Pernai Kanuose Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Just la fin du monde“, Kanada, Prancūzija, 2016) buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Dolano filmai renka prizus festivaliuose, jo vardas žinomas visur, filmai traukia žiūrovus – prieš kelerius metus Dolano „Mamytė“ tapo žiūrimiausiu „Kino pavasario“ filmu. Tačiau Dolanas toli gražu nėra kritikų, recenzentų numylėtinis. Isterišku ir nepakeliamu kritikų vadintą „Tai tik pasaulio pabaiga“ jau galima pasižiūrėti ir Lietuvos kino teatruose. Ta proga pateikiame režisieriaus pokalbio su Anna Tatarska, kovą išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus.

Balandžio 12 d. savo namuose Berlyne mirė kino operatorius Michaelis Ballhausas. Jam buvo aštuoniasdešimt vieneri. Ballhausas pastaruosius dvidešimt penkerius metus dirbo JAV, nufilmavo septynis Martino Scorsese’s filmus, tarp jų „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988) ir „Niujorko gaujas“ (2002). Sakoma, kad į šio režisieriaus filmus jis atnešė lyrizmą ir šviesą. Tačiau vieno svarbiausių pasaulyje operatoriaus reputaciją jis įgijo Vokietijoje, kur pradėjo karjerą televizijoje. Vėliau ne vienam vokiečių Naujosios bangos autoriui jis padėjo pasiekti naują meninės laisvės išraišką. Kritikai dažnai apibūdindavo Balhhauso kamerą kaip dar vieną filmo personažą – judanti kamera tapo operatoriaus atpažinimo ženklu. Iš viso Ballhausas nufilmavo per 130 kino ir televizijos filmų. Penkiolika iš jų sukurti kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu, jis taip pat dirbo su Peteriu Lilienthaliu, Wolfgangu Petersenu, Volkeriu Schlöndorffu, Johnu Saylesu, Robertu Redfordu, Jamesu L. Brooksu, Paulu Newmanu, Barry Levinsonu, Mike’u Nicholsu, Francisu Fordu Coppola ir daugeliu kitų režisierių.

Naujas suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“, Suomija, Vokietija, 2017) šiemet Berlinalėje pelnė prizą už geriausią režisūrą. Filmas rodomas „Kino pavasario“ programoje, netrukus jis pateks ir į kino teatrų repertuarą. Pateikiame Tatjanos Rozenštain pokalbio su režisieriumi Berlyne, vasarį išspausdinto savaitiniame žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

Balandžio 1 d. mirė rusų poetas ir viena ryškiausių sovietų „atlydžio“ asmenybių Jevgenijus Jevtušenka. Jis gimė 1932 m. Zimoje (Irkutsko sritis). Pirmieji Jevtušenkos eilėraščiai spaudoje pasirodė 1949 metais. 1952 m. jis įstojo į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, bet 1957 m. buvo išmestas už tai, kad viešai palaikė Stalino nusikaltimus kritikuojantį Michailo Dudincevo romaną „Ne tik duona“ („Ne chlebom jedinym“), ir už disciplinos pažeidimus. Sovietmečiu Jevtušenka sukėlė ne vieną politinį skandalą, papiktinusį komunistų valdžią: daug atgarsio sulaukė jo pasisakymas neeilinėje JT sesijoje Niujorke 1968-ųjų rugpjūtį, kai Varšuvos pakto kariuomenė okupavo Čekoslovakiją, SSSR buvo draudžiama jo poema „Babij Jar“, skirta Holokausto aukoms.

Po sekmadienį vykusios Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremonijos pasipylė dar aršesnė kritika George’o Millerio vadovaujamo žiuri sprendimams nei pernai, kai „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo Jacques’o Audiard’o „Dypanas“. Šiemet visi džiaugėsi stipria ir įdomia konkursine programa, kurioje netruko išaiškėti svarbiausi – vokietės Maren Ade „Tonis Erdmanas“, Jimo Jarmusho „Patersonas“, abu rumuniški konkursiniai filmai – Cristi Puiu „Sieranevada“ ir Cristiano Mungiu „Išleistuvės“ („Bacalaureat“), Paulo Verhoeven „Ji“ (Elle“) bei brazilo Klebero Mendonços Filho „Vandenis“ („Aqarius“). Tačiau beveik visi jie liko nepaminėti, o „Auksinę palmės šakelę“, visų nuostabai, pelnė paveikus, bet tiesmukas Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“.

Kanadietis Xavier Dolanas, būdamas vos 27-erių, kuria greitai. Jo naujausias filmas pagal Jeano-Luco Lagarce’o pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) pelnė Didįjį žiuri prizą, nors po pirmosios peržiūros, per kurią kritikai jį audringai nušvilpė, pasklido žinia, kad tai didžiausias konkursinės programos nusivylimas. Filmas perdėm teatrališkas – jo mikčiojantys dialogai, o labiau monologai, nes herojai – šeimos nariai – taip ir neranda bendros kalbos, neįgijo naujos formos pjesę perkeliant į ekraną, o beveik tik stambiais planais filmuojami herojų veidai įklampina dramą apie jauną rašytoją, po daugelio metų grįžtantį namo pranešti apie savo artimą mirtį, į formalistinę pelkę, kurią įgarsina Dolano kūrybos ženklu tapusi garsi ir iliustratyvi populiarioji muzika.

Sekmadienio vakarą į 69-ojo Kanų kino festivalio uždarymą susirinkusi puošni publika, ko gero, liko apstulbinta žiuri, kuriam vadovavo australų režisierius George’as Milleris, sprendimo. Kartu su kadaise savo atrastu aktoriumi Melu Gibsonu, „Pašėlusio Makso“ autorius „Auksinę palmės šakelę“ įteikė britų režisieriui Kenui Loachui, sukūrusiam filmą „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“). Padėkos kalboje Loachas ne tik dėkojo festivaliui, saugančiam autorinio kino tradiciją, bet ir smerkė Europą valdančius neoliberalus, atvedusius Europą, pasak jo, prie paskutinės ribos. Jis sakė, kad savo filmu nori suteikti vilties. Loachas tapo devintuoju režisieriumi, dukart gavusiu „Auksinę palmės šakelę“, jo filmai dažnai rodyti Kanuose.

Šiųmečio žiuri sprendimą plačiau straipsnyje pakomentuos Aistė Račaitytė. Trumpai apie kitus Kanų laureatus. Antru pagal svarbą Didžiuoju prizu apdovanotas kanadiečio Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Just la fin du monde“). Prizą už geriausią režisūrą pasidalijo rumunų režisierius Cristianas Mungiu už filmą „Bakalauras“ („Bacalaureat“) ir prancūzų režisierius Olivier Assayasas už filmą „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“). Prizu už geriausią scenarijų apdovanotas Irano režisierius Asgharas Farhadi už filmą „Klientas“ („Forushande“). Žiuri prizas įteiktas Andrea Arnold už filmą „Amerikietiškas medus“ („American Honey“). Tai pirmasis britų režisierės filmas, kurtas JAV. Prizu už geriausią moters vaidmenį įvertinta Filipinų aktorė Jaclyn Jose už vaidmenį režisieriaus Brillante Mendozos filme „Ma’Rosa“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Shahabas Hosseini, suvaidinęs Farhadi filme „Klientas“.

Gegužės vidurys man visuomet buvo kupinas ilgesio. Iš toli sklaidant internetinius puslapius ir pirmąsias Kanų kino festivalio recenzijas, suimdavo lengvas jauduliukas, nes kažkur ten, žydrojoje Provanso pakrantėje, rodomi svarbiausi svarbiausių režisierių filmai nors ir didelei, bet išskirtinei žurnalistų, įvairių kino žmonių publikai, prie kurių prisijungia tik įvairūs žvaigždžių medžiotojai. Keliomis savaitėmis anksčiau pasirodžiusi festivalio programa turi beveik šventą įvaizdį: festivalių veidą kuria neišvengiama atrankos matematika – daugiau filmų – tai ir daugiau kompromisinių sprendimų. Kai jų mažiau, akivaizdūs griežtos atrankos vaisiai :Kanuose tik 120, iš jų geras trečdalis – kino klasika ir filmai apie kiną.

Beveik visi pagrindinėje konkursinėje programoje matyti filmai turi stiprų autoriaus balsą, net paprasčiausią temą ar idėją pakylėjantį į svarbaus ir įtaigaus kūrinio lygmenį. Kol kas nuvylė tik Olivier Assayaso siaubo filmas „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“), kuriame iš ankstesnio režisieriaus filmo „Zils Marijos debesys“ atkeliavo tas pats asmeninės asistentės personažas ir net aktorė (Kristen Stewart). Morina dirba Paryžiuje modelio asistente, laukdama prieš tris mėnesius mirusio brolio dvynio ženklo iš anapus. Rodos, konkursinėje programoje pasirodęs žanrinis filmas turėtų pasiūlyti kažką daugiau, tačiau nei filmas, nei pagrindinė veikėja nepasižymi gelme, o skaitmeninės šmėklos atrodo tiesiog juokingai.

Kol vyksta Kanų kino festivalis, beveik visos kino naujienos atskrenda iš ten. Apie Kanų naujienas „7 meno dienų“ skaitytojai sužinos iš Aistės Račaitytės straipsnių. Todėl šįkart – apie tai, kad „The Hollywood Reporter“ žurnalistai nusprendė sudaryti 69 Kanų kino festivaliuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotų filmų reitingą, trumpai tariant, išrinkti geriausią Kanų laureatą.

Dauguma šio sąrašo viršūnėje atsidūrusių filmų sukurti prieš keliasdešimt metų. Pirmoje vietoje atsidūrė Luchino Visconti filmas „Leopardas“ („Il Gattopardo“, 1953). Tai italų literatūros klasiko Giuseppe’o Tomasi di Lampedusa romano ekranizacija, pasakojanti turtingo aristokrato meilės istoriją sudėtingų politinių XIX a. Italijos permainų fone. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė amerikiečių aktorius Burtas Lancasteris.

Į pirmą penketą taip pat pateko: Federico Fellini „Saldus gyvenimas“ („La Dolce vita“, 1960), Martino Scosese’s „Taksistas“ („Taxi Driver“, 1976), Michelangelo Antonioni „Fotopadinimas („Blow-Up“, 1966) ir Jacques’o Demy „Šerbūro lietsargiai“ („Les Parapluies de Cherbourg“, 1964).

Prieš gegužės 14-ąją – Kanų kino festivalio atidarymą – kritikai sudarinėjo didžiausius lūkesčius žadinančių filmų sąrašus. „Snob.“ kino apžvalgininkas Vadimas Rutkovskis tarp laukiamiausių paminėjo „naują genialiojo lietuvio Šarūno Barto filmą“. Tačiau „svajonių sąrašuose“ dažniausiai minėtos Paolo Sorrentino, Guso Van Santo, Nanni Moretti, Miguelio Gomeso, Matteo Garrone’s, Arnaud Desplechino, Jacques’o Aumont’o pavardės. Nors Kanuose planuoti peržiūras sunku, – „Gazeta Wyborcza“ festivalio išvakarėse net išspausdino sąmojingą žodyną, kuriame įvardytos visos akredituotųjų laukiančios kliūtys ir išbandymai (pavyzdžiui, atstumais, nemandagiais budinčiaisiais ar akreditacijos kortelės spalva), – Kanai lieka svarbiausiu kino festivaliu, nes, nepaisant nieko, svarbiausias čia geras kinas. Kas šiemet taps laureatais, nuspręs brolių Coenų vadovaujamas žiuri, kuris paskelbs verdiktą jau šį sekmadienį. Pristatome kino kritikų pirmųjų įspūdžių fragmentus.