Balandžio 29 d. Los Andžele mirė režisierius, prodiuseris, scenaristas Johnas Singletonas. Jis buvo ne tik jauniausias „Oskarui“ nominuotas režisierius, bet ir pirmasis tokią nominaciją gavęs afroamerikietis. 1992 m. Singletonas nominuotas už geriausią režisūrą ir geriausią scenarijų, ir nors jo „Pietinio kvartalo vyrukai“ („Boyz N The Hood“) „Oskaro“ negavo, šis filmas pakeitė Holivudą. Dvidešimt ketverių metų režisierius sukūrė filmą, kuriame susijungė kriminalinė istorija ir socialinė kritika, bet kartu tai buvo reakcija į nuvilnijusius Los Andželo juodaodžių protestus. Režisierius, pats kilęs iš prievarta garsėjančio Pietinio Los Andželo rajono, puikiai žinojo jo realijas. Dauguma jo ankstyvųjų filmų tyrinėjo skurdžiausių miesto gyventojų problemas.

Mirė Elina Bystrickaja

Balandžio 26 d., sulaukusi 91 metų, mirė Elina Bystrickaja, viena gražiausių ir populiariausių rusų kino ir teatro aktorių. Bystrickaja gimė 1928 m. Kijeve. Jos tėvas, karo gydytojas Abramas Bystrickis, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui dirbo Vilniuje. Bystrickaja mokėsi medicinos seserų kursuose, nuo trylikos metų dirbo karo ligoninėje sanitare, 1947 m. baigė felčerių kursus ir pradėjo dalyvauti saviveikloje. 1948 m. ji įstojo į Kijevo teatro meno institutą. Baigusi, 1953–1956 m. dirbo Vilniaus rusų dramos teatre. 1956 m. Bystrickaja buvo pakviesta į Maskvą. Iš pradžių vaidino A. Puškino dramos teatre, o 1958–2012 m. – Maskvos Mažajame teatre, klasikinio rusų teatro citadelėje, kur sukūrė daug įsimintinų kalsikinio repertuaro vaidmenų.

Balandžio 18 d. Paryžiuje Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux ir festivalio prezidentas Pierre’as Lescure’as pristatė oficialiosios šiųmečio Kanų kino festivalio programos filmus. 72-asis festivalis vyks gegužės 14–25 d., jį atidarys Jimo Jarmuscho filmas „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“).

Kovo 27 d. mirė prancūzų aktorė Stéphane Audran. Jai buvo 85-eri. Audran suvaidino dvidešimt penkiuose vieno Naujosios bangos pradininkų Claude’o Chabrolio filmuose ir buvo vadinama jo mūza. Pirmąkart kino ekrane aktorė pasirodė 1957 m., tačiau pripažinimas atėjo, kai 1959-aisiais ji suvaidino Chabrolio filme „Pusbroliai“ („Les Cousins“) – rūsčiame žvilgsnyje į provinciją ir smulkiuosius buržua. Susitikimas su Chabroliu nulėmė aktorės karjerą ir asmeninį gyvenimą – Audran ir Chabrolis susituokė 1964 m., kai aktorė išsiskyrė su Jeanu-Louis Trintignant’u. Chabrolio filmuose Audran suvaidino geriausius vaidmenis. Filmuose „Neištikima žmona“ („La Femme  infidèle“, 1968), „Mėsininkas“ („Boucher“, 1969) ir kituose Audran sukūrė aristokratiško grožio, elegantiškas, šaltakraujiškas, bet aistringas moteris. Už motinos vaidmenį Chabrolio filme „Violeta Nozjė“ (1977) Audran buvo apdovanota „Cezariu“.

Audran vaidmenys sužavėjo ne tik Luisą Buñuelį, pakvietusį ją vaidinti filme „Kuklus buržuazijos žavesys“, bet ir Samuelį Fullerį, Claude’ą Sautet, kitus garsius kino kūrėjus. Po išsiskyrimo su Chabroliu 1980-aisiais, Audran ir toliau vaidino jo filmuose, o kitų režisierių filmuose mielai kurdavo ir vulgarias, piktas, nemalonias veikėjas. Tačiau vieną svarbiausių vaidmenų Audran vis dėlto sukūrė ne prancūzų kine, o filosofiniame danų režisieriaus Gabrielio Axelio filme „Babetės šventė“ (1987).

Holivudo princu vadinamas Timothée Chalamet („Vadink mane savo vardu“, „Lady Bird“) vaidins karalių Henriką V seriale „Karalius“ („The King“), kurį televizijos kanalo „Netflix“ užsakymu kurs Davidas Michôd. Serialo veiksmas perkels į XIV a. Angliją, kai dvidešimtmetis Henrikas V tampa karaliumi ir nusprendžia kariauti su Prancūzija. Scenarijaus pagrindu tapo Williamo Shakespeare‘o pjesės „Henrikas IV“ ir „Henrikas V“. Filmavimas prasidės šių metų birželį. Kada numatoma premjera, „Netflix“ nepraneša. O gausius „Vadink mane savo vardu“ gerbėjus turėtų pradžiuginti žinia, kad režisierius Luca Guadadagnino planuoja kurti filmo tęsinį. Filmavimas prasidės, kai Chalamet sukaks dvidešimt penkeri – tiek pat, kiek jo herojui. Chalamet gimęs 1995-aisiais, vadinasi, laukti teks neilgai.

Jubiliejiniame Kanų kino festivalyje parodytas Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“) sulaukė gerų atsiliepimų prancūzų spaudoje. Dienraščio „Le Monde“ kino kritikas Jacques’as Mandelbaumas recenzijoje tvirtina, kad šis pasakojimas apie jaunų lietuvių porą, vežančią humanitarinę pagalbą, labiau yra ne kelio ir ne angažuotas filmas, o „didis filmas apie meilę“. Jis lygina „Šerkšną“ su Roberto Rossellini „Kelione į Italiją“, sakydamas, kad tai „šiaurietiškas ir postmodernus filmas, kuriame įsimylėjėlių pora pasiklysta alkoholio naktyse ir snieguotose stepėse“, prieš suprasdama, kad „mirties artumas patikslina meilės ir gyvenimo kainą“. Kito įtakingo dienraščio „Libération“ recenzentas Luc Chesselis išskiria filmo pabaigą: „Visi pasakys jums, kad paskutinės dvidešimt filmo minučių yra nuostabios.“ Iškart po premjeros „Gazeta Wyborcza“ išspausdino pokalbį su „Šerkšne“ vieną pagrindinių vaidmenų suvaidinusiu lenkų aktoriumi Andrzejumi Chyra. Kanuose su aktoriumi kalbėjosi Mariola Wiktor. Ji teigia, kad tokio Chyros lenkų kine neteko matyti – jis neįtikėtinai autentiškai vaidina karo korespondentą Donbase. Pateikiame kelis pokalbio fragmentus.

Jubiliejinis Kanų kino festivalis išdalijo apdovanojimus. Kaip kasmet, buvo ir abejotinų, ir pelnytų sprendimų. Galiausiai juk ne tik žiuri apdovanojimai, bet ir žiūrovų pasirinkimas bei kritikų vertinimai rašo kino istoriją: apie kurį iš jų – Maren Ade’s „Tonį Erdmaną“ ar Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ bus kalbama? Šiemet tokių ryškių nesutapimų nebuvo, beveik visi apdovanoti filmai minėti dar prieš paskelbiant verdiktą.

Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą gavęs Agnès Varda ir JR filmas „Veidai ir kaimai“ („Visages, Villages“) buvo vienas nuoširdžiausių ir turiningiausių festivalyje. Jis įsimena ir dėl kadrą nepaprasta šiluma ir intelektu pripildančios režisierės. Varda kuria filmą apie savo ir puse amžiaus jaunesnio gatvės menininko, savo anūko JR, kelionę po Prancūzijos provinciją. Jie kalbina žmones, klausosi jų istorijų, fotografuoja juos ir klijuoja išdidintas nuotraukas viešosiose erdvėse, norėdami atkreipti dėmesį į šalia gyvenančius herojus. Tačiau žaviausias filme išlieka Varda ir JR tarpusavio ryšys, primenantis, kad kai kurie menininkai niekada nesensta. Finalinė Varda kelionė pas Godard’ą, kai randama vien ant jo lango užrašyta žinutė, turbūt yra viena jautriausių vis dar gyvos prancūzų Naujosios bangos istorijos akimirkų.

Sekmadienio vakarą įvyko 70-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonija, kurią vedė aktorė Monica Belluci. Ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro vadovaujamas žiuri paskelbė jubiliejinio festivalio nugalėtojus. „Auksinę palmės šakelę“ iškovojo švedų režisieriaus Rubeno Östlundo satyrinė komedija „Aikštė“ („The Square“). Filmas buvo skubos tvarka įtrauktas į konkursinę programą, jau ją paskelbus oficialiai. Aikštės“ herojus – ekscentriškas šiuolaikinio meno muziejaus direktorius, nusprendęs sukurti naują instaliaciją. Savo muziejaus projektais jis propaguoja brolybę ir lygybę, bet gyvenime yra sociopatas ir rasistas. Pasak kritikų, režisierius nori paaiškinti žiūrovams, kad garsusis skandinaviškasis socializmas – atvira visuomenė ir protestantiškas etosas – yra tik dar viena melaginga žinia, kaip, beje, ir visas šiuolaikinis menas, neva ginantis mažumų teises, bet iš tikrųjų kvailinantis buržuaziją pagal dar Andre Bretono sugalvotą scenarijų. Lietuvių žiūrovams šis režisierius žinomas iš prieš kelerius metus „Scanoramos“ rodyto filmo „Force Majeure“.

Įpusėjus Kanų kino festivaliui galiu tik patvirtinti nerašytą taisyklę, kad geri metai iš eilės A klasės festivalyje yra retenybė. Šiųmetinė programa nebuvo šios taisyklės išimtis. Festivalio pradžioje laukiau Yorgoso Lanthimoso, Michaelio Haneke’s, Toddo Hayneso filmų, o pamačiusi juos vis dar tikiuosi, kad geriausi filmai palikti festivalio pabaigai.

Michelio Hazanaviciaus stiliui būdingas godariškas negailestingumas, bet, kaip ir kiekviena kopija, jo kinas ir lieka tarsi „antras spaudimas“ – čia nieko autentiško ir viskas nebe taip ryšku. Naujame jo filme „Le Redoutable“ Louis Garrelis kuria „prigesintą“ Jeano-Luco Godard’o portretą, kuriam labiausiai pristigo paties JLG. Juk jis vis dar kuria tokį pat savitą ir maištingą kiną, bet nei Garrelis, nei Hazanavicius kurdami jo portretą ir neieškojo kažko autentiško ir naujo. Filme tiesiog surinktos pažįstamos klišės apie didžiausią kino revoliucionierių. Gyvą Godard’o legendą „Le Redoutable“ paverčia mirusia. Susumuojamas dar nesibaigęs režisieriaus gyvenimas – pasirenkamas trumpas, bet, reikia pripažinti, vienas ypatingiausių jo, o kartu visos Prancūzijos ir Vakarų kultūros tarpsnis – 7-ojo dešimtmečio pabaiga. Rodomi nesibaigiantys Godard’o, menininko ir politiškai aktyvaus piliečio, konfliktai su aplinka, greitai kintantys politiniai ir kultūriniai vėjai.

Šį trečiadienį, gegužės 17 d., prasidėjo 70-asis Kanų kino festivalis – svarbiausias metų kino renginys. Oficialiojoje jo programoje, kurią sudaro konkursas ir „Ypatingas žvilgsnis“, daug garsių režisierių ir aktorių vardų. Į konkursinę programą įtrauktas ir Sergejaus Loznicos vaidybinis filmas „Nuolankioji“ („Krotkaja“), prie kurio gamybos prisidėjo Lietuva. Tai sušiuolaikinta Fiodoro Dostojevskio „Romiosios“ versija. Nors pagrindinė filmo herojė tebėra auka, šįkart ji kenčia ne dėl vyro – palūkininko, o dėl Rusijos provincijai būdingų aplinkybių. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė rusų teatro žvaigždės Vasilina Makovceva, Roza Chairulina, Lija Achedžakova, epizodiniame vaidmenyje pasirodo dramaturgas Nikolajus Koliada. Programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyks pasaulinė Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ premjera. Tai bendros gamybos su Ukraina, Lenkija ir Prancūzija filmas, kurio veiksmas nukelia į Ukrainoje vykstančio karo zoną. Šio filmo žvaigždė – Vanessa Paradis. Didžiojo konkurso žiuri vadovauja Pedro Almodovaras, atidarymo ir uždarymo, įvyksiančio gegužės 28-ąją, ceremonijas veda Monica Bellucci.