Vilniaus mugė – tai toks siurrealistinis renginys, kurio svarbą ir funkcijas, net sėkmės matus kiekvienas savaip įsivaizduoja, todėl bevaikščiodamas tarp tirštai kūriniais aplipintų laikinų sienelių jauti, kaip susilieja dalyvių ir žiūrovų, nors jie beveik sutampa, realybės. Tačiau renginys tikrai nėra beprasmis, o ir labai malonus. Sapniškas: eini ir sutinki visus dailės pasaulio veikėjus, kur bepažvelgsi, ten „Labadiena, kaip Jums sekasi?“. Smagu kaip klasės susitikime. Pirmas ratas – pokalbiai (3 val.), antras – kūrinių apžiūra (1 val.). Vos valanda kūriniams ne todėl, kad trūktų apimties, bet todėl, kad parodas lankančiam žmogui gal 40 proc. turinio yra per šiuos metus matyta. Ir tai anaiptol ne minusas, juk ne visi dailės puslapį rengia ir į parodas kaip į darbą eina, daugeliui metinė parodų suvestinė yra labai parankus pasiūlymas. Norintiems susipažinti su patikusio pristatymo objektu plačiau, verta įvesti raktažodžius į mūsų puslapio paiešką, nemažai jų aprašyta.

Lapkričio 20 d. (trečiadienį), 17.30 val. Lietuvos technikos bibliotekos (Šv. Ignoto g. 5 Vilniuje) konferencijų salėje pirmame aukšte vyks kultūrinio gido apie skulptūras ir Vilnių „Vilniaus skulptūrų kelias“ (MMC, 2013) sutikimas. Be knygos autorės, meno kritikės, kuratorės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės renginyje dalyvaus menotyrininkė, kritikė, Lietuvos kultūros instituto mokslinė bendradarbė dr. Skaidra Trilupaitytė, miesto antropologė ir kūrybinių iniciatyvų skatintoja dr. Jekaterina Lavrinec ir skulptorius, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, Mindaugas Šnipas.

Lenkų menininkė Katarzyna Józefowicz (g. 1959) savo darbams kurti naudoja popieriaus atliekas – senus žurnalus, laikraščius, lankstinukus ir reklamines brošiūras – visą kol kas dar gyvą spausdinto informacinio srauto balastą, kuris, atlikęs savo pirminę funkciją, su retomis išimtimis paprastai patiria žiaurią žūtį ir keliauja į žydrąjį konteinerį arba krosnį. Tiesa, jis dar gali prisidėti ir prie gyvenamųjų ar darbo interjerų puošybos subkultūros, tik neilgam, nes yra nepatvarus ir trumpalaikis. Menininkės sumanymas paprastas kaip vaikystės žaidimai ir kartu reikalauja nepaprastos kantrybės ir kruopštumo. Katarzyna iškerpa atspausdintus žodžius, žmonių nuotraukas ir atsargiai suklijuoja juos į naują daiktą – kilimą, staltiesę, voratinklį. Jos „Juodai baltas kilimas“ (2001–2003, 12 metrų, eksponuojamas fragmentas, kurta 3 metus) – tai milžiniškas ant gofruoto kartono pagrindo priklijuotų garsenybių ir nežinomų žmonių mažučių portretų rinkinys, ištisinė bevardė minia.

Liepos 5-osios vakaras ir naktis parodė, kad potencialus meno mylėtojų būrys yra kur kas didesnis, nei kartais manoma. Žmonių knibždėte knibždėjo nepaisant lietaus, kuris neturinčius skėčių vertė žaisti šachmatais su pastogėmis. Kliūčių buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, programos apimtys. Atspausdinusi ją visą, gavau aštuoniolika (!) smulkiai prirašytų puslapių. Renginių laikas dubliavosi, tad galima buvo pasijusti kaip tai beždžionei iš anekdoto, kur liūtas liepė gražiems eiti į kairę, o protingiems į dešinę – nors persiplėšk. Susitaikius su stichija (abiem), liko vienas būdas – tiesiog eiti, kaip tas žmogus iš Valdo Papievio romano „Eiti“. Ne toks jau didelis tas Vilnius, o be to, šį bei tą sutrumpino ir liūtys. Mačiau kelias tuščias scenas po vandens siena.

Bejėgystė viską aprėpti sutelkė dėmesį į aplinkos patyrimą. Vilnius buvo persimainęs. Visų pirma, nuo garsų viražų pakito erdvės. Be nesiliaujančius plojimus primenančios liūties, iš už kiekvieno kampo sklido muzika. Tai rokas, tai chorinis dainavimas, tai dar koks nors mišrūnas. Lyg junginėtum kanalus, o nuo drėgmės šie kartais susijungtų. Labiausiai sužavėjo iš Bernardinų kiemo sklidęs balsingas riaumojimas. Netikėtumas, kad ne švelnūs balseliai. Galinga. Gaila, kad tai buvo tik repeticija. Temo.

Pro A.A. prizmę. Alfonsas Andriuškevičius kalbasi su Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene. Vilnius, Modernaus meno centras, 2013, 336 p., 2000 egz.

Vertinant nuveiktus darbus, (nerašytas) profesionalumo principas reikalauja atsiriboti nuo kūrėjo asmeninio gyvenimo ar privačių ypatumų. Tačiau tai nėra paprasta padaryti rašant apie meno kritiką, eseistą ir poetą Alfonsą Andriuškevičių, mat savo tekstuose jis mėgsta leistis į asmeniškumus. Teksto veikėjas, žinoma, yra tik pusiau asmuo ir gali sau leisti bet ką, kad ir į mėnulį nuskristi, tačiau Andriušio viražai kartais būna trikdančiai realistiški. Kad ir ta scena su prostitute ir barškančia saldainių dėžute „Vėlyvuosiuose tekstuose“. Tokiais kartais galvoju: „Pasakok tokias nesąmones Sigitui Parulskiui prie butelio, o ne man (visiems)“. Tačiau tas niekšingas Andriušis, aišku, kaip visuomet, žino ką daro – t.y. kiekvienas jo akibrokštas veda prie grakščios minties, kuri dar būtinai atliks kelis svaigius posūkius. Ir skaitytojas, gavęs adrenalino dozę ir sugrąžintas į saugią aiškumo zoną su intelektualiom langinėm, vėl jam viską atleis. Vėl ir vėl. Kartais atrodo, kad Andriuškevičius mėgina savo įžūlumo

Modernaus meno centras kviečia į Šiuolaikinės scenografijos parodos „Ant ribos“ atidarymą,

kuris įvyks MMC biuro patalpose (Literatų g. 8, Vilnius), sausio 22 d., antradienį 18val.

         Scenografijos  likimas – nuolat balansuoti ant teatro ir dailės ribos . Egzistuoja nuostata, jog abi meno sritis riboja skirtingas darbo procesas ir jo įgyvendinimo vieta, neretai prieštaringas autentiškumo suvokimas.  Kitaip nei daugeliu atveju, vienatvėje gimstantis ir vienam žiūrovui stebėti skirtas dailės kūrinys parodoje, teatro kūrinys yra glaudžiai i  susijęs  su teatro scenos menu:  su viešuma, būtinybe demonstruotis, atsiverti . Atsidūrus ant skirtingas sritis ribojančios linijos, jaučiama įtampa, nerimas, abejonės, ribos peržengimo baimės ir ateities nežinomybė.

Modernaus meno centro patalpose (Literatų g. 8) vyks žymių Lietuvos menininkų Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko, Juzefos Čeičytės, Algimanto Jono Kuro, Marijos Teresės Rožanskaitės, Česlovo Lukensko, Mindaugo Skudučio asambliažų peržiūra.

Ši modernistinė technika, kai tapyba kombinuojama su gatavais daiktais ar jų dalimis ir sukuriamas trimatis, erdvinis objektas, priartėjęs prie skulptūros, modernizmo dailėje užima svarbią vietą. Kažkada buvęs avangardiško mąstymo išraiška, naujovė ir įššūkis sustabarėjusioms tradicijoms ir socrealizmo kanonui, šiandien asambliažas – jau perkoptas etapas, istorija. Tačiau ši technika, o gal greičiau – kūrybinio mąstymo būdas, meistriškai įsisavinta Lietuvos modernizmo klasikų, išmėginama jaunesnės kartos, nepraranda aktualumo ir ragina pažvelgti į ją naujai.