Šį laišką rašyti provokuoja ką tik Vilniaus senajame teatre matytas Jokūbo Brazio spektaklis „Kaligula“. Tiksliau, tai – tik pretekstas aptarti mokytojo ir mokinio santykį, kurį vis intensyviau išgyvenu žiūrėdama Brazio spektaklius. Maniau, kad Brazio „Žuvėdra“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), rodoma toje pačioje erdvėje ir kuriama tokiomis pat „nuogomis“ priemonėmis kaip Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ (OKT, 2014), yra apgalvotas žingsnis – mokinio mokytojui mestas iššūkis ar veikiau tam tikras akibrokštas, stengiantis nutildyti senąją ir prakalbinti naująją „Žuvėdrą“. Tik nužudydamas savo mokytoją gali išsilaisvinti iš jo įtakos. Rodėsi ir kad „Equus“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022) tėra tas mėginimas ištrūkti iš nujaučiamos Koršunovo įtakos, nesąmoningai cituojant ar pačiam bandant atlikti senųjų Koršunovo spektaklių triukus.

Aktorė Alvydė Pikturnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2021), „Kaip visur, kaip visi“ (rež. Jasinskas, Jaunimo teatras, 2021), „Didysis kelias“ (rež. Jonas Vaitkus, LNDT, 2020) ir kt. Dvejus metus iš eilės kaip geriausia aktorė už vaidmenis spektakliuose „Pelikanas“ (rež. Jasinskas, Oskaro Koršunovo teatras ir rankų šešėlių teatras „Budrugana Lietuva“, 2022) ir „Neištikimoji“ (rež. Jasinskas, Vilniaus mažasis teatras ir VšĮ „Darbininkai“, 2023) buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“.

Juozas Valenta sukūrė kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir „Operomanija“, 2023), „Lunenbergas“ (rež. Olegas Šapošnikovas, „Lumo“ studija, 2023), „Raganosiai“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2023), „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, 2022), „Puikus naujas kūnas“ (Žygimantas Kudirka ir Arturas Bumšteinas, „Operomanija“, 2022), „Boksas“ (rež. Obcarskas, LNDT, 2022), „Batsiuviai“ (rež. Obcarskas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020), „Sombras“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2019), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Pamišėlis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2018), „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Koršunovas, OKT ir LNDT, 2016) ir kt.

Anuo metu gyvenau tik vakarais. Girtos dainos, beprasmiai pokalbiai, išsigazavęs alus – laisvo piliečio statusas. Tada ir sutikau Jį.

Buvo niekuo neišskirtinis vakaras, kaip ir bet kuris kitas vakaras, praleistas tame nelemtame bare. Tada dar nebuvo nuojautos, kad kažkas gali įvykti.

Sėdėjau baro krašte, vėpsojau į prieš mane esantį televizorių, kuriame diena iš dienos rodo tuos pačius dutūkstantųjų muzikos klipus. Iš naujo, iš naujo, iš naujo ir vėl iš naujo.

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai – kritikai, recenzentai, istorikai ir t.t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Nuo tada, kai Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ ėmė gausti nematytais teatro virsmais, praėjo dvidešimt metų. Šį laikotarpį nužymi trijų moterų – meno vadovių – svarstymai, pasirinkimai, meniniai matymai ir nesustojančios sielas virpinančio ir etinius klausimus keliančio teatro paieškos. Apie visą šį „Sirenų“ laiką pasakoja trys festivalio meno vadovės, savaip ženklinusios ir tebeženklinančios festivalio dvidešimtmetį: Elona Bajorinienė, Audra Žukaitytė ir Kristina Savickienė.

Aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Durys“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2018), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Jelizaveta Bam“ (rež. Oskaras Koršunovas, LNDT, 2015) ir kt.

Gaveliškas Vilnius jau nebe toks kaip manasis – pasikeitęs, išlikę tik senojo fragmentai. Labirintiškos Vilniaus miesto erdvės nebe tokios labirintiškos kaip romane, o galbūt tie labirintai tik man nebepasiekiami, nes juos slepia privačios nuosavybės užraktai. MO muziejuje esančią parodą „Vilniaus pokeris“ pristatantys tekstai lyg ir pažada suteikti galimybę palandžioti po atkurtą painią Ričardo Gavelio Vilniaus erdvę. Kažkiek susigundau, o MO atstovai toliau žada ypatingą patirtį, kartodami, kad prie išskirtinės parodos prisideda išskirtiniai asmenys – parodą „režisuoja“ iš teatro atėjęs Oskaras Koršunovas su dviejų kuratorių Dovilės Barcytės ir Algės Gudaitytės pagalba.

Atsispiriu nuo tavo laiško žodžių, kad „teatras vis dar gali būti ta vieta, kurioje gali būti pažeidžiamas“. Manau, toks yra Árpádo Schillingo teatras ir jo žmogus. „Barbaruose“ Valentino Masalskio Teisėjas, senstantis tarnautojas, yra maksimaliai nuoširdus, atviras ir pažeidžiamas, pripažindamas savo geismą, ramybės troškimą, klaidas, teisingumo sampratą, ir tai nuginkluoja. Pagaliau Jaunimo teatre gera literatūra ir teatras susijungė į šiandien itin aktualų spektaklį, parodantį nepriklausomo ir ramaus gyvenimo už istorinių įvykių ribų neįmanomybę ir tiksliai sudėliojantį akcentus, kas yra kaltas.