Raymondą Chandlerį skaičiau, kai didžioji dalis inteligentų gėdijosi prisipažinti mėgstantys detektyvus. Lenkai leido seriją, ant kurios viršelių puikavosi taksiukas, ir „Draugystės“ knygyne tuometiniame Lenino prospekte detektyvai būdavo išperkami greitai. Su 4-ojo dešimtmečio pabaigoje išpopuliarėjusiu pagrindiniu Chandlerio personažu detektyvu Filipu Marlou nebuvo sunku susitapatinti. Privatus detektyvas Marlou negali pasigirti komercine sėkme, tirdamas bylas jis susiduria su visokiu blogiu ir žiaurumu, su pasauliu, kuriame auka gali būti tokia pat bloga kaip ir nusikaltėlis. Marlou nevengia sekso, cigarečių bei alkoholio, jo elgesys ne visada atitinka teisės reikalavimus, o santykiai su korumpuotais policininkais nesusiklostė. Tačiau jis visada greitesnis ir gudresnis už policininkus. Kartu Marlou lojalus savo klientams, nors šie to dažniausiai nebūna nusipelnę: yra įtartinai turtingi, riboti, susiję su nusikaltėliais, o jų moterys – lemtingos.
Chandleris laikomas talentingiausiu iš hardboiled vadintų autorių. Be jo neįsivaizduojamas ir film noir žanras. Be to, Chandleris puikus rašytojas, jo stilius dažnam šių dienų autoriui gali žadinti tik pavydą, nes yra nepasiekiamas. Gal ir nereikia pridurti, kad dauguma Chandlerio romanų nusipelnė ne vienos ekranizacijos, jas kūrė klasikai, tarp jų Howardas Hawksas, Edwardas Dmytrykas, Robertas Altmanas, o kine Marlou įkūnijo Holivudo garsenybės, kad ir Humphrey Bogartas ar Robertas Mitchumas.
Neilas Jordanas, kurio filmas „Marlou“ (LNK, 9 d. 22.30) pasirodė prieš metus, be abejo, rizikavo, nes film noir dabar užsiima visi, kas netingi, o šiuolaikiniai detektyvai ir jų skaitytojai bei žiūrovai retai pasižymi intelektu. Gal todėl filmas sulaukė prieštaringų vertinimų, kaip, beje, ir Liamas Neesonas, suvaidinęs pagrindinį herojų. „Marlou“ nukels į 1939-ųjų Los Andželą. Detektyvą pasamdo šlykščiai turtinga Klara (Diane Kruger). Ji nori, kad Marlou rastų dingusį meilužį Niką (François Arnaud). Marlou greit randa atsakymą – meilužis žuvo. Bet ar tai tikrai buvo nelaimingas atsitikimas, juolab kad Klara yra įsitikinusi, jog matė jį gyvą ir sveiką Tichuanoje. Iš pirmo žvilgsnio paprasta byla komplikuojasi ir Marlou vėl teks įsitikinti, kad Los Andželas – mirtinų paslapčių miestas.
4-ajame dešimtmetyje vyksta ir Mileso-Joriso Peyrafitte’o filmo „Svajonių šalis“ (TV3, 8 d. 22.30) veiksmas. Septyniolikmetis Judžinas Evansas (Finn Cole) medžioja bankų plėšikę, už kurios galvą pažadėta didelė suma. Taip Judžinas galėtų išgelbėti tėvo fermą nuo skolų. Tėvas palūžo, metė šeimą, ir vaikinas tikisi, kad dešimt tūkstančių dolerių už Elison Vels (Margot Robbie) padės įgyvendinti visas svajones. Akivaizdu, kad Judžinas nesitikėjo sužeistą nusikaltėlę rasti savo daržinėje. Bet suradęs turės priimti sprendimą, kuris visam laikui pakeis jo ir artimųjų likimą.
Autobiografiškas Anos García Blaya filmas „Geri ketinimai“ (TV3, 7 d. 00.50) perkels į 10-ojo dešimtmečio Buenos Aires. Dešimtmetės Amandos tėvai Gustavas ir Cecilija išsiskyrė. Jų vaikai kas antrą savaitgalį leidžia pas tėvą, kuris kartu su draugu turi muzikos plokštelių parduotuvę. Gustavas nuolat vėluoja mokėti alimentus, o Cecilija su nauju partneriu bei trimis vaikais nusprendžia keltis į Paragvajų ir ten pradėti naują gyvenimą. Sužinojusi apie mamos planus, Amanda padarys viską, kad liktų Argentinoje. „Geri ketinimai“ – subtilus, nemoralizuojantis, prisiminimų nostalgijos gaubiamas filmas apie brendimą.
Noémie Lvovsky filmo „Rytoj ir visados“ (LRT, šiąnakt, 6 d., 00.55 ) herojei Matildai (Luce Rodriguez) – devyneri. Jos tėvai išsiskyrė, mergaitė gyvena su motina, trapia moterimi ties beprotybės slenksčiu (ją vaidina pati režisierė). Bet Matilda ją myli. Mama daro viską, kad prisitaikytų prie aplinkos lūkesčių, kad duktė galėtų ja didžiuotis. Deja, ligos logika neišvengiama. Visi apie tai žino – ir mama, ir duktė, ir aplinkiniai. Tačiau tai, kas šių dienų kinui galėtų būti psichiatrinio atvejo studija, Lvovsky paverčia pasaka.
Dano Berko ir Roberto Olseno filmą „Antra pusė“ (LNK, taip pat šiąnakt, 6 d., 00.55) galima pavadinti baisia pasaka. Kartu jau šešerius metus gyvenantys Haris (Jake’as Lacy iš „Baltojo lotoso“) ir Rut (Maika Monroe) gražią rudens dieną išsirengia į mišką. Haris mėgsta tokias pėsčias iškylas, bet Rut tai kelia nerimą, juolab kad netoliese nukrito kažkas panašaus į meteoritą. Tik kad Haris turi ir kitą kelionės tikslą – jis nusprendė pasipiršti Rut. Siurprizų filme bus daug, ir ne visi žemiškos kilmės, bet iš tikrųjų „Antra pusė“ – filmas apie toksiškus santykius, su kuriais, bijau, ne vienam teko susidurti.
Nadavas Lapidas nuolat erzina savo tėvynainius. Berlyno „Auksiniu lokiu“ apdovanotame filme „Sinonimai“ jis kalbėjo apie izraelietį, norintį tapti prancūzu, 2021 m. Kanų žiuri prizą pelnęs „Šūvis į Ahed kelį“ (LRT Plius, 11 d. 21.33) buvo pavadintas šiuolaikinio Izraelio metafora, į kurią tilpo ir konfliktas su Palestina, ir nacionalistų valdomos šalies atmosfera. Pagrindiniu filmo motyvu tapo tikras įvykis, kai šešiolikmetė palestinietė Ahed Tamimi spardė ir mušė du į jos kaimą kartu su kitais demonstrantų malšinti atvykusius Izraelio karius. Merginos motina įvykį nufilmavo, jis sulaukė dėmesio internete, o Ahed buvo suimta ir nuteista aštuonis mėnesius kalėti. Tada vienas kraštutinės dešinės partijos Knesete narys (dabar, regis, jau ministras) parašė, kad reikėjo jai šauti į kelį – tada visą likusį gyvenimą Ahed esą praleistų namų arešto sąlygomis.
Lapidas kuria autobiografiškus filmus ir juose nuosekliai komentuoja Izraelio politiką. „Šūvio į Ahed kelį“ herojus yra lyg Nadavo alter ego – režisierius Y, norintis kurti filmą apie Ahed. Jis atvyksta į dykumoje įsikūrusį miestelį. Čia bibliotekoje rengiama jo ankstesnio filmo peržiūra ir susitikimas su žiūrovais. Bibliotekai vadovauja jauna Kultūros ministerijos darbuotoja Jalom. Ji sužavi režisierių, bet Y turi atlikti nemalonų formalumą – pasirašyti dokumentą ir įsipareigoti, kad aptars tik nurodytas temas. Tiksliau, įsipareigoti, kad nekalbės apie nacionalistines nuotaikas šalyje, cenzūrą ir pan. Filmo herojui iškyla moralinė dilema.
Pasirinkęs parabolės formą, Lapidas pavertė lokalią istoriją universaliu pasakojimu apie menininko ir valdžios santykius šiuolaikinės demokratijos sąlygomis. Štai menininko tarptautiniai prizai, regalijos, pagarba, projektų finansavimas, bet už tai ministras pageidauja lojalumo, o gal ir šio to daugiau. Pagalvojau, kad kultūros ministrai bet kurioje šalyje yra gera filmo tema. Per trisdešimt metų bent jau pas mus jų buvo daug ir, ko gero, tik vienam ar keliems nuoširdžiai rūpėjo kultūra. Įsivaizduoju, kad šalies kultūros politiką atspindintis kolektyvinis Lietuvos ministrų portretas būtų net įdomesnis už bet kokį detektyvą.
Jūsų – Jonas Ūbis
