Į šokį mane atvedė likimas

Karolina Matačinaitė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės prisijungė 2014 m., baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą. 2015 m. pelnė „Metų baleto vilties“ apdovanojimą. Baleto solistė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Spragtukas“, „Bajaderė“, „Don Kichotas“, „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kt.

Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime?

Nuo pat mažumės, kiek save atsimenu, mėgau šokti. Įsijungdavau muziką ir šokdavau prieš veidrodį. Į baletą mane atvedė likimas. Būdama šešerių kieme bendravau su mergaite, kuri lankė baleto užsiėmimus ir pasiūlė apsilankyti pamokoje. Aš nedvejodama sutikau. Iš pradžių pradėjau lankyti būrelį „Liepsnelė“ pas Lidiją Motiejūnaitę, kuri įžvelgė mano talentą ir vėliau įkalbėjo tėvus leisti mane į Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Taip ir prasidėjo šokio kelionė, kuri tęsiasi iki šiol. 

Kodėl pasirinkote baletą, o ne kurią nors kitą šokio kryptį?

Pradėjusi lankyti baleto mokyklą tikrai ne iš karto ėmiau žavėtis baletu ir svajoti tapti balerina. Buvo sunku, tačiau kiekvienas iššūkis, kiekviena kliūtis suteikdavo vis daugiau stiprybės. Todėl sakau, kad ne aš pasirinkau baletą, o baletas – mane. Meilė baletui atėjo pamažu. Niekada neteko susimąstyti apie jokią kitą šokio kryptį, nes baletas yra visas mano gyvenimas.

LNOBT baletuose sukūrėte ne vieną vaidmenį. Koks kūrybinis procesas įsiminė labiausiai?

Manuelio Legris statomas „Korsaras“. Daugiausia įtakos padarė didelį pedagogo talentą turintis buvęs baleto primarijus ir choreografas. Būtent jo pastabos pasižymėjo ypatingu tikslumu ir aiškia formuluote. Kai nepavykdavo koks judesys, užtekdavo paklausyti jo įžvalgų, patarimų ir viskas tarsi stebuklingai išsispręsdavo.

Taip pat įsiminė spektaklis „Infra“. Baletmeisteriai Antoine’as Vereeckenas ir Neilas Flemingas Brownas mokėjo motyvuoti, visada palaikė ir neleisdavo užsigalvoti apie nepavykusius ir negatyvius dalykus. Priešingai, visur stengėsi įžvelgti savitumą ir grožį.

Žinoma, prisimenu darbą su mano pačiais pirmaisiais choreografais Stanislavu Fečo ir Vasilijumi Medvedevu. Su jais dirbti teko pradėjus antrą sezoną teatre, kai jie statė „Don Kichotą“. Buvo kiek neramu dėl mano patirties stokos, tačiau sulaukiau didelio palaikymo, jie manimi pasitikėjo ir per premjerą išleido šokti Kitri draugę.

Sukūrėte Mirtos vaidmenį viename garsiausių klasikinių baletų „Žizel“. Kuo ji išsiskiria iš kitų veikėjų?

Mirta – mistinė būtybė, joje daug magijos, stiprybės ir tikslumo. Beprotiškai sunkūs šuoliai ir ilgos variacijos reikalauja geros fizinės formos ir ištvermės. Scenoje personažo metamorfozę turi perteikti šokiu. Iš pradžių liūdi ir išgyveni, o pasirodžius kitoms vėlėms imi stiprėti, augti, dominuoti ir tampi griežta bei negailestinga.

Kokią Mirtą norėjote sukurti ir parodyti žiūrovams?

Savo Mirtą norėjau sukurti nežemišką, kupiną stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Norėjosi plastiškumą ir mistiką sujungti su tikslumu ir aiškumu. Tačiau kiekvieną kartą šokdama atrandu vis kitų spalvų, pojūčių ir išgyvenimų. Todėl kaskart Mirtą stengiuosi atskleisti vis kitaip.

Kuo jums svarbus baletas „Bajaderė“?

Tai buvo pirmas klasikinis spektaklis, kuriame šokau po mokyklos atėjusi į trupę. Tas beprotiškas jaudulys prieš einant į sceną ir jausmas šokant yra neapibūdinami. Nors šokau tik kordebalete, šiurpuliukai, einantys per kūną, tikriausiai įstrigo visam gyvenimui. Kad ir kiek daug vaidmenų esu sukūrusi „Bajaderėje“, man šis spektaklis yra vienas ypatingiausių ir laukiamiausių.

2015 m. pelnėte „Metų baleto vilties“ apdovanojimą. Kuo jums svarbi ši nominacija?

Ji įpareigojo, motyvavo ir suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Mano pastangos ir darbas buvo įvertinti. Tai labai prisidėjo prie tolesnės raidos ir užsispyrimo.

Pasirodėte ir neoklasikiniame balete „Infra“. Kaip sekėsi prisitaikyti prie kitokios šokio technikos?

Tiesą sakant, nuo pačių pirmųjų repeticijų maniau, kad tai ne man. Esu klasikinė balerina, todėl buvo tikrai sunku šokti visai kitokią choreografiją, atlikti man neįprastus šokio elementus. Kilo visokių minčių: kad nepajėgsiu, kad iki galo neatsiskleisiu, neišpildysiu man skirtų užduočių. Tačiau be galo daug dirbant ir bendraujant su nepaprastai talentingais statytojais, manau, galiausiai man pavyko viską įgyvendinti.

Kaip pastaraisiais metais kito klasikinio baleto pasaulis?

Mano manymu, šiuolaikinis baleto pasaulis yra stipriai pasikeitęs, palyginti su tuo, koks buvo anksčiau. Kaip ir gyvenime, taip ir balete viskas žengia sparčiu žingsniu pirmyn, o tu turi spėti pasivyti. Tarkim, judesiai, kurie anksčiau buvo vertinami kaip aukštasis pilotažas, šiandien nieko nebestebina. Vis didėjanti konkurencija ir baleto populiarėjimas šiuos pokyčius tik dar labiau pagreitina.

Ką jums reiškia šokis ir judesys?

Šokis – visas mano gyvenimas.

Dėkoju už pokalbį.