Lietuvos kino ekranuose pasirodė naujausias prancūzų režisieriaus François Ozono filmas „Jauna ir graži“ („Jeune et jolie“, Prancūzija, 2013). Pasaulinė filmo premjera įvyko pernai Kanų kino festivalyje, lietuviškoji – „Scanoramoje“. Jau Kanuose „Jauna ir graži“ sulaukė gana kontroversiškų vertinimų, kurie netyla iki šiol, todėl gausiuose interviu režisierius su jais polemizuoja. Pateikiame pokalbių su Ozonu, pernai išspausdintų žurnale „Polityka“ ir dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.
Vienas šviesiausių pernai mano matytų filmų – Keno Loacho komedija „Angelų dalis“ (LRT Kultūra,15 d. 21 val.). 2012 m. Kanuose jis buvo apdovanotas Žiuri prizu. Filmą sukūrė bene svarbiausias britų socialinio kino režisierius, gyvasis klasikas. Nors ir šiame filme Loachas realistiškai ir nuoširdžiai rodo šiuolaikinius atstumtuosius ir nuskriaustuosius, kurie bando išsiveržti iš bet kokias pastangas naikinančios aplinkos, „Angelų dalis“ yra pasaka. Jos veiksmas perkelia į šiuolaikinį Glazgą, kur gyvena jaunas banditėlis Robis. Jis nori atsikratyti kriminalinės praeities ir pradėti dorą gyvenimą. Nori to visai nuoširdžiai, nes jo mylimoji laukiasi kūdikio. Tačiau merginos šeima daro viską, kad Robis dingtų iš savo vaiko gyvenimo. Regis, juo tiki tik socialinė darbuotoja, kurios dėka Robis už muštynes eilinį kartą vis dėlto neatsidurs kalėjime. Teismas Robiui skirs viešuosius darbus, o apvaizda – tų darbų vadovą Harį, didelį viskio žinovą. Haris vežios savo globotinius – keistuolius ir nevykėlius – po viskio degustacijas, daryklas ir kitokias įdomias vietas. Tad visai nekeista, kad Robio ir jo draugų galvose netrukus subręs genialus planas...
Donato Ulvydo filmą „Kaip pavogti žmoną“ (Lietuva, 2013) žiūrėjau per šventes, tad net per dieninį seansą „Akropolio“ kino salė buvo beveik pilna, o žiūrovai – atitinkamai su didžiulėmis kokakolos ir spragėsių porcijomis. Nustebino tai, kad nuoširdaus juoko (kokį, pavyzdžiui, girdėjau per Emilio Vėlyvio filmus) buvo neįtikėtinai mažai. Juk komedija!
Berlinalėje įvyks Larso von Triero „Nimfomanės“ premjera
Vasario 6 d. prasidėsiantis 64-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis surengs pasaulinę Larso von Triero filmo „Nimfomanė“ („Nymphomaniac“) premjerą. Pirmoji (ilgoji ir necenzūruota) filmo dalis bus parodyta pagrindinėje programoje, už konkurso ribų. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė Charlotte Gainsbourg, taip pat vaidina Stellanas Skarsgårdas, Shia LaBeoufas, Christianas Slateris, Jamie Bellas, Uma Thurman, Willemas Dafoe, Jeanas-Marcas Barras, Udo Kieras. Larsas von Trieras sugrįš į festivalį po ilgokos pertraukos – paskutinį kartą jis dalyvavo 1984 metais. Pasak Berlinalės direktoriaus Dieterio Kosslicko, „Nimfomanės“ estetika įspūdinga ir radikali.
Yra filmų, kuriuos gailiesi, kad matei, o vėliau – kad esi matęs. Kai matytų filmų sąraše jau yra „Nereikalingi žmonės“ ir ruošiesi žiūrėti naują latvių režisieriaus Mario Martinsono kūrinį, gali nuspėti, kas tavęs laukia. Tuomet žiūri grynai iš antropologinių sumetimų, kaip mokslininkas. Net vertini juos atlaidžiau, kaip sūnaus vaidinimą mokyklos spektaklyje. Ir štai pasirodo filmas, kuris net moksliškai, net kaip stebėjimų objektas yra toks atgrasus, kad suabejoji ir savo vaidmeniu, ir apskritai tiriamo objekto – kino prasme. „Tyli naktis“ klasifikuojamas į šią objektų rūšį.
Pliusas
youtube.com yra 20 minučių ištrintų scenų iš Paulo Thomo Andersono filmo „Mokytojas“. Kiek jėgos turi būti sukaupęs režisierius, kad ištrintų galingas, subtilias, išbaigtas, tapybiškas scenas? Joaquino Phoenixo personažas miega ant baltai pudruotos krūtinės kvėpuodamas į spenelį ir kartodamas, kad myli; šokis tarp klozetų; pokalbis ant laivo denio. „Mokytojas“ – platesnis nei 65 mm juosta, ant kurios jis nufilmuotas, o jo paraštėse slypi filmo apšviesti stebuklai.
Kai kasmet važinėji po daugybę festivalių, kino žiūrėjimas tampa nebe malonumu, o darbu. Ir tik keliolika juostų iš keliasdešimt ar net kelių šimtų per metus pasižiūri su pasitenkinimu. Kiekvienas festivalis turi veidą, ir dažnai žinai, ko iš jo tikėtis kitąmet. Ne tik iš festivalio programos, bet ir iš to, kokio plauko kino industrijos ar spaudos atstovai ten lankysis. Lokarno festivalyje viršų ima garsiakalbiai italai, kurie mėgsta garsiai išreikšti savo nuomonę ne tik prieš filmą, bet su savimi pasišnekėti ir filmo metu arba garsiai išsigąsti prieš kiekvieną seansą, kai rodomas ekranu praeinantis leopardas (festivalio simbolis). Ir taip kelis kartus kiekvieną dieną. Jei to garso neišgirsti, sutrinka festivalio rutina. Toronto kino festivalio publika – dar garsiau už italus vienas per kitą rėkiantys amerikiečiai. Rodos, visi įsivaizduoja tiesiog gimę nuostabiais kino kritikais. Jie kasdien įnikę į „Screen“ ar „Variety“ laikraščius, tad šneka tokiais pat pertekliniais epitetais, gremėzdiškomis konstrukcijomis, tačiau labiausiai mėgsta eilėse stovėti prie tokių filmų kaip „Lenktynės“ ar „Gravitacija“. Europos kinas arba, tiksliau, neamerikietiškas kinas retam kuriam iš jų teegzistuoja.
Ar jau sudarėte naujametinių pasižadėjimų sąrašą? Aš dar ne, bet baigęs šį tekstą būtinai jį pradėsiu, nes nėra nieko saldesnio, kaip įsivaizduoti, kad ateinantieji bus šviesesni ir dosnesni ir kad tu pats būsi tobulesnis. Net jei tai ir netiesa. Tik nesitikiu, kad pasikeis politikai ir televizijos. Tai patvirtina ir šventinės TV programos. Tik užmetęs į jas akį supratau, kad LRT ir BTV entuziastai turės tenkintis begaliniu lietuvišku ir rusišku „popsu“. Koncertai seks vienas paskui kitą, o prie gerokai pabodusių žvaigždžių LRT pridėjo dar vieną – Arūną Valinską. Kaip koks vaiduoklis praėjusį šeštadienį jis pasirodė „Eurovizijos“ atrankos koncerte. Kas nešė politikos klouną į LRT galeras? Gal būsimi rinkimai? Kitas klausimas, kodėl lietuviai tokie ištikimi brangiai ir išlaidžiai „Eurovizijai“, kai konkurso atsisako vis daugiau šalių? Gal tikisi, kad likus mažiau konkurentų kada nors ims ir laimės?
Ar visiškas niekšas gali kentėti? Ar narkomanas, apgavikas ir karjeristas gali pažvelgti į save iš šalies ir nustėrti iš siaubo? Ar vis gilyn į purvą grimztantis žmogus gali nuoširdžiai būti geras? O gal tai ir yra šių dienų tragiškasis herojus? Panašūs klausimai, ko gero, iškils žiūrint pagal Irvine’o Welsho romaną sukurtą Jono S. Bairdo filmą „Purvas“ („Filth“, D. Britanija, 2013). Žinoma, jei pavyks pasivyti filmą, kuris iš didžiųjų kino teatrų repertuaro dingo per savaitę. Ne todėl, kad būtų blogas ar sudėtingas. Spėju, kad „Purvas“ rodytojams pasirodė pernelyg nutolęs nuo animacinių kūrinėlių visų amžiaus grupių infantilams.
Dauguma 2014-ųjų premjerų jau suplanuotos ir sugulė kino festivalių programose bei kino teatrų repertuare. Tiesa, Lietuvos kino teatrai, kaip ir ankstesniais metais, orientuosis ne į pasaulinius standartus, o į lietuvių pomėgius, bet intelektualesnio ir meniškesnio kino spragas bandys užpildyti sinefilų viltis – kino festivaliai. Bus ir palyginti daug lietuviškų premjerų, bet apie jas – jau 2014-aisiais. Naujųjų išvakarėse pabandžiau pasiaiškinti, kuriuos iš daug žiniasklaidos dėmesio susilaukusių filmų galime tikėtis pamatyti Lietuvos ekranuose. Filmai įvairūs, bet daugumą amerikietiškų įkvėpė realios istorijos.
Vienas garsiausių šių dienų amerikiečių rašytojų Jonathanas Franzenas tvirtina, kad „Twitter“ ir „Facebook“ jam primena aštuntą vidurinės mokyklos klasę. Pasak jo, tada turi būti nuolat apsuptas kitų aštuntokų, nes be minios esi niekas. Franzenas mano, kad negalima praleisti viso gyvenimo vidurinėje mokykloje. Rašytojo patosas nukreiptas prieš naujų technologijų diktatą, nes būtent jos paverčia visus vidutinybėmis. Viename nesename interviu Franzenas sakė: „Pavojingais tempais mus užlieja nemokamos, mėgėjiškos žurnalistikos banga, kuri eufemistiškai vadinama nepriklausoma. Po penkerių metų pasaulyje gal apskritai nebeliks profesionalių žurnalistų.“
