Kai ryte stinga priežasčių atsikelti iš lovos, kai atrodo, kad gyvenimas stovi vietoje, o pasaulis ritasi bedugnėn, prasmės gali suteikti nebent pusryčiai. Žinoma, prancūziški ir, šiukštu, „nepagardinti“ vulgarių virėjų iš LRT apylinkių. Terapinio poveikio man visada turėjo ir Noros Ephron feljetonai, ir jos filmai, todėl iškart rekomenduoju 2009-aisiais pasirodžiusią režisierės komediją „Julie ir Julia“ (TV3, 23 d. 13.10). Ji apdainuoja prancūzų virtuvės žavesį, bet Ephron įkvėpė dvi tikros istorijos. Julia Child (Meryl Streep) pokario Prancūzijoje pradėjo mokytis gaminti, nes, regis, niekuo nesugebėjo užsiimti rimtai. Dabar ji laikoma kulinarijos meno guru. Daug vėliau Julie Powell (Amy Adams) norėjo tapti rašytoja, bet dėl kulinarinių sugebėjimų įgijo šlovę internete, išleido knygą, ir jos nuotykiai galiausiai buvo ekranizuoti. Jei filmą „Julie ir Julia“ būtų sukūręs režisierius vyras, didžiosios dalies žiūrovių, ko gero, būtų apšauktas šovinistu. Bet filmą sukūrė Ephron, taigi galima sakyti, kad „Julie ir Julia“ profeministinis reginys, juk Julia Child nusprendė įžengti į uždarą virėjų vyrų pasaulį ir nugalėjo. Vyrai filme apskritai yra antrojo plano personažai – jų uždavinys būti šalia moters ir ją palaikyti, nesvarbu, kuo žmona ar partnerė užsiimtų.
Tačiau Ephron gimtinėje tai iki šiol supranta ne visi. Todėl kyla skandalai. 2016 m. įtakingas vienos televizijos vadovas, respublikonų politikos legenda, prezidentų Nixono, Reagano ir Busho (nepamenu, kurio) patarėjas, buvo demaskuotas kaip seksualinis plėšrūnas. Viena televizijos žvaigždžių Gretchen Carlson apkaltino jį seksualiniu persekiojimu ir visokiais amoraliais siūlymais. Nors ši byla baigėsi susitarimu teisme, JAV žiniasklaidos pasaulis buvo priverstas pasižiūrėti į save ir pamatyti nelabai malonius dalykus. Tai ir tapo Jay Roacho filmo „Skandalas“ (TV3, 23 d. 22 val.) pagrindu.
Filmo kūrėjai rodo įvykius trijų moterų akimis. Filmo pasakotoja ir vedle po prievartos pragarą tapo „Fox News“ žvaigždė Megyn Kelly (Charlize Theron), nepabijojusi susikauti net su Donaldu Trumpu, niekad neslėpusiu savo paniekos moterims. Taip pat įvykius matome Gretchen Carlson (ją suvaidino Nicole Kidman) ir išgalvotos herojės Kailos (Margot Robbie) akimis. Pastaroji reprezentuoja visas tylinčias gana karikatūriško plėšrūno (John Lithgow) aukas – jaunas moteris, ieškančias televizijoje sėkmingos karjeros, besimokančias laviruoti tarp sudėtingų aplinkybių, turinčias jausmų ir santykių už televizijos sienų. Deja, „Skandalo“ kūrėjų publicistiškumas, noras pasakyti ir paaiškinti viską kaip galima suprantamiau skaldo filmą į nelygiaverčius elementus.
Naujausiu japono Ryûsuke Hamaguchi filmu „Blogis (ne)egzistuoja“ dabar gali džiaugtis „Kino pavasario“ žiūrovai, bet, manau, nė vienas jų neatsisakys prisiminti 2021-aisiais Berlyne apdovanoto režisieriaus filmo „Fortūnos ratas ir fantazijos“ (LRT Plius, 28 d. 21.33). Tai nepaprastai skaidrus ir kartu melancholiškas filmas, kurio herojai – vieniši žmonės, regis, beveik visiškai susitaikę su savo tikrove. Jų gyvenimas nepretenduoja į skambias feisbuko istorijas, bet atrodo tikras, nors ir dažnai priklausomas nuo fortūnos rato. Tačiau jo neįmanoma imituoti.
Filmas susideda iš trijų dalių, tiksliau, novelių. Pirmosios novelės herojė, grįždama namo kartu su drauge, automobilyje kalbasi apie šios naują draugą ir supranta, kad tai buvęs jos mylimasis. Kaip pasielgti – pasakyti draugei tiesą ar apsimesti, kad nepažįsti to vyro? Antrosios herojė – jauna ištekėjusi moteris – bando suvilioti profesorių ir garsų rašytoją jo kabinete universitete, prie atvirų durų balsu skaitydama erotiškiausią jo knygos fragmentą. Moters ketinimai – negarbingi, bet profesoriaus reakcija priverčia ją kitaip suprasti ir save. (Beje, visada tikėjau, kad literatūra, o kartais ir rašytojai, gali pakeisti gyvenimą.)
Užburianti Tailando režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“ (TV1, 24 d. 01.15) – iš tų filmų, kuriuos saugau tarp pačių asmeniškiausių prisiminimų, tame atminties kampelyje, kur vieta tikriems išgyvenimams. Tilda Swinton vaidina britę Džesiką – orchidėjų augintoją. Ji gyvena Medeljine ir atvyksta į Bogotą aplankyti sergančios sesers, vis giliau nyrančios į sapną. Filmo pradžioje Džesika pabunda nuo keisto garso ir ieško jo priežasties įvairiose Kolumbijos sostinės vietose. Garsas atves heroję į kalnus, kur statomas tunelis ir dirba archeologai.
Weerasethakulas išnaudoja detektyvinio, kriminalinio ar siaubo filmų tropus, bet tai tik siužeto punktyras, kurio režisieriui visai pakanka. Jis leidžia laisvai skleistis savo kino idėjoms, kai laikas, garsai, miegas ir sapnai realesni už žmones. Todėl siužetas nelabai ką turi bendra su filmo esme, kuri tokia pat neapčiuopiama ir mįslinga kaip Džesiką kankinantis garsas, kylantis gal net iš Žemės branduolio. „Memoria“ iškart panardina į jutimų pasaulį, kuris visu savo grožiu atsiskleidžia kalnuose. Tada pajunti tiesiog hipnotišką Weerasethakulo vaizdų galią. Kalnai, debesys, žolės, vandens srovenimas pažadina neįprastą atmintį, apie kurią pasakoja kalnų miestelyje Džesikos sutiktas vyras, skutantis žuvį. Jis prisimena kiekvieną savo gyvenimo akimirką ir kiekvieną detalę. Režisierius pažadina, ko gero, archetipiška vadintiną atmintį ir leidžia grįžti prie žmogaus ištakų, į pasaulio pradžią, kai dar nebuvo laiko.
Neabejoju, kad „Memoria“ gali tapti asmeniniu patyrimu, nors, regis, panašiai išgyvenau ir kitus Weerasethakulo filmus, tik šis filmuotas nebe Tailande, o Pietų Amerikoje, kur tebegyvena nematomos gentys. Jos sukuria bene fizinį ryšį tarp juntamo pasaulio atsiradimo mįslės ir dar tik būsiančios ateities. Garsus, vaizdus patiriantis ir išgyvenantis kūnas lyg susilygina su tuo gulinčiu žolėje vyru, kuris sapnuoja ar patiria savo mirtį, o gal tyrinėja nesuvoktą ryšį tarp gamtos ir civilizacijos.
Jūsų – Jonas Ūbis
