7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dėmesio: aukščiausia įtampa!

Mintys po Thomo Adèso operos „Naikinantis angelas“ Londone

Rasa Murauskaitė
Nr. 23 (1217), 2017-06-09
Muzika
„Naikinantis angelas“. Nuotrauka iš www.opera-online.com
„Naikinantis angelas“. Nuotrauka iš www.opera-online.com

Šiais laikais būtų neteisinga sakyti, kad norėdamas apsilankyti aukščiausios kokybės renginiuose būtinai turi keliauti į užsienį – daugiau ar mažiau geros kultūros galima rasti ir nekirtus Lietuvos sienos. Vis dėlto kartais įdomu žvilgtelėti toliau čionykštės kultūrinės erdvės ir pašniukštinėti, kuo kvėpuoja didžiausių Europos metropolijų scenos. Šįkart taikiklyje atsidūrė daugiakultūris Londonas, o konkrečiau – šio didmiesčio operos naujienos, mat „Covent Garden“ operoje neseniai pristatyta vieno žymiausių nūdienos kompozitorių Thomo Adèso naujausia opera „Naikinantis angelas“ („The Exterminating Angel“).

 

Londone vyksta nepaprastai daug renginių, tačiau būtent į operą nuviliojo paprastas faktas – Lietuvoje šiuolaikinių operų, ypač rodomų tradiciniuose operos teatruose, per maža. O juk nepaprastai įdomu išgirsti, kokios šiandienos scenos meno žanro tendencijos. Juo labiau kad T. Adèsas – vienas žymiausių kūrėjų, po sėkmingų ankstesniųjų operų tapęs vienu ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio akademinės scenos lyderių. Opera „Naikinantis angelas“, paremta 1962 m. siurrealistiniu režisieriaus Luiso Buñuelio filmu, pirmą kartą rodyta praėjusių metų Zalcburgo festivalyje. Kūrinyje jaučiamas ypač glaudus muzikos ir siužeto ryšys – to kompozitorius pasiekė glaudžiai bendradarbiaudamas su libretistu ir režisieriumi.

 

„Pragaras – tai kiti žmonės“, – taip šios operos recenziją pradeda „The Guardian“ muzikos apžvalgininkė Erica Jeal. Išties, ši citata itin tiksliai nusako šios visai ne „angeliškos“ operos siužeto esmę. Iš pat pradžių „Naikinantis angelas“ pasirodė toks keistas kūrinys, kad dar ilgai galvoje sukosi klausimai, į kuriuos tvirtai atsakyti negalėjau. Tiek muzikos, tiek siužetinės linijos paliekamas įspūdis – dviprasmiškas. Realistinė, labai paprasta scenografija, kiek absurdiškas siužetas (bent jau pirmoji istorijos pusė), nuolatine įtampa alsuojantis garsovaizdis, primenantis kažką tarp Schönbergo ir Weberno, praturtintų nūdienos elektroniniais garsais. Visa ši „tvarkinga anarchija“ kelia įvairiausių klausimų. Ar tai įdomu? Ar tai išbaigta? Ar tai apskritai verta dėmesio?

 

Pradėti kalbėti apie šį kūrinį reikia nuo siužeto, kuris tarsi atrodo kažkur jau girdėtas, tačiau spalvingos, netikėtos detalės paverčia jį verta dėmesio istorija. Aukštuomenės „grietinėlė“ susirenka į vakarėlį Edmundo Nobilio namuose, kuriuose ima dėtis keisti dalykai: tarnai pabėga, nėra kam patiekti vakarienės. Svečiai visiškai nebūdingai sau pasilieka nakčiai, o dar didesnį įtarimą kelia tai, jog jie naktį leidžia tame pačiame kambaryje. Ilgainiui paaiškėja, jog net ir norėdami jie šio kambario palikti negali. Būtent čia įvyksta siužetinis lūžis, po kurio prieinama prie kūrinio esmės – žmogiškumo prigimties ir ribų tyrinėjimo. Pirmą ir dalį antrojo veiksmo galėtume prilyginti kone lengvam, net kiek banaliam buržuaziniam romanui, kai išsipusčiusios poniutės sugeba iškelti neregėtas dramas dėl skirtingo dydžio šaukštų ant stalo, o antroje operos dalyje (visą operą sudaro trys veiksmai) sutelkta daug filosofinių idėjų, verčiančių mąstyti apie žmogiškąsias silpnybes (kūrinio idėjos kažkuo primena žymų romaną „Musių valdovas“). Vakarėlio dalyviai, kurį laiką priversti būti kartu, ilgainiui atveria vis tamsesnes savo asmenybės puses, tai įtaigiai demonstruojama ir jų fizinės išvaizdos pokyčiais. Peržengus ribą, kai pamirštamos geros manieros, mandagumas, įvaizdis, žmogus pamažu panėšėja į žvėrį – tai įtaigiai atsiskleidžia operos siužete. Planuojama žmogžudystė, tikintis, kad paaukojus kaltąjį, keistas užkeikimas išnyks (o kalčiausias, žinoma, šeimininkas Nobilis), vyrai pradeda žaginti moteris, mylimųjų pora nusižudo ir kiti juos suranda paskendusius kraujo klane. Taip operos turinys, pirmoje pusėje vaizduojantis paviršutinišką žmogiškosios prigimties paikumą, antroje pusėje pereina į tamsiausių žmogaus sielos užkaborių atvertis.

           

Minėta siužeto tamsa, įdomu, muzikoje justi nuo pat pirmų operos taktų. Pirmoje kūrinio dalyje išskirtinai dramatiškomis intonacijomis dainuojama apie ne vietoje padėtą paltą ar nepatiektą vakarienę. Iš pirmo žvilgsnio tarp siužeto ir jį lydinčios muzikos atsiveria savotiška loginė skylė, kuri sceniniam veiksmui suteikia grotesko prieskonį. Būtent neregėta ekspresija, nuo pirmo dirigento mosto muzikos garsais įkūnijama įtampa ir yra vienas išskirtinių šios operos bruožų. Vokalinėse partijose kompozitorius naudoja gausybę kraštutinių registrų, orkestro partija – labai dinamiška, visiškai atsisakyta bet kokio nuspėjamumo. Atonali, kaip jau minėta, Naujajai Vienos mokyklai artima muzikinė raiška padeda ypač įtaigiai interpretuoti nepaprastai keistą istoriją. Žiūrint ir klausantis atrodo, kad ši opera – tai nuolatinis, įtemptas kilimas link numanomos kulminacijos, nors iš tiesų visas kūrinys yra tarsi viena didelė kulminacija, kuri bet kuriuo momentu gali susprogti – ir siužetine, ir muzikine prasme. Vienas iš kelių lyriškesnių muzikinių inkliuzų – tai mylimųjų Eduardo ir Beatrizės meilės duetas prieš jųdviejų savižudybę. Operos kontekste jis – tarsi „balta varna“, bet nepaprastai gražus ir muzikalus.

 

Stebint kažką „Covent Garden’e“, natūralu tikėtis galimybės susižavėjus šaukti „bravo!“ aukščiausios prabos atlikėjams. Taip veikiausiai būtų galima daryti, jei pati operos koncepcija būtų kitokia. Šio kūrinio muzika taip glaudžiai susieta su drama, kad operos personažams nepalikta vietos parodyti grynai muzikinius, nuo dramos atitolusius savo talentą, balsą, techniką. Visi scenoje esantys veikėjai (o jų – apie 20) įpinti į muzikinį-draminį voratinklį, kur kiekvieno partija susijusi su kitų. Ištęstame veiksme kiekvieno personažo vokalinė linija įneša unikalią, konkretų personažą charakterizuojančią spalvą. Visos kartu jos sukuria keistą charakterių „šurmulį“ – tokia forma puikiai tinka Buñuelio idėjoms interpretuoti. Todėl pagirti verta atlikėjus kaip vienį, o ne atskirai: visi profesionaliai, techniškai, o svarbiausia – ypač organiškai atliko savo sudėtingas partijas. Bravo skamba ir orkestrui, nes išlaikyti tokią dramatinę įtampą, kokios reikalauja „Naikinančio angelo“ partitūra, labai sudėtinga. Be abejonės, tai ir orkestrui dirigavusio T. Adèso nuopelnas: kai prie dirigento pulto stovi pats autorius, gebantis dirbti su atlikėjais, natūralu, kad kūrinys suskamba geriausia įmanoma forma.

 

Galiu drąsiai sakyti, kad „Naikinantis angelas“ – viena keisčiausių mano matytų operų. „Gerai–blogai“ ar „įdomu–neįdomu“ klišės jai netinka, nes šio veikalo suvokimas – tai procesas, kuris tęsiasi dar kurį laiką ir po to, kai scenos užuolaidos nusileidžia.

„Naikinantis angelas“. Nuotrauka iš www.opera-online.com
„Naikinantis angelas“. Nuotrauka iš www.opera-online.com
„Naikinantis angelas“. Nuotrauka iš www.planethugill.com
„Naikinantis angelas“. Nuotrauka iš www.planethugill.com