Pirmieji ledlaužiai ir jų debiutai

Jau prisiminėme pirmuosius mūsų baletmeisterius Bronių Kelbauską ir Vytautą Grivicką, ištisus dešimtmečius ne tik formavusius baleto repertuarą, ugdžiusius kolektyvą pagal savo suvokimą ir galimybes (ne tik savo!), bet ir nuosekliai vykdžiusius tas užduotis, kurias sau kėlė. Ar visos jos buvo priimtinos? Ne visiems ir ne visada. Kad ir kaip būtų keista, šie mūsų baleto pradininkai tarsi atstovavo dviem kultūrinio pasaulio pusėms. Vienas buvo linkęs rinktis Vakaruose tada klestėjusią choreografijos kryptį, kitas, buvęs pirmojo mokinys, laikui bėgant tapo vadinamojo draminio baleto Lietuvos scenose puoselėtoju. Be abejo, tam didžiulę įtaką turėjo Grivicko studijos Maskvoje. Tuo labiau kad jo mokytojas ir diplominio darbo vadovas Rostislavas Zacharovas buvo užkietėjęs „drambaleto“ šalininkas ir globėjas. Tai viena priežasčių, kodėl Grivickas tiek savo kurtuose, tiek klasikiniuose baletuose pirmenybę teikė ne tiek choreografijai, kiek dramaturginei linijai.

Draminio baleto dominavimas repertuare atrodė nepajudinamas, bet tam dominavimui pirmą smūgį sudavė... Grivickas, 1959 m. pasiūlęs estų kompozitorei Lydiai Auster ir baletmeisteriui Arturui Koitui Vilniaus scenoje pastatyti baletą „Tyna“. Tai buvo bene pirmas bandymas supažindinti atlikėjus ir žiūrovus su naujomis šokio pasaulio tendencijomis. Dar didesnį poveikį padarė latvių baletmeisterės Helēnos Tangijevos‑Birzniecės 1960 m. pastatytas jos tautiečio Romualdo Grīnblato baletas „Rigonda“. Baleto kritikė Aliodija Ruzgaitė rašė: „Daug ginčų trupėje ir spaudoje sukėlė R. Grinblato baletas „Rigonda“. [...] Tačiau jis buvo kritikuojamas už libreto naivumą, neskoningumą, pernelyg didelį šokių „sumoderninimą“. Nepaisant visų šių, iš dalies gal ir pagrįstų kritikos žodžių, negalima neigti nei baleto aktualumo, nei baletmeisterės muzikalumo bei meistriškumo. [...] Antrajame paveiksle baletmeisterė parodė, kad ir balete galima pavaizduoti darbą be jokios butaforijos.“ (Lietuviško baleto kelias, leidykla „Mintis“, Vilnius, 1964). Tais laikais tai buvo naujiena. Gal todėl totorių kompozitoriaus Farido Jarulino baletas „Šuralė“, po metų pastatytas GITIS’o diplomanto Juozo Gudavičiaus, atrodė tarsi žingsnis atgal į tuos ramius laikus, kai viskas buvo numatyta ir žinoma iš anksto. Tipiškas „drambaletas“, sukurtas pagal vyraujančio standarto reikalavimus.

Gal klystu, bet manau, kad labai dažnai būsimų baletmeisterių diplominiai darbai būna vos nenukopijuoti nuo mokytojų kūrinių. Neatrodo, kad Gudavičiaus „Šuralė“ buvo išimtis. Tuo labiau kad apgynęs diplominį darbą, įšventintas į baletmeisterių kohortą, jaunasis specialistas didesnį dėmesį skyrė tautiniams šokiams. Iš kitų jo bandymų baleto srityje galima paminėti Abelio Klenickio baletą „Beširdis“, pastatytą M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriaus mokiniams.

Tad nieko nuostabaus, kad teatro scenoje reikėjo pamatyti ne vieną ir ne dvi naujų pastatymų premjeras („Šuralę“, Léo Delibes’o „Silviją“ ir Lydios Auster „Tyną“), kol atlikėjai ir žiūrovai gavo galimybę gėrėtis „gryno klasikinio baleto“ – Piotro Čaikovskio „Frančeska da Rimini“ – choreografija. Kadangi įgyvendinti šį „projektą“ ėmėsi TSRS liaudies artistė (o tuo metu tai buvo aukščiausios prabos apdovanojimas „taikos garanto“ šalyje) Genovaitė Sabaliauskaitė, priešintis naujam pastatymui nelabai kas ir norėjo ar galėjo. Neprieštaravo nei įvairios kompetentingos instancijos, nei, tuo labiau, teatro bendruomenė. Nors abejojančiųjų Sabaliauskaitės gebėjimais šioje srityje ir atsirado, „baletmeisterystė“ primabalerinai nebuvo naujiena – bendradarbiavimas su dramos teatrais, Lietuvos kino studija nepraėjo be pėdsakų. Drįstu teigti, kad tai buvo vienas geriausių vienaveiksmių baletų, sukurtų mūsų baletmeisterių. Lakoniškas, emocionalus, atskleidžiantis ne tik kuriamų personažų, bet ir pačių atlikėjų vidinį pasaulį. Gal todėl ir liko visam gyvenimui nepakartojami įspūdžiai ne tik apie choreografę Sabaliauskaitę, dirigentą Rimą Geniušą, dailininką Juozą Jankų, bet ir atlikėjus, vertus aplodismentų, kurie aidėdavo tais vakarais, kai scenoje atgydavo Renesanso pasaulis, pilnas aistros, meilės, neapykantos ir pavydo.

Net ir šiandien, praėjus nuo tų stebuklingų vakarų daugiau nei šešiems dešimtmečiams, negali užmiršti Gražinos Žvikaitės sukurtos Frančeskos, Česlovo Žebrausko Džančioto, springstančio neapykanta it tulžimi, ir šiek tiek kitaip šį personažą įkūnijusio Henriko Banio, lyg pateisinančio savo herojų, prarandantį protą dėl meilės Frančeskai be atsako, Džančioto antipodo Viačeslavo Nikolajevo ar Vlado Baltrušaičio Paolo, tarsi bandančių kovoti su blogiu, nepažeidžiant jo orumo (kaip tai aktualu šiandieniniame pasaulyje!).

Yra tokia patarlė: „Iš didelio debesio – maža lietaus.“ Tad nieko nuostabaus, kad po kelių bandymų paįvairinti gyvenimą Terpsichorės parapijoje viskas grįžo į savo vagas – teatro repertuare vėl vyravo išbandyti kūriniai, o jei ir atsirado naujų autorių, tai atmosfera buvo ta pati. Kol teatro repertuare nepasirodė Andrejaus Petrovo baletas „Vilties krantas“. Šiuo baletu kaip baletmeisteris debiutavo Česlovas Žebrauskas. Baleto artisto karjerą pradėjęs Valstybiniame operos ir baleto teatre, ją pratęsė Sverdlovsko operos ir baleto teatre, grįžo į Vilnių, stažavosi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Mažajame operos ir baleto teatre kaip baletmeisteris, tad patirties ir žinių tikrai nestokojo. Pasirinktas veikalas, tiksliau, jo pavadinimas „Vilties krantas“, tarsi simbolizavo viltis, kad jei ne viskas, tai bent jau daug kas keisis. Daug kas ir pasikeitė, tačiau ar tie pokyčiai tenkino Žebrausko ambicijas? Vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti jo atnaujintus spektaklius – Igorio Morozovo baletą vaikams „Daktaras Aiskauda“, lenkų kompozitoriaus Bogdano Pawlowskio baletą, skirtą tai pačiai auditorijai, „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Ir tik vienas originalus pastatymas – Benjamino Gorbulskio baletas „Mikės nuotykiai“ bei daugybė šokių, pastatytų Vilniaus, Kauno, Panevėžio dramos teatruose bei Akademiniame operos ir baleto teatre, miniatiūrų Lietuvos televizijoje. Turbūt svarbiausia turėti viltį, net tada, kai ji vos matoma. Bet toks gyvenimas – prasmingas gyvenimas, kai viskas atiduota pasirinktai profesijai.