Nauji filmai – „Aš nesu ponia Bovari“
Filmą iš Kinijos retai pamatysi kino teatrų repertuare, bet Feng Xiaogang komedija „Aš nesu ponia Bovari“ („Wo bu shi Pan Jin Lian“, Kinija, 2016), manau, sudomins ne tik kinų kino gerbėjus. Pastarieji gal net nusivils, nes sėkmingas populiarių komercinių filmų kūrėjas Feng Xiaogang vargu ar pretenduoja būti didžiųjų meistrų Zhang Yimou ar Chen Kaige stiliaus tęsėju. Nepaisant pretenzingai išversto pavadinimo, filmo herojė neturi nieko bendro su Gustave’o Flaubert’o romanu: originalo pavadinime minima Pan Jin Lian yra klasikinės kinų kultūros piktadarė, archetipiška lemtingoji moteris. Būtent tokią pravardę Kinijos kaimelio gyventojai prilipino filmo herojei Ksuelian, kuri dešimt metų drumsčia ramius provincijos vandenis. Ksuelian reikalauja teisingumo, nes jaučiasi apgauta ir pažeminta. Sutarusi fiktyviai išsiskirti su vyru, kad pagerintų buities sąlygas, ji negali susitaikyti su mintimi, kad vyras ją apgavo ir gyvena su kita. Ksuelian reikalauja, kad teisėjas panaikintų nuosprendį ir tada ją išskirtų iš tikrųjų.
Pirmoji filmo pusė rodo, ką gali padaryti išduota, orumą ir teisingumą ginanti moteris. Ieškodama teisybės ji pereis visas teisingumo pakopas, taps valdininkų ir teisėjų siaubu, sugriaus ne vieną sėkmingą karjerą, nes galiausiai pasieks Pekiną ir ten atsiguls po Tautos kongreso dalyvio mašina. Tautos išrinktasis į Ksuelian atkreips brangų dėmesį ir ilgai buksavusi biurokratinė mašina ims judėti, tačiau galutinis sprendimas nebesugrąžins lauktos pusiausvyros. Dramatiškas filmo finalas liudija brandų heroję suvaidinusios pirmo ryškumo kinų žvaigždės talentą Fan Bingbing ir priverčia iš naujo prisiminti visas Ksuelian peripetijas, kitaip suvokti šios paprastos, neišsilavinusios, bet geru liežuviu ir humoro jausmu apdovanotos kaimietės motyvus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Pasirodė pirmosios nuotraukos iš Xavier Dolano „The Death and Life of John F. Donovan“ filmavimo aikštelės, o žurnalistai ramina režisieriaus gerbėjus, kad naujasis filmas primena ankstesnius Dolano kūrinius, nors jame vaidina pirmo ryškumo amerikiečių žvaigždės Jessica Chastain, Kitas Harringtonas, Natalie Portman, Kathy Bates, Susan Sarandon, Jacobas Trembley’is. Dolanas pranešė, kad nespės filmo šiemet parodyti Kanuose, tad, matyt, premjera vyks Venecijoje arba Toronte. Dolanas kalba apie meilės istoriją, nors Chastain yra sakiusi, kad vaidina bulvarinio dienraščio redaktorę, kuri nusprendžia sugriauti Holivudo žvaigždės gyvenimą, nes ši „yra pamišusi kalė“.
Anna Zamecka apie „Komuniją“
Gegužės 16 d. „Skalvijoje“ ir Klaipėdos „Kultūros fabrike“, gegužės 25 d. Kauno „Romuvos“ laikinojoje salėje vyks Lenkų kino klubo ciklo „Jauni ir gabūs. 9-ojo dešimtmečio karta lenkų kine“ peržiūros. Bus parodytas Annos Zameckos debiutinis filmas „Komunija“, pelnęs geriausio metų dokumentinio filmo „Auksinį erelį“, tarptautinių Lokarno ir Varšuvos kino festivalių apdovanojimus. Pateikiame režisierės interviu, išspausdinto žurnale „Kino“ (2016, nr. 12), fragmentus. Su „Komunijos“ autore kalbėjosi Mariola Wiktor.
Krėsle prie televizoriaus
Pavadinimas „Purvini pinigai“ (TV3, 18 d. 22.30) neperteikia JAV 2014 m. debiutavusio belgų režisieriaus Michaelio M. Roskamo filmo esmės. Originalus „The Drop“ mafiozų žargonu reiškia vietą, kur nustatytu laiku kurjeriai suveža nusikalstamus pinigus. Tačiau tai gali būti ir situacijos, kurioje atsidūrė filmo veikėjai, metafora. Pusbroliai Bobas (ar jau spėjote pamilti Tomą Hardy?) ir Marvas (paskutinis Jameso Gandolfini vaidmuo) dirba bare. Jis įtartiname Niujorko kvartale, Brukline, ir priklauso čečėnų nusikaltėliams. Kadaise baras buvo Marvo, bet prieš dešimt metų teko nusileisti ateiviams iš Rytų. Nors Marvas ir kuria keršto planus, dabar jis gali nurodinėti tik Bobui, kuris visiems stengiasi būti geras, nes yra doras krikščionis. Jis negali palikti net šiukšlyne rasto sužaloto šuns. Tačiau kai pasirodys įtariamas šuns skriaudikas, kai bare įvyks apiplėšimas, kurio tyrimas gali atskleisti niūrią praeitį, Bobas susimąstys, ar verta atsukti kitą skruostą.
„Purvini pinigai“ sukurtas pagal Holivude mėgstamo rašytojo Denniso Lehane’o (jo romanus ekranizavo Clintas Eastwoodas, Benas Affleckas ir Martinas Scorsese) scenarijų. Nuosekliai regzdamas filmo intrigą, įtikinamai argumentuodamas personažų motyvus, Lehane’as pasakoja ir apie vienatvę, kuri yra veikėjų nuodėmių pasekmė, apie jų bandymus išsiveržti iš egzistencinės tuštumos. Tai galima pasakyti ir apie Noomi Rapace suvaidintą Nadią – nervingą merginą su tamsia praeitimi. Tačiau filme visų praeitis tamsi.
Kirilas Serebrennikovas apie „Mokinį“
Nuo šio penktadienio Lietuvoje rodomas rusų teatro ir kino režisieriaus Kirilo Serebrennikovo filmas „Mokinys“ („Učenik“). Filmo premjera įvyko pernai Kanuose, iškart po festivalio su režisieriumi kalbėjosi Antonas Dolinas. Pateikiame „Afiša Daily“ išspausdinto pokalbio fragmentus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Animacinis filmas „Moliūgėlio gyvenimas“ sulaukė didžiulės sėkmės – filmą gali pamatyti net Lietuvos žiūrovai, jo autorius Claude’as Barras tapo vienu įtakingiausių kūrėjų. Kalbama, kad „Moliūgėlio gyvenimas“ bus nominuotas 2017 metų „Oskarui“. Neseniai Štutgarte, kur vyko specialiesiems kino efektams skirta konferencija, režisierius pranešė apie du savo naujus projektus. Pirmasis bus animacinis filmas apie miškų naikinimą. Pasak Barras, tai pakankamai klasikinis projektas. Filmo veiksmas nukels į Borneo, jo veikėjai bus maža mergaitė ir orangutanas. Antrasis projektas – Edipo mito ekranizacija. Kurdamas šio filmo koncepciją, režisierius kreipėsi į specialistus, kad šie padėtų apsispręsti, kiek metų turėtų būti filmo herojui. Tai bus mažo biudžeto eksperimentinis filmas.
Trumpos kino recenzijos
Drama tarpduryje. Tiesiogine šių žodžių prasme. Didžioji dalis „Paskutinės šeimos“ vyksta ankštame daugiabutyje, kamerai dažniausiai filmuojant iš taško, kur turėtų būti kambario durys. Kamera atsitraukusi, nesikišanti, statiška. Ji retai fiksuoja stambiu planu, o filmo nervas dilgčioja ne personažų veiduose, o erdvėje, kuri supa ir skiria nuo kameros. Kaip prisipažino pats režisierius, taip norėta scenoms suteikti epiškumo. Puikiai pavyko – seniai kine mačiau tokią dinamišką statiką.
Žinoma, ten, kur daug statiškumo, kaip ant delno matosi dailininko darbas. „Paskutinėje šeimoje“ jis nepriekaištingas. Daiktai, kurie panašiuose, laikotarpį kruopščiai atkuriančiuose filmuose dažnai virsta nieko nesakančia butaforija, čia organiškai ištirpsta kadre. Paveikslai, plakatai, vinilo plokštelės, kameros, fotoaparatai, virtuvės apyvokos reikmenys, sakyčiau, tampa lygiaverčiais veikėjais. Jie keičiasi priklausomai nuo laikotarpio (veiksmas tęsiasi nuo 1972-ųjų iki 2005-ųjų). Jie yra filmo nuotaika ir būsena.
Thierry Frémaux apie Lumière’ų filmus
Šių metų pradžioje Prancūzijos ekranuose pasirodė dokumentinis filmas „Liumjerai! Nuotykis prasideda“ („Lumière! L’aventure commence“). Filmas perkelia į 1895-uosius, kai broliai Lumière’ai išrado kinematografą ir nufilmavo pirmuosius judančius vaizdus, kviečia keliauti prie kino ištakų. Kartu tai ir pagarbos duoklė broliams Louis ir Auguste’ui Lumière’ams. Žiūrėdami Lumière’ų, kurių pavardė turi ir kitą, „šviesos“ reikšmę (todėl originalus filmo pavadinimas skamba visai dviprasmiškai), nufilmuotus vaizdus, galime pamatyti, kaip buvo „išrasta“ kino kalba, režisūra, triukai, pagaliau ir kino menas. Filmo prodiuseris – vienas garsiausių prancūzų vyresniosios kartos kino režisierių, patyręs kino istorikas ir kritikas Bertrand’as Tavernier, autorius – kino kritikas, kinotyrininkas, Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux. Iš 1895–1905 m. Lumière’ų ir jų operatorių nufilmuotų 1422 filmukų jis atrinko 108, filmai buvo restauruoti. „Liumjerai! Nuotykis prasideda“ jau rodomas pasaulyje, tad reikia tikėtis, kad filmas užklys ir į mūsų kino teatrus. Jubiliejinių Kanų išvakarėse apie filmą Frémaux kalbino „Novaja gazeta“ kino kritikė Larisa Maliukova. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.
Krėsle prie televizoriaus
Prieš Martino Scorsese’s filmą „Paskutinis Kristaus gundymas“ (LRT Kultūra, 6 d. 21 val.) jo pasirodymo metais skirtingose šalyse buvo rengiamos demonstracijos ir kitokios akcijos, režisierius buvo kaltinamas įžeidęs religinius jausmus. Po viso to Scorsese net pareiškė, kad joks jo filmas neturėjo tokios galingos ir nieko nekainavusios reklamos. Režisierius sakė, kad filmas – „tai mano tikėjimo aktas, kuriame stengiuosi išsiaiškinti dieviškumą Jėzaus – žmogaus, su kuriuo galima atsisėsti prie stalo papietauti“.
Tai vienas kontroversiškiausių filmų, pasipriešinęs saldžiam belyčio Jėzaus iš bažnytinių paveikslėlių įvaizdžiui. Jo pagrindas – Evangeliją reinterpretuojantis 1951-aisiais pasirodęs Nikoso Kazantzakio romanas, kuriame Jėzus Kristus yra labiau žmogus nei Dievo sūnus. Todėl didžiausias jo gundymas bus paprastas gyvenimas su mylima moterimi. Ekranizuoti romaną Scorsese svajojo seniai, tačiau kino studijos bijojo skandalingo projekto. Rizikos ėmėsi „Universal Pictures“, tačiau ji iškėlė sąlygą: už tai, kad studija finansuos „Paskutinį Kristaus gundymą“, Scorsese turėjo pasižadėti sukurti komercinį filmą – tai buvo garsaus film noir „Baimės iškyšulys“ perdirbinys, pasirodęs ekranuose 1991-aisiais.
Nauji filmai – „Saldžių sapnų“
Marco Bellocchio pavardė mažai ką sako lietuvių žiūrovams, nors jis – garsiausias 7-ojo dešimtmečio italų kino maištininkas. Filosofiją ir kiną Romoje bei Londone studijavęs režisierius kartu su Bernardo Bertolucci laikytas italų kino atsinaujinimo simboliu. Savo mokytojais jis vadino Michelangelo Antonioni ir Luisą Bunuelį, nors šie gana įtariai žiūrėjo į jaunojo sekėjo darbus. 1965 m. dvidešimt šešerių Bellocchio debiutavo skandalingu filmu „Kumščiai kišenėse“, kuris buvo vadintas antikatalikišku bei patologišku ir kuris iki šiol išlieka vienu radikaliausių 7-ojo dešimtmečio kino pavyzdžių. Filmas nepaseno, nors dabar svarbiausia gal pasirodytų ne maišto, o šeimos tema ir tai, kas paskatina pagrindinį veikėją nužudyti motiną bei neįgalų brolį. Šeimos temai režisierius ištikimas iki šiol. Pernai Kanuose pristatytas „Saldžių sapnų“ („Fai bei sogni“, Italija, Prancūzija, 2016) iš pradžių taip pat įspraudžia veikėjus į ankštą ir tamsų butą. Tačiau jame gyvenančius Masimą (Nicolo Cabra) ir jo mamą (Barbara Ronchi) sieja ne neapykanta, o begalinė meilė. Berniukas taip prisirišęs prie motinos, kad negali susitaikyti su jos staigia mirtimi Naujųjų metų išvakarėse. Filmas „Saldžių sapnų“ rodo kelias dešimtis Masimo gyvenimo metų – nuo vaikystės iki tol, kai jis pagaliau susitaikys su motinos mirtimi, leis jai simboliškai išeiti iš savo gyvenimo.