1922-ųjų gegužę Vladimiras Leninas pasiūlė pakeisti mirties bausmę aktyviai pasisakantiems prieš bolševikų valdžią tremtimi į užsienį. Šią mintį jam sužadino masiniai universitetų dėstytojų ir profesorių streikai. Tų pačių metų vasarą ir rudenį garlaiviai išvežė iš Rusijos per 200 intelektualų – dėstytojų, filosofų, ryškiausių rusų mąstytojų, mokslo ir kultūros veikėjų. Jie buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Sąrašo pagrindas buvo Leninui neįtikusio žurnalo „Ekonomist“ bendradarbiai. Tarp deportuojamųjų – Nikolajus Loskis, Levas Karsavinas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Fiodoras Stepunas. Didžiąją dalį tremtinių iš Peterburgo į tuometinį Štetiną išvežė du reisiniai vokiečių laivai „Oberbürgermeister Haken“ ir „Preussen“, bet žmonės buvo deportuojami ir garlaiviais iš Odesos ir Sevastopolio bei traukiniais iš Maskvos į Latviją ir Vokietiją.

Visa ta bolševikų akcija vadinama „filosofų garlaiviu“, o filosofų vardai ilgam buvo išbraukti iš SSSR leidžiamų knygų ir istorijos. Stepunas rašė, kad deportuojamiems buvo leista pasiimti po vieną

Nepastebėjau, kad kuri nors iš mūsų televizijų būtų parodžiusi, kas tądien vyko Varšuvoje. Užtat šiandien (LRT kultūra, 26 d. 20.45), praėjus savaitei, Varšuvos geto sukilimą paminės LRT. Ta proga bus parodytas Mariano Marzyńskio dokumentinis filmas „Niekada neužmiršk meluoti“. Jame Marzyńskis pasakoja savo gyvenimo istoriją, kur „melas buvo išlikimo raktas“. Lenkijos žydų sūnus karo metais buvo išgelbėtas – nuo holokausto vaiką paslėpė

Negaliu prisiversti žiūrėti lietuviškų serialų, gyvenimo būdo laidų ar realybės šou. Tiesiog nuo pirmų sekundžių suprantu, kad tai skirta ne man. Laidų kūrėjai ar vedėjai tiesiai šviesiai leidžia suprasti, kad privalai būti nelabai protingas paskalų ir spalvotų žurnalų gerbėjas, nuoširdžiai tikėti, kad Lietuvoje yra elitas (nors rodo tik piniguočius) ir žvaigždės, neturėti elementaraus skonio ir nieko neišmanyti apie meną ar politiką, bet turi kažkodėl žavėtis krepšiniu.
 

Daug rafinuočiau visą tą patį pateikia Seimo televizija. Ji taip pat neslepia savo požiūrio į žiūrovą, bet užtat nesivargina įvyniodama šį realybės šou į margus popieriukus. Čia nebus ryškių spalvų (išskyrus parlamentarių kosmetiką ir kostiumus), sudėtingų rakursų, judančių kamerų, iškalbingų detalių ar įmantraus montažo. Tik bespalvis, dažniausiai statiškas, visai nesukomponuotas kadras, natūralūs triukšmai ir realus to kadro laikas. Kartais transliuotojai išjungia veiksmo pauzių garsą, o kartais

Esu per senas, kad pajusčiau visus naktinio gyvenimo malonumus, bet ir šią penktadienio naktį rekomenduosiu praleisti žiūrint Pirmą Baltijos kanalą (12 d. 0.45). Mano rekomendacijos sudomins ne visus, nes Renata Litvinova turi ne tik karštų gerbėjų, bet ir tokių pat priešininkų. Tad naujausias jos filmas „Paskutinė Ritos pasaka“ pirmiausia skirtas neabejingiems dekadentiškam Litvinovos ir jos keisto kino žavesiui. Dekadanso šiame pasakojime apie, anotacijos žodžiais tariant, „tris moteris, tris dvasios būsenas, tris amžinas temas: meilę, mirtį ir laimės paieškas“, turėtų būti daug. Dar filme bus mirties angelas, lydintis anapus sielas tų, kurie sugeba mylėti.

Litvinova – profesionali scenaristė, pagal jos scenarijus sukurtas ne vienas filmas. Ta Litvinova, kurią žino visi, dėkingų žiūrovų sąmonėje įsitvirtino, kai ją atrado Kira Muratova. Pagal Litvinovos scenarijų Muratova ne tik sukūrė filmą „Susižavėjimai“, bet ir padarė

Manau, nėra tiesiog sutapimas, kad rašytojo Boriso Akunino tinklaraštyje neseniai pasirodė tekstas apie XIX a. populiarias fotografijas su numirėliais. Fotografijos tada buvo dar retos, todėl mirus artimajam jo giminės, norėdami išsaugoti mirusiojo atvaizdą, fotografuodavosi su šalia pasodintu lavonu arba

Paskutinius dvidešimt metų Lietuvoje kuriamą krepšinio mitologiją gerai atspindi Mariaus A. Markevičiaus dokumentinis filmas „Kita svajonių komanda“ (LRT, balandžio 1 d. 18.30). Juk ne už menines vertybes užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ką tik įteikė režisieriui iš JAV garbės raštą, o už Lietuvos vardo garsinimą. Pasak ministro, tai padėka už nuopelnus ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. „Kino pavasario“ spaudos pranešime, deja, nepaaiškinta, kokie tie Markevičiaus nuopelnai pasauliui, bet bala jų nematė. „Kita svajonių komanda“ – gana profesionalus, pagal vakarietiškus standartus sukurtas pasakojimas apie lietuvių krepšininkus, kurie 1992-aisiais Barselonoje nustebino pasaulį, iškovoję olimpinį bronzos medalį. Filmas primena tą pergalę, jos didvyrius, punktyru nubrėžia jų likimus ir pristato naują potencialų krepšinio herojų

Režisierius neprikišamai lygina mafijos saugomuose lošimo namuose žaidžiančius pokerio gerbėjus ir biržos maklerius. Tas palyginimas atskleidžia ne apsimelavusią šiuolaikinę demokratiją, bet paranoją, kurioje atsidūrė dalis amerikiečių. Tie, kurie neturi perspektyvų, pinigų ir sunkiai išsilaiko ant paviršiaus. Bet mane „Kazino apiplėšime“ labiausiai masina

Kai žinių laidoje matau politikos marginalų – lietuvių nacionalistų eitynėse dalyvaujančius Nepriklausomybės akto signatarus, kadaise populiarius politikus, rašytojus ir menininkus, apima net ne pasidygėjimas, o keista nuojauta, kad tai – logiška visų jų politinės veiklos pabaiga. Supranti, kad šiems žmonėms priimtina tik į juos panaši – atsitvėrusi nuo pasaulio, naujų jo idėjų, narciziškai besigrožinti savo provincialumu „Lietuva lietuviams“. Tik tokioje jie ir gali būti pranašai ar minčių valdovai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad intelektualams politika užsiimti pražūtinga. Jos paragavęs, žmogus peržengia ribą.
 

Apie tai ir svarbiausias šios savaitės filmas – Romano Polanskio „Vaiduoklis“ (LNK, 16 d. 01.10). Tai puikiai „sukaltas“ politinis trileris, išsaugantis kriminalinės intrigos atomazgą iki pat paskutinių minučių. Polanskis sugrįžo prie

Ką siūlo mūsų televizijos Kovo 11-ąją? LRT, suprantama, – iškilmingus posėdžius, Baltijos šalių vėliavų pakėlimą ir kitą, atsiprašau,

Todėl, savaime suprantama, šią savaitę rekomenduosiu filmus apie mediciną, ligas ir vaistus. Kanadiečio Julieno Magneto filmo „Veidai minioje“ (BTV, kovo 2 d. 23.05) herojė, kurią suvaidino Milla Jovovich, išgyveno serijinio žudiko pasikėsinimą, bet tai jai paliko