Krėsle prie televizoriaus
Martinas Scorsese tapo tuo režisieriumi, kuris sutaiko skirtingas sinefilų kartas, priverčia laukti kiekvieno naujo jo filmo, kaip tai buvo senais laikais, kai visi laukdavo naujų Federico Fellini, Ingmaro Bergmano ar Andrejaus Tarkovskio kūrinių. BTV (13 d. 21.30) programoje pamatęs „Kietus vyrukus“ (1990), nusiteikiau nostalgiškai, prisiminiau tuos laikus, kai kino teatrai užsidarinėjo, o piratiškos naujų filmų vaizdajuostės būdavo tik improvizuotose nuomose. Filmą reikėjo suspėti pamatyti, kol ant jo nebus įrašytas kitas. Kokybė, žinoma, buvo prasta, bet iki šiol prisimenu, kaip žiūrėjau „Kietus vyrukus“ pirmą kartą.
Pokalbis su režisieriumi Wesu Andersonu
Kitą savaitę Lietuvos ekranuose pasirodys naujausias amerikiečių režisieriaus Weso Andersono filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ („The Grand Budapest Hotel“, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, 2014), kuris šiemet atidarė Tarptautinį Berlyno kino festivalį ir buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ – Didžiuoju žiuri prizu. Andersonas išsiskiria iš daugumos šiuolaikinių kūrėjų tuo, kad filmuose sugeba sukurti unikalų, tik jam būdingą pasaulį.
Nauji filmai – „Nesamasis laikas“
Paskutiniais metais iš lietuvių kino išstumiama autoriaus sąvoka. Atsirado daug naujų žodžių, pavyzdžiui, mano nekenčiama ir kalbininkų neteikiama „industrija“, kuri dabar skamba beveik kiekviename oficialiame spaudos pranešime apie lietuvių kiną. Jokios „industrijos“ pas mus nėra, ir visi tai gerai žino. Juk „industrija“ ar „komercija“ tikrai nepavadinsi tų palyginti pigių pramoginių nacionalinių filmų, kurių siužetai paprastai „pasiskolinti“ iš antrarūšių užsienietiškų pjesių ar filmų. Šių filmų gamintojai turi tik vieną, bet karingą argumentą, esą žmonės juos žiūri. Beje, patį išsamiausią paaiškinimą, kodėl žiūri, išgirdau šį sekmadienį Jaunimo teatro rūbinėje. Vienas eilėje man už nugaros stovėjęs pilietis paaiškino kitam, kad juose „galima pakrizenti“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Krėsle prie televizoriaus
Televizija vis dažniau man asocijuojasi su prabanga. Nesijuokite. Didžiausia prabanga – laisvas laikas, o jo paprastai stinga. Prie televizoriaus prisėdu, kai jo staiga atsiranda. Tada jaučiuosi lyg koks turtuolis, kuris gali nieko neveikti ir stebėti margus vaizdelius. Suprantu, kad skamba absurdiškai. Logiškai sektų, kad Lietuvoje yra daugybė turtingų žmonių, kurie dienas ir naktis leidžia prie televizoriaus, o pastaruoju metu, kai kiekvienas kanalas turi daugybę įvairiausių pokalbių ir kitokių šou, – ir televizijos studijose, kur valandų valandas sėdi vertinimo komisijose arba susodinti ant laiptelių klausosi įžymybių diskusijų apie nieką. Atspėjote: kanalai taip pat turtingi, nes gali skirti neįtikėtinai daug laiko ne tik pokalbiams apie nieką, bet ir paties nieko gamybai. Sunku patikėti, kad kadaise televizijos paprasčiausiai nebuvo. Aš dar prisimenu. Tada žmonės vaikščiojo į darbą, kiną, šokius, pasimatymus, ir niekas nesibraudavo į jų šventą laiką.
Nauji filmai – „Volstryto vilkas“
Jei esate įpratę susitapatinti su pagrindiniu filmo veikėju, žiūrėti Martino Scorsese „Volstryto vilką“ („The Wolf of Wall Street“, JAV, 2013) bus nesmagu. Tikru filmo bendraautoriu (ir koprodiuseriu) tapęs Leonardo DiCaprio šįkart vaidina ne tik iš kitų Scorsese filmų pažįstamą sociopatą, bet cinišką ir kartu charizmatišką nusikaltėlį. Susitapatinti su juo, ko gero, pernelyg rizikinga. Greičiau atvirkščiai. Tačiau vis dėlto iš esmės visai banali istorija apie sukčiaus iškilimą ir žlugimą įtraukia nuo pat pirmų „Volstryto vilko“ kadrų, parodijuojančių garsius reklaminius finansinių bendrovių klipus. Juos už kadro komentuoja pats filmo herojus. Jis realus, nes filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Beje, pats Belfortas filmo pabaigoje taip pat pasirodys ekrane – Naujojoje Zelandijoje jis pristatys susirinkusiems DiCaprio personažą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Italų režisierius Matteo Garrone 2008 m. išgarsėjo Roberto Saviano knygos „Gomora“ ekranizacija. „Gomora“ buvo apdovanota Kanų Didžiuoju prizu ir Europos kino akademijos apdovanojimu geriausiam metų filmui. 2012 m. Kanuose rodytas jo naujausias filmas „Reality“ tokio atgarsio jau nesulaukė. Šį pavasarį Romoje Garrone filmuos savo pirmąjį filmą anglų kalba. Tai bus „Pasakų pasaka“ („The Tale of Tales“), kurioje pagrindinius vaidmenis kurs Vincent’as Casselis ir Salma Hayek. Šios istorinės fantazijos pagrindas – trys pasakos iš Giambattistos Basile’s knygos „Lo cunto de li cunti“.
64-osios Berlinalės laureatai
Šiemet Berlinalės konkursinė programa buvo kaip reta silpna. Net kasdienio festivalio žurnalo „Screen“ kritikai retam filmui skyrė daugiau nei dvi „žvaigždutes“, o po spaudos peržiūrų dažniau skambėjo ne plojimai, o niūrokas „buuuuu“. Daugiausia entuziazmo ir plojimų sulaukė paskutinėmis festivalio dienomis parodyta Richardo Linklaterio „Vaikystė“ („Boyhood“).
Krėsle prie televizoriaus
Prieš kelerius metus jauno amerikiečių režisieriaus Behno Zeitlino filmas „Pabaisos iš laukinių pietų“ (LRT kultūra, 26 d. 21 val.) sulaukė didžiulio atgarsio: filmą apdovanojo Sandanso ir Kanų kino festivaliai, režisierius buvo lyginamas su didžiausiais kūrėjais. Pasakojimas apie šešerių metų mergaitę Hašpupę (Quevenzahné Wallis), kuri kartu su mirštančiu tėvu gyvena nuo pasaulio vandens atskirtame kaimelyje Misisipės deltoje, – tai šiuolaikinė pasaka apie gyvenimą po katastrofos. Filme ji tiesiogiai neįvardijama, nors veiksmo vieta iškart primena matytus televizijos reportažus, o dekoracijos buvo sukurtos iš nuo Katrinos uragano nukentėjusio miestelio liekanų. Studijų metais Zeitlino suburta vienminčių grupė „Court 13“ į Luizianą persikėlė dar 2007-aisiais, kai režisierius kūrė trumpametražį filmą apie nuo uragano nukentėjusiųjų artimuosius.