7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vokalo ir arfos suvilioti

Sezono pabaigos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Živilė Ramoškaitė
Nr. 21 (1215), 2017-05-26
Muzika
Xavier de Maistre, Modestas Pitrėnas, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Xavier de Maistre, Modestas Pitrėnas, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.

Labai retai prie Nacionalinės filharmonijos centrinių durų pamatai ištiestą raudoną kilimą, o ypač kai jis staiga atsiranda prieš simfoninį koncertą. Gal ir niekad anksčiau to nebuvo, tad praėjusį penktadienį jį pamačiusi sutrikau. Pagalvojau, gal į koncertą atvyko koks karališkasis asmuo. Bet išvydusi šiuo kilimu oriai žengiančius muzikos klausytojus, dvejones nuvijau šalin – buvo akivaizdu, kad filharmonijos lankytojams tai patiko. Taigi, kodėl nesuteikti žmonėms papildomų džiaugsmų ir nuo šiol tą kilimą ištiesti ne tik sezono pabaigai, bet ir pradžiai? Tegul ne tik koncertų, bet ir Aušros Vartų gatvėje šurmuliuojanti sava ir atvykusi publika įsitikina, kad Filharmonijoje vyksta svarbūs dalykai. Antraip galima pamanyti, kad šis pastatas yra tiesiog geras fonas ir užuovėja gretimos kavinės staliukams bei skėčiams...

 

Raudonas kilimas buvo skirtas pažymėti ypatingam įvykiui – orkestro muzikos koncertų sezono pabaigai. Koncertas sutraukė itin gausią publiką, tad laiku nepasirūpinusiems bilietais teko nusivilti, viskas buvo išparduota. Kas gi taip patraukė ir suviliojo vilniečius? Spėju, ir skambėsianti muzika, ir atlikėjai, ypač pirmąsyk mūsų scenoje pasirodantis arfos virtuozas iš Prancūzijos, gana retai pas mus koncertuojantis Kauno valstybinis choras ir dainuojantis Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Filharmonijos vadovai ir Nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas surengė vakarą, tikrai tapusį iškilia muzikos švente tiek muzikos mėgėjams, tiek profesionalams. Pastaruosius labiausiai turėjo sudominti pirmoje koncerto dalyje suskambėję retai pas mus atliekamų autorių simfoniniai opusai. Tai Heitoro Villa-Loboso pjesė Nr. 10 chorui ir orkestrui iš ciklo „Raudos“ ir Joaquíno Rodrigo „Aranchueso koncertas“ (Concierto de Aranjuez) arfai ir orkestrui.

 

Abu opusai buvo labai kruopščiai parengti ir įspūdingai atlikti. Klausantis Villa-Loboso 1926 m. sukurtos pjesės nepastebėjau jokių trikdžių, tad visas dėmesys krypo į savitą ir labai spalvingą muzikos audinį, kupiną ryškių folkloro atskambių. Pjesė tarsi padalinta į dvi dalis, kurių pirmąją grojo orkestras, o išraiškingi choro balsai pasirodė gerokai vėliau. Apgailestavau, kad nežinau šio kūrinio teksto, tad beliko spėlioti, apie ką dainuoja choras.

 

 

J. Rodrigo Koncertas parašytas gitarai, mes girdėjome paties autoriaus aranžuotę arfai. Didžiulė intriga buvo pirmąsyk mūsų scenoje išvysti ir išgirsti arfos virtuozą iš Prancūzijos Xavier de Maistre’ą. Atlikėjo kūrybinė biografija labai turtinga ir įvairi, jis groja solo ir su simfoniniais orkestrais, daro įrašus, rengia meistriškumo kursus, dėsto. X. de Maistre’as pripažintas visame pasaulyje. Jam kūrinių yra parašiusi ir garsi mūsų laikų suomių kompozitorė Kaija Saariaho, kurios Koncertą arfai jis neseniai atliko Japonijoje. Lietuvoje vyrų arfininkų nesame turėję, nors Vakaruose tai įprasta nuo senų laikų, tad šio atlikėjo pasirodymas kėlė nemažą smalsumą. Lūkesčiai buvo išpildyti su kaupu: elegantiškas arfininkas ir gražus instrumentas dar iki suskambant muzikos garsams sukūrė romantišką nuotaiką.

 

Trijų kontrastingų dalių Rodrigo kūrinys leido pajusti įvairiapusį solisto talentą. Greita pirmoji dalis žavėjo tikslia technika ir dinaminiais niuansais, puikiu ansambliu su orkestru, kuris, prisitaikant prie subtilaus arfos garso, buvo sumažintas. Ypač gerai žinoma šio koncerto antroji dalis Adagio, jos ilgesingą ir graudžią melodiją naudojo kino kūrėjai, dažnai transliuoja radijo stotys. Labai įtaigiai ją pirmiausia išdainavo anglų ragas, po jo sekė jautrus solisto arfos balsas. Trečioje koncerto dalyje pasigirdo įdomus greito judėjimo, kintamo metro ispaniškų šokių vėrinys, kuris baigėsi netikėtai, tarsi nutrūktų. Iš tiesų atrodė, kad muzika dar turi tęstis, bet taip jau sumanė autorius. Beje, gal ne visi pastebėjo, kad pradėjus šią dalį groti nutrūko arfos styga. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai, orkestras virtuoziškai „sugavo“ solistą, o jam pačiam styga įdrėskė antakio kraštelį. Tai svečiui nesutrukdė virtuoziškai tiksliai tęsti koncerto finalą ir dar pagroti žėrintį bisą – variacijas italų dainelės „O mamma, mamma cara“ tema iš Niccolò Paganini „Venecijos karnavalo“.

 

Kita šio vakaro intriga – populiarioji Carlo Orffo kantata „Carmina burana“, kurią maestro Pitrėnas parengė su Kauno valstybiniu choru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis) ir solistais Vera Talerko (sopranas), Algirdu Bagdonavičium (kontratenoras) ir Vytautu Juozapaičiu (baritonas). Filharmonijos senbuviai prisimena Juozo Domarko interpretacijas su tuo pačiu choru, bet su kitos kartos solistais. Pirmąsyk maestro Domarkas kantatą atliko dar 1979 m. ir su ja apkeliavo ne vieną anuometinės Tarybų Sąjungos didmiestį.

 

Laikai keičiasi, filharmonijoje lankosi kita, taip pat naujos kartos publika. Spėju, kad didesnė sausakimšos salės dalis ankstesnių interpretacijų neprisimena. O šioji tikrai įsimins kaip labai pakili, ryškių kontrastų, pulsuojanti maištaujančios dvasios ir negailestingo likimo susidūrimais. Juos akivaizdžiausiai išreiškė griausmingi timpanų, gongų, lėkščių dūžiai, privertę salėje sėdėjusius nesyk baugiai susigūžti. Kantatą pradedantis ir užbaigiantis rūstus choras dainuoja himną Fortūnai, pasaulio valdovei: „O Fortūna, tu kaip mėnuo – tu kas dieną vis keities: tai didėji, tai mažėji, lyg žaismė piktos lemties“ (puikus Birutės Pukelevičiūtės vertimas, kurį su programėlėmis gavo klausytojai). Man labai rūpėjo išgirsti naujus solistus – V. Talerko ir A. Bagdonavičių. Pastarajam tenka tik vienas, tačiau itin vaizdingas kantatos numeris apie gulbino likimą. Solistas sužėrėjo raiškiu ironiško muzikinio paveikslėlio perteikimu, puikiai valdomu balsu ir gera dikcija. Sopranas suskamba trečioje kantatos dalyje „Meilei karaliaujant“, jam kompozitorius paskyrė gražiausias ir švelniausias melodijas. Šviesus lygiai besiskleidžiantis V. Talerko balsas skambėjo subtiliai ir švelniai, o ypač patraukliai – šiltame styginių fone („In trutina“). Labai tiksliai V. Talerko sudainavo aukštos tesitūros, pasiekiančios trečiosios oktavos „re“ kadenciją („Dulcissime“). Didžiausias tarp solistų krūvis paskirtas baritonui, kurio partija ne tik plačiausios apimties, bet ir ryškiausių kontrastų, reikalaujančių skirtingos vokalinės raiškos. Jis ilgisi meilės, siautėja ir lėbauja smuklėje, dūsauja „O skaisčioji, kaip dažnai dūsauju širdy liūdnai, nes tavo grožybė man liko nepasiekiama“... V. Juozapaitis yra sukaupęs didžiulę sceninę ir koncertinę patirtį, tad puikiai jaučia dabartines savo stipriąsias ir silpnesnes puses, ką dainuoti drąsiai ir pilnu balsu, o ką – atsargiau, gerai pridengiant balsą. Belieka visiems filharmonijos muzikantams nepakliūti į Fortūnos žabangas!

Xavier de Maistre, Modestas Pitrėnas, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Xavier de Maistre, Modestas Pitrėnas, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Xavier de Maistre, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Xavier de Maistre, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Algirdas Bagdonavičius, Vytautas Juozapaitis, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras. S. Žiūros nuotr.
Algirdas Bagdonavičius, Vytautas Juozapaitis, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras. S. Žiūros nuotr.
Vera Talerko, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras. S. Žiūros nuotr.
Vera Talerko, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras. S. Žiūros nuotr.
Vera Talerko, Vytautas Juozapaitis, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Vera Talerko, Vytautas Juozapaitis, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.