Kinas
„Mimozos“, rež. Oliver Laxe, Marokas
Galima vadinti savitiksle egzotika, apkaltinti snobiškumu, piktintis, kad neaiški istorija, tačiau kol kas tai yra geriausia, ką mačiau festivalyje, ir panašu, kad nei socialinės dramos iš Vidurio Europos (nes panašios), nei pripažintų meistrų sugrįžimai (nes žinai, ko laukti), nei debiutantų iš Azijos kino ieškojimai (nes, pasirodo, viskas jau atrasta) kol kas nepralenks pasakojimo apie hipnotizuojančią kelionę per Maroko kalnus, kurios metu išbandomas žmogaus tikėjimas ir įvyksta susitikimas su Kitu: veikėjo Achmedo – su pranašišku (velnišku?) nepažįstamuoju Šakibu, o žiūrovo – su pačiu kino vaizdu, kuris kviečia atsiverti beveik taktilinei patirčiai, tokiai retai šiuolaikiniame kine.
„Amerikietiška pastoralė“, rež. Ewan McGregor, JAV
Jei susimauti, tai bent ekranizuojant kažką didingo – turbūt taip galvojo aktorius Ewanas McGregoras ir režisūriniam debiutui ėmęsis Philipo Rotho romano „Amerikietiška pastoralė“ (Pulitzerio premija, „Time“ ir „New York Times“ geriausiųjų sąrašai) iš jo sugebėjo išspausti tik melodramatiškus, blogai suvaidintus (kalti ne aktoriai – kaltas nemokantis su jais dirbti naujai iškeptas režisierius), teatrališkus numerius, kuriuose viskas įdėta į veikėjų lūpas ir sugromuliuota iki smulkiausių dalelių, be jokios potekstės, nes, matyt, bijota, kad žiūrovas liks kažko nesupratęs ir savo sąmonėje, neduokdie, nenusipiešęs sudėtingo socialinio, politinio ir kultūrinio 7-ojo dešimtmečio JAV portreto.
Lietuvių filmų premjeros: trumpametražiai
Reikia pripažinti, kad lietuviai gerai valdo kameras, pasuka jas „iškalbingu“ kampu, prisiartina menišku atstumu, su jomis pakyla nuo žemės, nufilmuotiems vaizdams profesionaliai pritaiko spalvų korekcijas ir filtrus, parenka tinkamą muziką, o tada ima ir titruose užrašo ne režisierius, bet director, ne scenarijaus autorius, bet written by, ne „Po mirties, prieš pragarą“, bet „After Death, Before Hell“, ne „Kaukai“, bet „Running Lights“, ne Gediminas Šiaulys, bet Ged Sia, nes toks, matyt, yra tiesesnis kelias į tarptautinius vandenis, nors man panašiau į kažkokius vidinius kompleksus: rišlios istorijos papasakot nemoku, tai bent kinematografiškai apipavidalinsiu, kaip tikri užsienio režisieriai kad daro.
„Kita vilties pusė“, rež. Aki Kaurismäki, Suomija, Vokietija
Tai nėra geriausias Kaurismäki kūrinys, net, sakyčiau, vidutiniškas, bet iš filmo į filmą keliaujantys tie patys aktoriai, nuoširdus naivumas ir humoras paperka, todėl atleidi net tai, jog režisierius tendencingai renkasi pabėgėlio (ne bet kokio, o dar iš Alepo) istoriją ir į ją kartais prismaigsto ne kaurismiakiškų, o labiau amerikoniškų juokelių, pavyzdžiui, scena su sušiais.
„Neturėjau kur eiti“, rež. Douglas Gordon, Vokietija
Po seanso praėjo kelios dienos, tačiau atmintyje iki šiol nešiojuosi du šio įdomaus eksperimentinio filmo epizodus – vieną vaizdìnį (hamake sėdi šimpanzė ir, pasirėmusi smakrą, žiūri tiesiai į mane, parėmusį smakrą kitoje ekrano pusėje) ir vieną garsinį (dešimt minučių trunkantys sprogimai juodame ekrane) – kurie, priešingai nei pasirodė iš pradžių, neiliustruoja Jono Meko už kadro skaitomų savo paties dienoraščių fragmentų apie pabėgėlių stovyklas ir pirmąsias dienas JAV, o virsta universaliu apmąstymu apskritai apie individą XX a. suiručių akivaizdoje, karo siaubą, beprasmybę ir žmogaus atsakomybę ne tik žmonėms, tačiau apskritai bet kokiai kitai gyvai būtybei.
„Austerlicas“, rež. Sergejus Loznica, Vokietija
Iš pradžių atrodo, kad statiška kamera filmuodamas buvusių koncentracijos stovyklų turistus, kurie be nuovokos pleškina fotoaparatais ant kiekvieno kampo, kemša sumuštinius siaubingo bado vietose, darosi asmenukes prie stovyklos vartų ir pozuoja šalia krematoriumo krosnių, didysis kino struktūralistas Loznica nori paprotinti pasaulį, jog taip daryti yra šlykštu, žema ir amoralu, tačiau ilgainiui veriasi kur kas gilesnės ir ne tokios prikišamos potekstės – minia žmonių, varstančių stovyklos barakų duris ir mindančių smėlėtus takus, montažu prasmingai ir šiurpiai susirimuoja su tomis pačiomis trajektorijomis judėjusiomis nacių aukomis prieš kiek daugiau nei 70 metų, t.y. labai neseniai.
„Neruda“, rež. Pablo Larraín, Čilė
Įdomiausi ir vertingiausi filme yra metatekstiniai žaidimai à la „personažas ieško autoriaus“ ir operatorius Sergio Armstrongas, kuris finale, snieguotose Andų papėdėse, padovanoja tikrą puotą akims, o ji maloniai nupučia ir tas nuobodulio dulkes, besikaupusias kažkur filmo viduryje.
„Visos nemiegotos naktys“, rež. Michał Marczak, Lenkija
Šis hipsterių himnas, dvidešimtmečių būsenų ir jausenų antologija, apoteozė jaunystei, šis švelnus noktiurnas įkvėps ir sulauks daug sekėjų (garantuoju, pirmi eilėje – jaunieji lietuvių režisieriai), norinčių kurti fainą atmosferinį kiną, kur skambėtų gera muzika ir būtų daug gražių (neoninių) šviesų, nors nežinau, ar kas nors iš lietuvių aktorių arba režisierių draugų išdrįstų, norėtų ir sugebėtų prieš kameras atsiverti taip, kaip atsiveria Krzysztofas ir Michałas – nesvarbu, jei ne visos jų mintys buvo įdomios ir artimos (čia kaltas tikrai ne amžiaus skirtumas), o poelgiai ne visi įtikimi.
