Šokis
Ar kada svarstėte, nuo ko viskas prasideda? Nesvarbu kas: mūsų gyvenimas, rytas arba naktis, lietus arba kaitra. Ar dažnai pagalvojate, nuo ko prasidėjo Žemė, kokias „kalvarijas“ jai teko nueiti? Ar dažnai prisimename, kad esame homo sapiens? Į šiuos ir panašius klausimus bando atsakyti, tiksliau, bando juos priminti, naujausias Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos rezultatas – Antano Jasenkos baletas „Pradžioje nebuvo nieko“.
Choreografė Živilė Baikštytė šios temos imasi ne pirmą kartą. Prieš keletą metų jau gėrėjomės jos sukurtu vienaveiksmiu baletu „Pradžioje nebuvo nieko“. Interviu prieš premjerą choreografė taip apibūdino naująjį variantą: „Esminė idėja liko ta pati, bet anas spektaklis buvo labiau poezija, o šis – istorija.“ Ir išties bent jau man atrodė, kad keliauju per glaustą, iki minimumo suspaustą Žemės istoriją. Žiūrovas tampa liudininku, kaip formuojasi Žemė, kaip atsiranda gyvybė, kaip ji vystosi, scenoje pamatai, gal net ne pamatai, o pajauti, besikuriančias civilizacijas, visa tai, kas suformavo mus visus, šiandien gyvenančius šioje tiek iškentėjusioje ir tebekenčiančioje Žemėje. Tame pačiame interviu choreografė aiškino: „Pasaulis neatsirado per dieną, gal tik mituose viskas įvyksta per savaitę, nors man viena savaitės diena prilygsta erai.“ Tad nieko nuostabaus, kad kartais jauteisi taip, tarsi keliautum laiko mašina.
Nenustebsiu, jei kils polemika, kam skirtas naujasis pastatymas. Jau spaudos konferencijoje išgirdus atsakymą, kad spektaklis skiriamas visiems, buvo oponuojama, kad „visiems – vadinasi, niekam“. Bet kiek turime pavyzdžių, kai aukštų instancijų užsakyti veikalai labai greitai išnykdavo iš repertuaro. Ar ilgai repertuare išsilaikė Vytauto Klovos opera „Duktė“, Antano Račiūno opera „Marytė“, kiti specialioms datoms ar sueigoms paskirti veikalai? Tad reikia labai atsargiai elgtis su instancijų „užsakymais“. Sutikite, kad svarbiausia yra kokybė, o geras baletas ar opera visada suras savo žiūrovą ar klausytoją. Esu įsitikinęs, kad baletas „Pradžioje nebuvo nieko“ turės žiūrovų, jei tik teatras neapsiribos gruodžio mėnesį parodytais spektakliais. Tikrai būtų gaila, jei ir šį „Pradžioje nebuvo nieko“ variantą ištiktų jo pirmtako likimas – trys spektakliai, jei neklystu.
Romos konsulai, tada dar demokratiškame senate išrėžę kalbą, ją baigdavo tokiais žodžiais: „Padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.“ Manau, šiuos žodžius pelnytai gali pakartoti ir choreografė Baikštytė. O padaryti geriau bus tikrai labai sunku. Gal kiek palengvėtų, jei pavyktų sudaryti tokią pat šaunią statytojų komandą – tai kompozitorius Jasenka, dramaturgas Evaldas Jaras, muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė, vaizdo projekcijų dailininkas Mantas Bardauskas, šviesų dailininkas Levas Kleinas. Tikrai pavydėtinas darinys. Tad nieko nuostabaus, kad ir to darinio veiklos rezultatas pavydėtinas.
Beje, kas ir kuo gali paaiškinti spektakliams, nesvarbu operos, baleto ar dramos, nebūdingą reiškinį, su kuriuo teko susidurti ne tik man: per visus tris spektaklius po visų duetų, solinių ar masinių šokių žiūrovų salėje tvyrojo spengianti tyla. Kas tai? Nesusigaudymas, kas vyksta scenoje? Ar bandymas grįžti į realybę, pamažu atsikvošėjus po užburiančio, emocijų kupino judesių cunamio? Ir tik po spektaklio nusileidus uždangai žiūrovų salė atgyja ir tada jau nebevaldo savo emocijų, tarsi dėkodama už išgyventą transą.
Manau, tai geriausias ne tik statytojų, bet ir atlikėjų – solistų ir kordebaleto – įvertinimas. Apie kai kuriuos netikslumus, nusižengimus akademinio baleto technikai jiems geriausiai pasakys repetitoriai ir pedagogai. Svarbiausia, kad nebuvo nusižengta judesio estetikai, išvengta vulgarumo, o naujos judesių kombinacijos ir neįprastai prabilusios rankos perkėlė šio amžiaus Lietuvos baletą į kitą lygmenį. Nors atlikėjai atstovavo skirtingoms klasikinio baleto mokykloms, viskas buvo atliekama stebėtinai vientisai, išsaugant choreografės keliamus reikalavimus.
Galima būtų dar ilgai dalintis nepakartojamais įspūdžiais, mintyse vėl grįžtant prie išgyventų atradimų ir atsakymų į užduotus klausimus paieškų. Jau vien tai, kad „Pradžioje nebuvo nieko“ privertė mąstyti (net jei ir neilgam), jau pateisino kūrėjų ir atlikėjų įdirbį. Tame pačiame interviu Baikštytė, nepabūgusi antrą kartą žengti į tą pačią upę, teigė: „Todėl manau, kad reikia sulėtėti, pajausti gyvenimą, dvasiškumą ir apie tai kalbėti.“ Ko gero, tas emocijų cunamis ir pažadino kalbas.
Prisimenate René Descartes’o „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“?
