Įvairių nuotaikų muzika

Rugsėjo 20 d. vakare Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje skambėjo Paulio Hindemitho (1895–1963) kūriniai: fortepijoninis ciklas „Ludus Tonalis“ (1942), „Penkios pjesės“ styginių orkestrui, op. 44, ir „Keturi temperamentai“ fortepijonui ir styginių orkestrui. Atlikėjai – daugelio muzikos mėgėjų ir profesionalų mėgstamas pianistas Lukas Geniušas ir Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), kuriam dirigavo Martynas Staškus.

Pasak Luko Geniušo, „Ludus Tonalis“ – nepelnytai užmirštas, nepopuliarus, retai atliekamas ciklas, nors įdomus klausytis, idealus bei vienas iš dešimties geriausių XX a. kūrinių fortepijonui“. Atskiras fugas ir interliudus gana dažnai skambina LMTA studentai, tačiau parengti visą ciklą ryžtasi retas atlikėjas. Kai prieš daugelį metų Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, prof. J. Zako klasėje, studijuojantis gabus pianistas Aloyzas Končius išmoko atmintinai šį didelės apimties kūrinį, reikalaujantį puikios atminties, aukšto profesionalumo, nepriekaištingo polifoninio mąstymo, tai buvo sensacija, įvykis. Neseniai „Ludus Tonalis“, grodamas atmintinai, sumaniai ir rafinuotai traktavo brandus, sudėtingos muzikinės medžiagos nesibaiminantis pianistas, LMTA profesorius Sergejus Okruško, įrašęs jį ir į kompaktinę plokštelę.

1990 m. Maskvoje gimęs Lukas Geniušas dabar studijuoja savo senelės, prof. Veros Gornostajevos fortepijono klasėje. Jis yra daugybės tarptautinių konkursų laureatas, intensyviai koncertuoja solo ir su įvairiais orkestrais bei žymiais dirigentais. Savo repertuarą jis nuolat papildo sudėtingais didelės apimties kūriniais. Lietuvos klausytojai su džiaugsmu eina pasiklausyti jo naujai parengtų opusų.

Kaip buvo galima tikėtis, L. Geniušas kruopščiai išanalizavo ir perprato šio polifoninio ciklo peripetijas bei perteikė jį, nors ir skambindamas iš natų, aukščiausiu profesiniu lygiu. Susidarė įspūdis, jog jam nereikia pasitelkti daug pastangų, kad šiuos tekstus įprasmintų, nes muzika tobulai liejosi savaime. Bažnyčios akustikoje ir aplinkoje ypač įtikinamai skambėjo negreita muzika, atliekama labai tyrai, naiviai, paprastai, bet rafinuotai, tarsi su liūdesio atspalviu, nors santūriai. Ji siejosi su religine samprata. Ciklo muzikinę drobę įvairinę žaismingi intarpai buvo kokybiški ir tikslūs. Staiga su gaivališka energija pratrūkstantys veržlūs ar triukšmingi epizodai priminė jautrius pojūčius neigiančią šiuolaikinę pasaulietinę muziką. Nuo pirmų iki paskutinių „Ludus Tonalis“ garsų pianistas privertė klausytojus atidžiai sekti jo racionaliai, įdomiai dėstomą polifoninį muzikinį audinį.

Po pertraukos simpatiškas jaunų žmonių Klaipėdos kamerinis orkestras, įkvėptas muzikai jautraus patyrusio dirigento Martyno Staškaus, labai šiltai ir nuoširdžiai pagriežė „Penkias pjeses“ styginių orkestrui, op. 44. Gana nesudėtingos polifoninės pjesės, savo intonacijomis primenančios prieš tai skambėjusio ciklo muzikinę medžiagą, malonino klausą vientisai besitęsiančiais garsais.

„Keturi temperamentai“ fortepijonui ir styginių orkestrui (Tema: Moderato, 1 variacija: Melancholikas, 2 variacija: Sangvinikas, 3 variacija: Flegmatikas, 4 variacija: Cholerikas) – visais atžvilgiais sudėtingesnis kūrinys, kai kurios variacijos išplėtotos. Įdomu buvo stebėti, kaip į orkestro emocingai atliekamą įvairių nuotaikų muziką įsilieja valingi ar lengvai plevenantys fortepijono teminiai ar akompanuojantys epizodai. Net pasiekus didžiausią kulminaciją ciklo pabaigoje, dirigentui ir orkestro dalyviams stengiantis visaip stiprinti dramatišką įtampą, galingi fortepijono skambesiai buvo užtikrinti ir tvirti. Publikai šūksniais ir aplodismentais prašant bisų, atlikėjai nepagailėjo energijos pakartoti nedidelį ciklo epizodą. Koncerto pabaigai publikos numylėtinis Lukas Geniušas paprastai ir jaukiai paskambino F. Chopino Mazurką cis-moll, po kurios M. Staškus artistiškai nuleido fortepijono dangtį.