Apie spektaklius „Aš miegosiu prie sienos“ ir „Pasistengiau“ Vilniuje
Esame taip įpratę prie režisierių ar meno vadovų prieš premjerą sakomų monologų, kad kartais jų neišgirstame. Šiuose trumpuose ir iš pažiūros šabloniškuose pristatymuose galima ne tik apčiuopti tai, kaip teatras prisistato publikai, bet ir išgirsti intriguojančių prieštaravimų apie netrukus scenoje prasidėsiantį kūrinį. Štai prieš šokio spektaklio „Aš miegosiu prie sienos“ rodymą Vilniaus „Menų spaustuvėje“ vasario 21 d. Kauno šokio teatro „Aura“ meno vadovė Birutė Letukaitė žiūrovams pasakė kalbą, norėdama atsieti naujausią teatro pasirodymą nuo savo vardo ir net paties teatro. Letukaitė akcentavo, kad spektaklį kūrė ne ji, o kviestinis vengrų choreografas Ferencas Fehéris, patikino, jog scenoje nebus „Aurai“ būdingos estetikos, ir paragino vien iš šio spektaklio nesusidaryti nuomonės apie teatrą ir ateiti į kitą premjerą pasižiūrėti tikrosios „Auros“.
Pokalbis su baleto artistu Laimiu Rosleku
Laimis Roslekas – baleto artistas, 2005 m. baigęs Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės prisijungė 2004 metais. Sukūrė tokius vaidmenis kaip Droselmajeris balete „Spragtukas“, Radža Dugmanta balete „Bajaderė“, Paša Saidas balete „Korsaras“, Tėvas Lorenco balete „Romeo ir Džuljeta“, Ginklanešys balete „Žizel“, Vilkas balete „Miegančioji gražuolė“, Kasandras balete „Arlekino milijonai“, Kapitonis balete vaikams „Daktaras Aiskauda“, Pomidoras balete vaikams „Čipolinas“, Profesorius balete vaikams „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė, 2022) ir kt. Nuo 2014 m. vadovauja LNOBT profesinei sąjungai.
Vasaris
Kūrybinių industrijų centre „Tech Arts“ parodytas Vyčio Jankausko šokio teatro ir paties choreografo naujausias darbas kontakto su žiūrovais ieško ne jausminiais išgyvenimo, bet intelektiniais suvokimo kanalais. Daugelis šiuolaikinio teatro menininkų savo kūrinius ima konstruoti ieškodami pagalbos filosofų ar mokslininkų veikaluose, išsamiai aiškina savo idėjas prieš premjerą, kūrybą grindžia ne meninio rezultato siekimu, bet pačiu kūrybos procesu. Neabejotina, kad į jį įsitraukę menininkai išgyvena nuostabių akimirkų, tačiau ne visi žiūrovai skuba pasiduoti šiems kūrybinės partnerystės džiaugsmams.
Pokalbis su choreografe ir šokėja Aušra Krasauskaite
Choreografė, šokėja ir pedagogė Aušra Krasauskaitė sukūrė šokio spektaklius „Akvariumai“ („PADI DAPI Fish“ ir menininkų grupė „Žuvies akis“, 2013), „Karmen“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), 2017), „Dėdės ir dėdienės“ (Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, 2019), „Šiluma“ (Šeiko šokio teatras, 2021), „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“ („Lietuva“, 2023) ir kt. Taip pat sukūrė choreografiją operoms „Mažvydas“ (rež. Kęstutis Jakštas, „Lietuva“, 2020), „Undinė“ (rež. Gytis Padegimas, KVMT, 2022), „Klaipėda“ (rež. Padegimas, KVMT, 2023) ir kt. Atliko daugiau nei trisdešimt vaidmenų įvairiuose šokio spektakliuose. 2021 m. paskirta Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vyriausiąja choreografe.
Du šokio spektakliai
Susijungus dviem kūrybingoms jaunų menininkų komandoms – „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė ’22“ dokumentinį pasivaikščiojimą „Iš|m(i)estas“ sukūrusioms merginoms ir ten pat šiuolaikinio cirko pasirodymą „7 minutės“ pristačiusiems vaikinams – gimė neverbalinio dainavimo ir judesio spektaklis su cirko elementais. Taip į vizualiuosius menus linkstantį ir estetinę dermę išaukštinantį kūrinį „Kai rėkiu, niekas manęs negirdi“ (2023) įvardijo patys autoriai. Vyksmo epicentre – grupelė jaunuolių, gyvenančių gatvėje be namų, šeimos ar buitinių patogumų.
Pokalbis su baleto šokėju Andrea Canei
Andrea Canei – italų kilmės baleto šokėjas, Europos baleto mokyklos Amsterdame absolventas, prieš trejus metus prisijungęs prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės. 2023 m. sukūrė pagrindinius vaidmenis baletuose „Čipolinas“, „Arlekino milijonai“ (2023) ir „Pradžioje nebuvo nieko“(choreografė Živilė Baikštytė, 2023).
Debiutai balete „Korsaras“
Po Adolphe’o Adamo baleto „Korsaras“ premjeros, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvykusios 2018-ųjų pavasarį, šis prancūzų šokėjo ir choreografo Manuelio Legris kūrinys įgijo dar keletą sceninių pavidalų – buvo pastatytas Didžiajame teatre Varšuvoje (2020; čia, kaip ir Vilniuje, kelis spektaklius dirigavo Robertas Šervenikas) ir Milano Teatro alla Scala (2023; nuo 2020 m. Legris yra šio teatro baleto trupės vadovas).
Apie choreografą Vytautą Brazdylį
Gal ir natūralu, kad vis agresyviau klasikinio šokio pasaulyje svariausias pozicijas užima naujoji choreografų karta, savo kūrybą grindžianti proceso tempu, lakoniškumu tiek choreografijoje, tiek ir scenografijoje, agresyviu vulgarumu, balansuojant ties riba, kartais net ir peržengiant raudonas linijas. Ir visa tai vyksta nepriklausomai nuo pastangų išsaugoti į sąmonę įsigėrusius etalonus. Neabejoju, jog ne vienas naujojo klasikinio šokio atstovas pateiks gausybę įrodymų, kad visa, kas dabar kuriama, jo supratimu, yra didžiausia teigiamybė, garantuojanti modernaus šokio su klasikos inkliuzais ilgaamžiškumą.
2023 m. lapkritis ir gruodis
Jau ne pirmą kartą svetingoje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje svečiuojasi Charkivo Mykolos Lysenko nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras, Rusijos karo veiksmų Ukrainoje išvarytas iš savo namų ir jau daugiau nei pusantrų metų priverstas klajoti po Europą. Pamatyti šią trupę skatino ne tik į Kauną atvežtas romantinio baleto šedevras – Adolphe’o Adamo „Žizel“, bet ir smalsumas: kaip svarbiausioje Kauno dramos scenoje sutilps baletas, kurio įtaigai reikšmingi ir scenografiniai, ir techniniai efektai, kaip spektaklis atrodys skambant įrašui. Tačiau pavyko išsaugoti svarbiausius estetinius šio ilgaamžio baleto akcentus, Antoninos Vasiljevos sukurta Žizel savitai ir jautriai pasakojo išdavystės ir atleidimo istoriją, Denisas Pančenko savo Albertui suteikė įdomių, nematytų detalių pirmame veiksme, mėgindamas įtikinti Žizel savo meile, o antrajame – akivaizdžiai atgailaudamas; įtaigų miškininko Hanso vaidmenį sukūrė Tarasas Kovšunas.
Baletas „Pradžioje nebuvo nieko“
Ar kada svarstėte, nuo ko viskas prasideda? Nesvarbu kas: mūsų gyvenimas, rytas arba naktis, lietus arba kaitra. Ar dažnai pagalvojate, nuo ko prasidėjo Žemė, kokias „kalvarijas“ jai teko nueiti? Ar dažnai prisimename, kad esame homo sapiens? Į šiuos ir panašius klausimus bando atsakyti, tiksliau, bando juos priminti, naujausias Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos rezultatas – Antano Jasenkos baletas „Pradžioje nebuvo nieko“.