Santa Fė J. Crosby operos teatras (Jameso Polsheko architektūros įmonė). Autorės nuotrauka
Naujosios Meksikos valstijos (JAV) sostinė Santa Fė – išskirtinis miestas. Įkurtas ispanų apie 1600 metus, Santa Fė pasižymi ne tik savitu meksikiečių ir indėnų kultūrų deriniu, bet ir itin stipria menininkų bendruomene. Senuosius laikus liudija kukli Šv. Mykolo (San Miguel) bažnytėlė, pastatyta Santa Fė apie 1610 metus ir laikoma seniausia JAV bažnyčia, bei Gubernatorių rūmai, pastatyti 1610–1612 metais. Vėlesnė miesto architektūra buvo ir tebėra derinama prie senųjų indėnų pueblo stiliaus molinės architektūros pastatų, kad organiškai įsilietų į subtilų kraštovaizdį, apsuptą kalnų.
Santa Fė tarptautiniu mastu garsėja kaip vizualiųjų ir scenos menų centras, vilioja jaukiomis dailės galerijomis, puikiais muziejais (Naujosios Meksikos istorijos, Indėnų kultūros ir meno, Georgios O’Keeffe muziejais ir kt.). Viena įspūdingiausių miesto gatvių – Kanjono kelias – skirta menininkų išmonę demonstruojančioms dailės ir skulptūrų galerijoms, dauguma kurių yra tiesiog pačių kūrėjų namuose.
Žinoma, Santa Fė, kuriame gyvena tik apie 68 000 žmonių, kultūros ir meno institucijų mastu negali lygintis su Niujorku, Čikaga ar Los Andželu, tačiau kasmet vasarą tampa vienu svarbiausių šalies muzikinės kultūros centrų. Intensyviausiu kultūrinio gyvenimo sezonu liepos–rugpjūčio mėnesiais čia kasmet vyksta kamerinės muzikos festivalis, Naujosios Meksikos džiazo festivalis, Santa Fė operos festivalis, kuriame dainuoti svajoja ne vienas solistas. Apie kamerinės muzikos festivalio lygį byloja dalyvaujančių muzikų vardai – tai Niujorko filharmonijos orkestro muzikos vadovas, smuikininkas Alanas Gilbertas, visame pasaulyje koncertuojantis violončelininkas Lynnas Harellas, obojininkas Robertas Inglissas, klarnetininkai Davidas Shifrinas, Michaelas Rusinekas, suomių pianistas ir kompozitorius Magnusas Lindbergas, Niujorko pianistas Jeremy Denkas, bosas-baritonas Luca Pisaroni, Guarneri, Mirot, Tokijo styginių kvartetai ir kt.
Vienas pagrindinių dviejų kilometrų aukštyje įsikūrusio miesto traukos centrų yra Crosby’o operos teatras. Kompaniją 1956 m. įkūrė Johnas Crosby, tuomet jaunas dirigentas iš Niujorko, o pirmasis teatras šioje vietoje buvo pastatytas 1957 m. ir turėjo 480 vietų. Neuždengto teatro specifika ir taikymasis prie oro sąlygų lėmė itin trumpą teatro sezoną (liepos–rugpjūčio mėnesiais), tad dainininkai galėjo mokytis naujų vaidmenų ramioje aplinkoje, turėdami daug laiko repeticijoms. Teatro įkūrėjas J. Crosby teatrui vadovavo itin ilgai – nuo 1957 iki 2000 metų.
Dabartinis teatras, harmoningai derantis su kalnuotu kraštovaizdžiu, atidarytas 1998 m. (jame daugiau nei 2100 sėdimų ir 106 stovimos vietos). Salė ir scena uždengtos stogu, tačiau šonai yra atviri, pro juos žiūrovus gaivina vakaro vėjo gūsiai. Festivalio spektakliai vyksta po saulėlydžio: liepą prasideda pusę devynių, o rugpjūtį – aštuntą vakaro. Toks sprendimas derinamas su režisieriais ir šviesų dailininkais, siekiant, kad spektakliams nekliudytų dienos šviesa. Taigi besirenkantys klausytojai laukdami spektaklio turi laiko pasigėrėti nuostabiais saulėlydžio vaizdais.
Crosby’o teatre vykstantis vasaros operos festivalis yra vienas svarbiausių. Pristatomi aukščiausios kokybės spektakliai – populiarios, retai statomos ir šiuolaikinės operos. Tad nenuostabu, kad vasarą Santa Fė suburia operos gerbėjus ne tik iš aplinkinių, bet ir tolimesnių JAV valstijų. Daugelio svarbių Richardo Strausso, Albano Bergo, Hanso Wernerio Henze’s, Arnoldo Schoenbergo, Kurto Weillio, Kaajos Saariaho ir kitų kompozitorių operų amerikietiškos premjeros įvyko būtent Santa Fė operoje.
Festivalis, šiemet vykęs birželio 29 – rugpjūčio 25 d., pristatė 6 operas: G. Puccini „Toską“, G. Bizet „Perlų žvejus“, G. Rossini „Mahometą II“, W.A. Mozarto „Figaro vedybas“, K. Szymanowskio „Karalių Rodžerį“ ir R. Strausso „Arabelą“. „Toska“, kurią šių eilučių autorei teko matyti liepos 20 d., Crosby’o teatre buvo rodoma po 18 metų pertraukos. Pagrindinį vaidmenį atliko jauna dainininkė iš Pietų Afrikos Amanda Echalaz, pastaraisiais metais atlikusi šį vaidmenį Anglijos nacionalinėje, Kovent Gardeno, Berlyno valstybinėje operoje ir kituose Europos teatruose. Čia ji sulaukė puikių atsiliepimų, tad debiutas Santa Fė, o kartu ir Jungtinėse Valstijose buvo itin laukiamas. Kavaradosį turėjusį dainuoti Andrew Richardsą pakeitė amerikiečių dainininkas Brianas Jagde, šį vaidmenį atlikęs pirmą kartą (solistas jį parengė San Francisko operos teatro premjerai, kuri įvyks lapkričio mėnesį); lyrinis, tačiau galingo balso tenoras šiais metais laimėjo II premiją Placido Domingo „Operalia“ konkurse Pekine. Netrukus B. Jagde dainuos Europoje: rugsėjo gale atliks Rudolfo partiją G. Puccini „Bohemos“ koncertinėje versijoje Miuncheno filharmonijoje (diriguos Lorinas Maazelis).
Skarpiją įkūnijo Raymondas Aceto, Andželotį – Zachary Nelsonas, Zakristijoną – Dale’as Travisas, Spoletą – Dennis Petersenas, režisierius – Stephenas Barlow, scenografijos ir kostiumų autorius Yannis Thavoris, šviesų režisierius Duanas Schuleris, chormeisterė Susanne Sheston. Dirigavo pagrindinis Crosby’o teatro dirigentas Frédéricas Chaslinas, Paryžiaus konservatorijos ir Zalcburgo Mozarteumo auklėtinis, su daugeliu operos kompanijų dalyvavęs tarptautiniuose operos festivaliuose Niujorke, Berlyne, Leipcige, Romoje, Barselonoje ir kitur.
Puccini verizmas nėra šokiruojantis, jis, nepaisant beviltiško siužetų tragizmo, yra estetiškas, sentimentalus ir mėgstamas viso pasaulio klausytojų. Daugelis Santa Fė operos festivalio lankytojų yra puikūs operos ir klasikinės muzikos žinovai, „Toską“ matę ne kartą ir su garsiausiomis žvaigždėmis. Tai nėra ta publika, kuri bet kuriuo atveju stotųsi po spektaklio ir plotų visiems iš eilės. Pagrindiniai solistai A. Echalaz, B. Jagde ir R. Aceto Santa Fė festivalio „egzaminą“ išlaikė. Po Santa Fė operos festivalio nei kritikams, nei operos mėgėjams neliko abejonių, kad Toskos vaidmuo tapo A. Echalaz vizitine kortele. Solistės balso grožis, puiki vokalo technika ir draminė įtaiga, temperamentas, vizualiai patrauklus Toskos paveikslas puikiai derėjo su B. Jagde užtikrintai sukurtu Mario Kavaradosiu – ir švelniai lyrišku, ir atkakliu kovotoju. Maloniai nustebino jauno solisto nepriekaištingai įvaldyta balso technika, geri aktoriniai gebėjimai. Nebuvo justi solistų pastangų vaidinti, operoje kunkuliuojanti drama nevirto farsu – o tai neretai nutinka, kai dainininkams stinga aktorinio meistriškumo įgūdžių, judesių lankstumo ir vaidybos organiškumo. Solistai, realistiškai išgyvenę emocijas, į šią itin dinamišką dramą įtraukė žiūrovus, kurių dauguma į įvykius scenoje reagavo labai nuoširdžiai.
Amerikiečių bosas Raymondas Acetas sukūrė itin ryškų, įtikinantį, elegantiško stoto Skarpiją. Apie šį vaidmenį dainininkas, aktyviai koncertuojantis ne tik JAV, bet ir Europoje, ir mėgstantis įkūnyti intensyvius personažus, teigia svajojęs bene nuo 17 metų. Aceto Skarpijo blogis ir klasta yra ir rafinuota, įvilkta į džentelmeniškas manieras ir atvirai nevaldoma. Režisierius S. Barlow ypač daug dėmesio operos interpretacijoje skiria nevienaprasmiškam Toskos ir Skarpijo santykiui, didžiulei įtampai tarp jų. Visa opera sukasi aplink šių dviejų veikėjų psichologiškai sudėtingus santykius – trauką ir atstūmimą, žavėjimąsi ir bjaurėjimąsi, savotišką priklausomybę vienas nuo kito. Aceto artistiškai įkūnytą Skarpiją taip pat išryškino šviesų režisieriaus Duano Schulerio darbas. Dirigentas F. Chaslinas atskleidė įvairiausius Puccini partitūros atspalvius ir niuansus, nuolat išlaikė įtampą, gerą balansą tarp solistų ir orkestro.
Vienintelis kvestionuotinas operos elementas buvo scenografija. I veiksmas vyksta po didžiuliu pasvirusiu bazilikos kupolu. Kavaradosis ant grindų tapo didžiulį įrėmintą Marijos Magdalietės portretą, pats ir kiti operos veikėjai juo vaikšto – neskoningas ir neetiškas sprendimas. Tiesa, II veiksme paveikslas puošia Skarpijo kabinetą, o III veiksme tampa pilies siena, nuo kurios žemyn šoka Toska.
