažas – vienas labiausiai nuo mano asmenybės nutolusių vaidmenų, turėjau įdomią užduotį jį prisijaukinti.

Kokie artimiausi kūrybiniai planai?

Filmuosiuosi ilgametražiame filme, jį kurs Dovilė Šarutytė. Taip pat bandysiu įsilieti į naująjį Gabrielės Tuminaitės Vilniaus mažajame teatre kuriamą spektaklį pagal Carlo Goldonio „Vasarotojų“ trilogiją. Laukia ir pjesės skaitymas pagal šiuolaikinės lenkų rašytojos Dorotos Masłowskos romano „Kiti žmonės“ inscenizaciją, kurią režisuos Lina Židonytė.

Ar stebite kolegų darbus? Kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Stebiu. Vienas mano mėgstamiausių spektaklių iki šiol yra Tomi Janežičiaus „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre. Į jį mielai kviečiu kiekvieną. Labai rekomenduoju savo bendrakursių Lauros Kutkaitės ir Jokūbo Brazio spektaklius. Abu kuria skirtingą, bet labai savitą teatro pasaulį, jis unikalus ir savaip įtraukiantis. Juos abu galėčiau pavadinti savo amato profesionalais. Šiuo metu Klaipėdos dramos teatras turi vieną stipriausių repertuarų Lietuvos teatre, tad tikrai rekomenduoju nuvažiuoti ir pažiūrėti jų spektaklių.

Dėkoju už pokalbį.