Kinas

Gruodžio mėnesį vyksiantis „ARTscape“ projektas pristato penkis 2012 m. sukurtus filmus, rodytus šių metų „Kino pavasaryje“. Tai jaunų kūrėjų iš Rytų ir Vidurio Europos darbai.

 

Programą gruodžio 17 d. „Skalvijos“ kino centre pradės Aidos Begič drama „Sarajevo vaikai“ („Djeca“). Prieš ketverius metus režisierės debiutinis filmas „Sniegas“ buvo įtrauktas į Kanų festivalio „Kritikų savaitės“ programą ir apdovanotas Didžiuoju prizu. „Sarajevo vaikai“ rodytas Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir taip pat sulaukė dėmesio. Filme koncentruojamasi į du Jugoslavijos karo našlaičius. Rahima bando apsaugoti savo jaunėlį brolį Nedimą nuo vaikų namų. Apie jų tėvus kalbama mažai, tik žinoma, kad šie žuvo per karą. Vakarų visuomenėje tikima, kad terapija ir laikas padeda išspręsti problemas, bet Begič filmas įrodo, jog tai netiesa. Šis pasaulis Rahimai nesuteikė nieko, veikiau viską atėmė, tad kaip galima atleisti, kas neatleistina? Vis dėlto mergina, rodos, atleido vieninteliam Dievui. Pasak režisierės, jai buvo įdomu, kokioje visuomenėje ji gyvena dabar. Begič, kaip ir dauguma bosnių, nebetiki, kad šalies visuomenė atsigaus. Jos manymu, svajonės užleido vietą prisiminimams, o tai verčia jaustis bejėgiškai ir nebesugebama galvoti apie ateitį.

Coky Giedroyć gimė Honkonge, užaugo Anglijoje, kino režisūros mokėsi Bristolio universitete. Jos tėvas Michałas Giedroyćas – iš kilmingos lietuvių ir lenkų bajorų giminės kilęs istorikas, tarp artimiausių režisierės giminaičių – ir legendinis Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ redaktorius, Czesławo Miłoszo draugas Jerzy Giedroyćas. Coky Giedroyć režisavo ne vieną garsų BBC serialą („Šerlokas“, „Oliveris Tvistas“, „Karalienė mergelė“ ir kt.), ji turi damos titulą, nes yra baroneto Thomaso Weylando Bowyer-Smytho žmona. (Pastarąjį titulą paminėjau specialiai lietuviams, kurie mėgsta, kai juos vadina senjorais, riteriais ar damomis. Matyt, tai kompensuoja valstietiškus kompleksus.)

Masažistė Eva ir televizijos serialų filmotekoje dirbantis Albertas – penkiasdešimtmečiai. Abu gyvena Los Andžele, abu išsiskyrę, augina dukteris, kurios netrukus išvyks studijuoti į kitus miestus. Jie susipažįsta vakarėlyje, paskui pradeda susitikinėti. Eva – temperamentinga, veikli, pasitikinti savimi, flegmatiškas storulis Albertas apdovanotas geru humoro jausmu ir sugeba būti autoironiškas. Juos vienija vienatvė, skausmingų skyrybų patirtis ir baimė keisti gyvenimą – abejonės, ar sugebės prisitaikyti prie kito žmogaus. Visa tai atpažįstama, ko gero, daugeliui žiūrovų. Tačiau perspėju: nesitikėkite jautrios melodramos, nes režisierė Nicole Holofcener „Meilei nereikia žodžių“ („Enough Said“, JAV, 2013) kūrė laikydamasi gerokai primiršto romantiškos komedijos apibrėžimo – tai komedija apie jausmus ir vyro bei moters santykius.

Šeštadienio vakare Berlyne įvyko 26-oji Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Geriausią metų Europos filmą bei kūrėjus rinko per 2 900 akademijos narių.

 

Gruodžio 6–15 d. „Skalvijoje“ vyks tradicinė žiemos retrospektyva. Šiemet ji skirta vienai JAV nepriklausomojo kino legendų Johnui Cassavetesui (1929–1989). Bus parodyti šeši režisieriaus filmai: „Šešėliai“ („Shadows“, 1959), „Veidai“ („Faces“, 1968), „Paveikta moteris“ („The Women Under the Influence“, 1974), „Kinų bukmekerio nužudymas“ („The Killing of a Chinese Bookie“, 1976), „Premjera“ („Opening Night“, 1977) ir „Meilės tėkmės“ („Love Streams“, 1984).

Kuo didesnis visuomenės netikrumas ir baimė, tuo labiau jai reikia įvairių burtininkų, parapsichologų ir šamanų, – teigia kultūrologai. Kuo primityvesni politikai, tuo intensyviau jie siekia „paprastų žmonių“ (įdomu, kodėl ne tiesiog žmonių?) pritarimo, tuo labiau jiems imponuoja žodžiai „dvasinis“, „tautinis“, „išskirtinis“, – pridurčiau aš. Kai politikai aiškina, kad uždaryti Pirmąjį Baltijos kanalą buvo teisinga, siūlau jiems pasižiūrėti, ką tas kanalas rodo dabar. Toks įspūdis, kad nuo ryto iki vakaro jis transliuoja įvairius vadinamųjų parapsichologų šou. Taip ir noriu paklausti tų garsiai rėkiančių apie rusų propagandos grėsmę asmenų, ar dabar jau esate patenkinti? Ir pradedu įtarti, kad jie patys žiūri pasakojimus apie raganas, stebuklingus išgijimus ir nuo visų ligų gydančius „parapsichologus“.

Mačiau daug blogų filmų. Mačiau daug blogų užsienietiškų ir lietuviškų filmų. Tačiau paskutiniais metais tik lietuviai sugeba kurti daug blogesnius už visus užsieniečius filmus. Neįtikėtina, bet tiesa. Sugebame daug blogiau.

 

Mačiau daug nevykusių scenaristų, ir tik retas iš jų sugeba taip nenuosekliai dėlioti filmo pasakojimą iš prieš tai jau šimtus kartų matytų siužetų nuotrupų. Kaip popierines lėles tokie scenaristai stumdo po neskoningus interjerus taip pat ne kartą matytus lėkštus personažus – sukčių verslininką, kvailą jo parankinį, dar kvailesnę verslininko žmoną – kūningą blondinę ir plėšrią jo meilužę, suktą žmonos draugę, dienas leidžiančią kosmetikos kabinete arba prie ežero, Marijų Mikutavičių, korumpuotus policininką, valdininką ir teisėją, alkoholiką rusą automechaniką, perbrendusį mamos sūnelį ir t.t. ir pan. Bet retas scenaristas tiki, kad žmonės gyvena tik tam, kad dulkintųsi ir darytų pinigus.

Dukart „Oskaro“ laureatas, operatorius ir režisierius Januszas Kamińskis „The New York Times Magazine“ užsakymu sukūrė 11 trumpų filmukų. Juose vaidina geriausius vaidmenis didžiajame ekrane 2013-aisiais sukūrę aktoriai. Filmų serija vadinasi „Making a Scene“ ir jau sulaukė prieštaringų atsiliepimų. Komentuojantys filmukus žiūrovai žavisi vaizdų grožiu, bet kritikuoja juos už pretenzingumą ir neaiškią mintį.

Šiandien LRT Kultūra pradeda Europos filmų savaitę. Pasitinkant metinę apdovanojimų ceremoniją (ji vyks gruodžio 7 d. Berlyne), Europos kino akademija savaitę rengia kartu su „The European Broadcasting Union“ (EBU). Visuomeninės ES televizijos ir radijo stotys pristatys Europos kino kultūros fenomeną. Buvo atrinkti 25 filmai, iš jų kiekvienas rodytojas galėjo pasirinkti, ką pristatys savo programose. LRT kultūra, kuri filmus visą savaitę rodys kasdien, regis, nusprendė akcentuoti skirtingų geografinių platumų kiną – programoje bus airių, italų, serbų, olandų, vokiečių bei lietuvių ir latvių filmai. Dauguma jų – ne festivalių laureatai, o tiesiog kino repertuaro eiliniai, tad bus gera proga palyginti juos su lietuviškais, tais, kurie rodomi mūsų kino teatruose ir, regis, net nepretenduoja į festivalių laurus. Tai – nebrangūs filmai, juose nevaidina žvaigždės, bet, manau, kad ir jų funkcija ne visada atitinka festivalių siekius propaguoti naująjį kino meną: šie filmai vienaip ar kitaip dažnai turi parengti gana konservatyvią auditoriją papročių ar kitokioms permainoms, sutaikyti žmones su pernelyg greit kintančia tikrove. (Žinoma, dabar tokio terapinio poveikio dažniau siekia serialai, ypač rusų, kuriuos juk neatsitiktinai paskutiniu metu rodo beveik visi lietuviški kanalai.)