Katarzyna Józefowicz, „Juodai baltas kilimas“. 2001–2003 m.
Primityvių tautų gyvenimą studijavusius antropologus visad stebino tai, kaip detaliai jos perprasdavo savo žinioje turimus gamtos turtus. Šiuolaikiniam žmogui atrodo logiška, kad čiabuvis labai gerai žinojo, tarkim, stambiąją gyvūniją, nes ji – to žmogaus prasimaitinimo šaltinis ir todėl pažįstama jam geriau nei profesionaliam šių dienų zoologui. Tačiau kaip paaiškinti tai, kad laukinis skrupulingai tyrinėjo bei sistemino ir smulkiausias gyvūnijos rūšis, kurios akivaizdžios naudos jam neteikė? Mokslininkų požiūriu, tai iš esmės skiriasi nuo šių dienų komercinės pasaulio sandaros principų, kai susitelkiama į tą akimirką finansiškai naudingus dalykus, juos negailestingai eksploatuojant, ir visiškai nepaisoma visų kitų. Antropologai daro išvadą, kad aplinkinis gyvūnų ir augalų pasaulis čiabuvį domino ne dėl naudos motyvo. Vertas dėmesio ir naudingas jis tapo tik po to, kai buvo nuodugniai pažintas.
Lenkų menininkė Katarzyna Józefowicz (g. 1959) savo darbams kurti naudoja popieriaus atliekas – senus žurnalus, laikraščius, lankstinukus ir reklamines brošiūras – visą kol kas dar gyvą spausdinto informacinio srauto balastą, kuris, atlikęs savo pirminę funkciją, su retomis išimtimis paprastai patiria žiaurią žūtį ir keliauja į žydrąjį konteinerį arba krosnį. Tiesa, jis dar gali prisidėti ir prie gyvenamųjų ar darbo interjerų puošybos subkultūros, tik neilgam, nes yra nepatvarus ir trumpalaikis. Menininkės sumanymas paprastas kaip vaikystės žaidimai ir kartu reikalauja nepaprastos kantrybės ir kruopštumo. Katarzyna iškerpa atspausdintus žodžius, žmonių nuotraukas ir atsargiai suklijuoja juos į naują daiktą – kilimą, staltiesę, voratinklį. Jos „Juodai baltas kilimas“ (2001–2003, 12 metrų, eksponuojamas fragmentas, kurta 3 metus) – tai milžiniškas ant gofruoto kartono pagrindo priklijuotų garsenybių ir nežinomų žmonių mažučių portretų rinkinys, ištisinė bevardė minia. „Staltiesė“ (2011–2012, 115 x 115 cm) suformuota iš begalės spausdintų antraščių ar žodžių ažūro. „Meilė“ (2011, eksponuojamas fragmentas) – tai ore plevenantis trapus voratinklis, susiūtas iš daugybę kartų pakartoto žodžio „Miłość“.
Vienas darbas kuriamas metų metus, kol kasdienė monotoniška veikla įgauna konkretų pavidalą ir virsta objektu. Kaip, matyt, praktiškas žmogus, Józefowicz nepaleidžia proceso chaotiškai savieigai ir karpinius paverčia taikomąją paskirtį turinčiomis formomis. Atliekos perkuriamos į daiktą, kuriam dažniausiai suteikiama konkreti funkcija, turinti aliuzijų į tekstilės dirbinius. Turbūt tai moteriškos savimonės rudimentas arba nuosekli strategija nieko nepalikti nepanaudoto. Kaip ir laukiniai, ji kruopščiai iščiupinėja „antrinę“ medžiagą ir atranda jai vaidmenį. Dėmesingai išstudijavę nebūtinas augalų ir gyvūnų rūšis, čiabuviai taip pat atrasdavo joms praktinį pritaikymą. (Pavyzdžiui, itelmenai ir jakutai vorais ir baltosiomis kirmėlėmis gydė nevaisingumą, Surguto rusai sutraiškytus tarakonus, vištos tulžį naudojo votims ir išvaržai gydyti, buriatams karvelio mėsos sultinys padėdavo nuo kosulio, Altajaus rusai, apsirgę karštine, ant kaklo pasikabindavo sudžiovintą šikšnosparnį ir t. t. Tokių pavyzdžių, pasak antropologų, yra visuose pasaulio regionuose.) Tai, kas rodėsi nereikšminga, tampa prasminga.
1981–1986 m. Gdansko dailės akademijoje skulptūrą studijavusi menininkė išgarsėjo tik 2000 m., būdama 41-ų. „Pradėjusi kurti šiuos darbus pasikeičiau savo vidumi, sulėtėjo reakcijos, gyvenimas įgavo kitą tempą“, – sako ji.
Šiuolaikiniame pasaulyje vis dar pasirodantys „laukinio mąstymo“ (Claude Lévi-Strauss) recidyvai, praktiškai nenaudinga ir logikai nepavaldi veikla tyliai priešinasi susiklosčiusiems dėsniams. Čia ne tik neegzistuoja naudingumo motyvas, bet ir dingsta civilizuotai visuomenei būdinga orientacija į rezultatą ir jį lydintį atpildą. Matyt, dėl to vieni tampa budistų vienuoliais, kiti – menininkais arba pasirenka kitas sritis. Nelygu uždarumo poreikis ar noras bendrauti. Meno atveju galiausiai išeinama į viešumą ir visi kviečiami dialogui, tiesa, atsišaukia ne visi, kas irgi neblogai.
Katarzyna Józefowicz nėra nelaiminga autsaiderė: ji rengia personalines parodas savo šalyje ir užsienyje, dalyvauja tarptautinėse bienalėse (2002 m. jos darbai eksponuoti ir Lietuvoje, parodoje „Traukos centras. 8-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė“ Šiuolaikinio meno centre). Nors atrodytų, kad visas kūrybos procesas ir principai neigia bet kokius meno pasaulio reikalavimus ar pripažinimo siekį. Ir platesnė lenkų visuomenė nelaiko jos kūrinių šiukšlėmis: 2001 m. Lenkijos savaitraštis „Polityka“ menininkei skyrė prestižinį „Paszport Polityki“ apdovanojimą, teikiamą už nuopelnus įvairiose srityse. Šis faktas man priminė, kad nieko neparašiau apie šiuolaikinio pasaulio grimasų pynes – painų šleifą, kuris lydi popierinius darbus: žiniasklaidos gyvavimo taisykles, viešumo ir privatumo santykius, spausdinto žodžio kainą, vertę ir visa kita. Triukšmingas gausmas, kurį kasdien skleidžia medijos, čia virsta iš trupinių suneštu skruzdėlynu, kurio tylus krebždenimas vos girdimas erdvėje. Pasirodo, ir tą gausmą įmanoma išmedituoti ir paversti nuo blogų akių saugančia magija.
Paroda veikia iki spalio 11 d.
Kuratorės: Aleksandra Księżopolska ir Agnieszka Kulazinńska
Modernaus meno centras (Literatų g. 8, Vilnius)
Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 12–18 val., penktadieniais 12–17 val.
