Pokalbis su savimi

Pirma kilusi mintis kažkodėl buvo apie baroko formas. Gal dėl ryškių kontrastų, iš tamsos išnyrančių akinamai baltų ir tiesiog balkšvų banguojančių kūno linijų, gal dėl tą kūną apsivijusių audinio klosčių. Ilgiau pasivaikščiojusi pradėjau galvoti apie šokį, kai viršų ima ne visuomet logiškai paaiškinami vidiniai impulsai ir judėjimas erdvėje tampa išgyventos emocijos išraiška.

O Daivos Kairevičiūtės fiksuojama moteris, jei ir nešoka, tai bent jau neabejotinai juda tamsioje, begalinėje erdvėje. Su pertrūkiais, gracingai ir nepatogiai – visaip. Ir tai ji daro nuoga. Parodos „Kūnas o šešėlis“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje anotacijoje (kurią, beje, turėjau susiieškoti feisbuke) rašoma apie savo šešėlio prisijaukinimą, moteryje besivaržančios vidinės gamtos stebėjimą ir atvirą kūniškumą, tarsi padedantį sugrįžti į „savo esmės įsčias“. Tokie raktiniai žodžiai man atrodo kažkur lyg jau girdėti, bet argi taip nesijaučiu ir kitose parodose? Kita vertus, juk pati ir ieškojau aprašymo – gal kitaip nebemoku vertinti? Nebeišeina ateiti į parodą švaria galva, ją patirti be jokių išankstinių nuostatų ir žinių, susidaryti savą įspūdį. Šiuolaikinis menas išmokė skaityti, iki kaklo pasinerti į kontekstą – tai jau tapo įpročiu, būtinybe net ir tais atvejais, kai galima tiesiog... Žiūrėti, pajusti, interpretuoti – net jei ir visai neteisingai. Juk kartais neapsakomai puiku stebėti filmą ar skaityti knygą, apie kuriuos nieko nežinai. Jie rutuliojasi kaip nenuspėjamas, jaudinantis nuotykis.

Parodos aprašymą čia akcentuoju todėl, jog man rūpi išsiaiškinti, kodėl vaizduojamas būtent nuogas, o ne drabužių dangstomas kūnas. Tarsi turėčiau kokią baimę (ir gana pagrįstą), kad moters nuogumas fotografijoje nebūtų tik kažkas gražaus, patrauklaus, į ką būtų galima palaimingai bukai pavėpsoti. Tarsi nerimaučiau, kad atidengtos šlaunys ar krūtys netaptų vien indu fantazijoms – be jokios gelmės, be potekstės. Tačiau Daiva Kairevičiūtė leidžia man lengviau atsidusti – moters ji tikrai netraktuoja kaip akiai malonaus paveikslėlio be turinio. Ji mato ir rodo mums daugialypę asmenybę.

Menininkei nuogo moters kūno vaizdavimas, kaip skirtingų idėjų ir charakteristikų išraiška, nėra naujas ir nepažįstamas laukas. Tuo pasižymi ir jos sukurta grafika, kur kūnu galima dar laisviau manipuliuoti, jį modifikuoti ir keisti. Fiksuodama moters būsenų kaitą „Kūno o šešėlio“ serijoje Kairevičiūtė išlieka gana subtili, tačiau fotografijose akivaizdus ir tam tikras teatrališkumas. Dramos elementai tikrai nėra blogai ir čia jie neatrodo nenatūraliai ar perspaustai, paprasčiausiai visos į paviršių išplaukiančios emocijos sustiprinamos, o žiūrovui pateikiamas jų koncentratas. Fotografijose komponuodama vaizdą menininkė išardo kūną į fragmentus ir vėl klijuoja jį iš naujo – naudoja kelis planus, viename atskleisdama atkarpą nuo nosies iki blauzdos, kitame – nuo pilvo iki kojų pirštų. Tokiu būdu fotografuojamoji tampa kita savo pačios versija, antrininke, o gal išvis svetimu, net nepageidaujamu asmeniu, nepastebimai įsliūkinančiu į jam nepriklausančią erdvę.

Šis kelių tos pačios asmenybės versijų susikirtimas, jų pokalbis – ieškojimo ir judėjimo kelias, galbūt todėl jis taip primena šokį. Moteris nenustygsta vietoje, ji galynėjasi su viduje tūnančiais demonais, dvejonėmis, bando tuo pat metu ir apglėbti save, ir nuo savęs pabėgti. Pakyla iš savo kūno, stebi save miegančią, kiša sau koją, o tada padeda atsikelti, rangosi, bandydama išsinerti iš nuosavos odos. Akimirkomis vaizdas išskysta ir lieka tik neryškūs išsprūstančio silueto kontūrai, besiveržiantys iš fotografijos rėmų. O kitąkart moters kūnas labai ryškus, jis formuoja šešėlių gaubiamas geometrines formas. Šia anatomija neabejotinai galima žavėtis ir grožėtis, tačiau po išoriniais dalykais slypi kai kas gerokai įdomiau – savo asmens pažinimas ar bent jau kelias iki jo.

Kai esi nuogas, nėra kuo prisidengti (akivaizdu). Lieki vienišas, neapsaugotas savo pirmapradėje būsenoje – nusimetus drabužius ne tik nebelieka priedangos, slepiančios gausybę linkių, išsišovimų, randų, raukšlių, bet ir prarandama privilegija apie save papasakoti tave dengiančiais sluoksniais. Telieki tu pats ir tavo kūnas – tai labai intymu, nesunkiai pažeidžiama. Daivos Kairevičiūtės fotografijos tokios ir atrodo – jos intymios, atviros, jose nėra kur pasislėpti. Na, yra ta menkutė audinio klostė, šalikėlis, tarsi suteikiantis fotografuojamai moteriai saugumo jausmą. Tačiau iš esmės – nieko daugiau, tik ši tamsoje skendinti moteris ir jos vidinis monologas.

Paroda veikia iki balandžio 28 d.