Šokio dienoraščiai

Po Adolphe’o Adamo baleto „Korsaras“ premjeros, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvykusios 2018-ųjų pavasarį, šis prancūzų šokėjo ir choreografo Manuelio Legris kūrinys įgijo dar keletą sceninių pavidalų – buvo pastatytas Didžiajame teatre Varšuvoje (2020; čia, kaip ir Vilniuje, kelis spektaklius dirigavo Robertas Šervenikas) ir Milano Teatro alla Scala (2023; nuo 2020 m. Legris yra šio teatro baleto trupės vadovas).

Po ilgesnio laiko LNOBT scenoje parodytas baletas apie piratus ir visa nugalinčią meilę nestokojo žiūrovų dėmesio. Visi penki spektakliai buvo rodomi pilnose salėse ir džiugino LNOBT baleto trupe – ir tais solistais bei artistais, kurie „Korsaro“ laive plaukia nuo pat premjeros, ir ypač tais, kurie parengė naujus vaidmenis ir leido šiam baletui suspindėti naujai.

Sausio 5, 6, 10, 11 ir 12 d. parodytuose spektakliuose savo vaidmenis turėjo progą šlifuoti „Korsare“ anksčiau debiutavę solistai. Po pavykusio bendro darbo „Arlekinadoje“ buvo įdomu stebėti Konrado-Igno Armalio ir Medoros-Marijos Kastorinos duetą (sausio 10 d.). Armalio šokis tvirtas, partnerystė patikima, artistinės intonacijos santūrios, bet įtikinamos. Kastorina, puikiai įsisavinusi techniškuosius Medoros partijos aspektus, kūrė įtaigų paveikslą, pasitelkdama įvairias vaidybos priemones, perteikdama savo herojės charakterio spalvas. Abiejų veikėjų meilės ryšio apogėjumi tapo antro veiksmo duetas, choreografinių bei jausminių atspalvių turtingumu užgožęs prieš tai buvusį choreografinių triukų prisodrintą Pas de deux. (Kastorina Medorą šoko ir sausio 12 d., šį kartą – su Genadijumi Žukovskiu, ilgą laiką buvusiu vieninteliu LNOBT baleto trupės Konradu.) Savitai, nuosekliai, jaudinančiai savo personažų meilės istoriją sausio 11 d. plėtojo Jonas Laucius (Konradas) ir Olesia Šaitanova (Medora), žavėdama tiek virtuoziška technika, tiek vaidybos jausmingumu.

Iš šios „Korsarų“ serijos teko matyti paskutinius tris spektaklius ir visuose juose Gulnarą šoko Julija Stankevičiūtė, pripildydama spektaklį nuotaikingos žaismės ir žavingo grakštumo.

Visuose penkiuose sausio „Korsaruose“ progą naują vaidmenį pristatyti ir šlifuoti turėjo Imanolis Sastre’as – ispanų šokėjas, LNOBT dirbantis jau nuo 2021-ųjų. Pastaraisiais metais vis labiau pastebimas artistas sukūrė Espadą „Don Kichote“, Natanaelį „Užburtose akyse“, Žmogų „Pradžioje nebuvo nieko“. Jo Lankadamas įdomus kaip personažas – ryžtingas, siekiantis naudos sau, raiškiais gestais instruktuojantis savo sėbrus ir besiderantis su Konradu ir Paša dėl Medoros. Šias artistines savybes paryškina temperamentingas šokis, suteikiantis progą pademonstruoti vis tvirtėjančią artisto techniką ir šiam vaidmeniui reikalingą ištvermę.

Birbanto vaidmenį sausio 10 d. pirmą kartą atliko Lorenzo Epifani, kurį Vilniaus žiūrovai jau spėjo įsidėmėti nuo pirmųjų solo pasirodymų 2019-aisiais, kai jis sukūrė Auksinio Dievo paveikslą „Bajaderėje“, Frico vaidmenį „Spragtuke“ ir kt. Naujasis šokėjo vaidmuo spinduliuoja energija ir gyvybe, spektaklyje iš Konrado bičiulio jis virsta godumo apakintu priešu. Pozityviai bravūrišką savo charakterio pusę Birbantas-Epifani sklandžiai perteikė pirmame veiksme, ypač scenose su Zulmėja, o choreografo sukurtas Birbanto charakterio transformacijas, perteiktas ekspresyviais judesiais ir ryškiais šuolių akcentais, šokėjas įtaigiai atskleidė antrojo veiksmo šokyje su korsarais.

Tą vakarą Zulmėjos vaidmenį pirmą kartą atliko Vakarė Radvilaitė, kurią LNOBT žiūrovai jau spėjo įsidėmėti ir dėl šokio technikos, ir dėl artistinių savybių. Choreografas leidžia atsiskleisti piratą įsimylėjusios merginos jausmams jau pirmame solo epizode, ir Radvilaitė su pasimėgavimu pasineria į grakščių judesių ir garsų verpetą, organiškai peraugantį į Zulmėjos ir Birbanto duetą. Užsimezgęs personažų ryšys žaižaruoja gaivališkame bendrame šokyje, tampančiame energine pirmo veiksmo kulminacija, ir vėl atgyja choreografinių pustonių kupiname antro veiksmo Danse des Forbans. Organiška šokio ir vaidybos jungtimi Radvilaitė vejasi kitas talentingas Zulmėjos vaidmens atlikėjas, kurios suteikė daug malonių emocijų šioje „Korsarų“ serijoje, – Gretą Gylytę (ji šoko sausio 11 d. su Birbantu-Benjaminu Thomu Davisu) ir Karoliną Matačinaitę (sausio 12 d. spektaklis; Birbanto vaidmenį atliko Danielis Dolanas).

Vienas gražiausių trečio veiksmo epizodų – odaliskų pas de trois; čia beveik kiekviename spektaklyje galima pamatyti naują veidą, o šio epizodo choreografija yra puiki klasikinio baleto technikos ir atlikimo stiliaus mokykla. Sausio 10 d. vieną iš odaliskų pirmą kartą šoko Kotryna Rudych, savo variaciją atlikusi lengvai ir nuotaikingai. Sausio 11 d. pirmą kartą tarp odaliskų teko matyti Viliją Montrimaitę, o sausio 12 d. – savo karjerą LNOBT šiais metais pradėjusią Saulę Stanytę. Rudych tą dieną pirmą kartą šoko pirmąją, daug ištvermės ir tikslumo reikalaujančią odaliskos variaciją.

Legris „Korsaras“ – spalvingas reginys, prie kurio prisideda visa LNOBT baleto trupė. Tarp korsarų buvo ir šį sezoną Vilniuje pradėjęs dirbti prancūzas Etienne’as Poletti. Tačiau ne tik korsarai kuria romantišką spektaklio nuotaiką. Artistinių detalių gausus, lengvai komiškas Pašos Saido vaidmuo, kurį visuose spektakliuose atliko Laimis Roslekas, įdomu buvo sekti net nedidelių vaidmenų trajektorijas, stebėti audinių, vergių pardavėjus, verges, korsarų drauges ir haremo gyventojas, kurių artistinis indėlis į spektaklio režisūrinę ir choreografinę ritmiką yra labai svarbus. Itin reikšmingas ir Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių dalyvavimas spektaklyje – ypač trečio veiksmo Atgijusio sodo (Le Jardin Animé) scenoje, kur aštuoni pažai ir aštuonios mažosios šokėjos padeda baleto artistėms ir solistėms sukurti patrauklų senovinio baleto įspūdį, sustabdytą šį epizodą užbaigiančiame prašmatniame Tableau vivant, kurį iškart blukina besileidžianti permatoma uždanga bei gęstančios šviesos.

Šurmulingas buvo sausio 12 d. spektaklis, atkreipęs dėmesį moksleiviško amžiaus žiūrovų gausa. Energingi prieš spektaklį ir per pertraukas, jie maloniai nustebino gebėjimu susikaupti ir įdėmiai stebėti reginį, atsispiriant pagundoms kuždėtis tarpusavyje ar ko nors ieškoti telefonuose.

2024 metus pradėję „Korsaro“ spektakliai skatino ne tik galvoti apie romantizmo kultūrą, George’o Byrono poemos transformacijas, sudėtingas baleto istorijos peripetijas, bet ir prisiminti pirmąjį lietuvišką „Korsarą“ – šis 1964 m. dar Senajame Vilniaus teatre choreografo Broniaus Kelbausko pastatytas baletas šiemet švęs 60-mečio sukaktį, o baigiantis metams minėsime jo kūrėjo 120 metų jubiliejų.

Ne mažiau už istorinius faktus svarbios ir negalimos numatyti staigmenos, kuriančios scenoje dar vieną – metateatro – diskursą. Jame – ir komiški, ir dramatiški nutikimai: nuo rankoje subyrėjusio korsaro ginklo iki slystelėjimų, kojos kryptelėjimų, sukeliančių stresą ar net fizinį skausmą, kurį įveikia meilė šokiui, pasiaukojimas savo profesijai ir bent akimirkai sparnus suteikiantis grožis, viliojantis vėl ir vėl grįžti į teatrą.