7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Aistė Račaitytė

Ne visai įkvepianti programa

70-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus

Jubiliejinis Kanų kino festivalis išdalijo apdovanojimus. Kaip kasmet, buvo ir abejotinų, ir pelnytų sprendimų. Galiausiai juk ne tik žiuri apdovanojimai, bet ir žiūrovų pasirinkimas bei kritikų vertinimai rašo kino istoriją: apie kurį iš jų – Maren Ade’s „Tonį Erdmaną“ ar Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ bus kalbama? Šiemet tokių ryškių nesutapimų nebuvo, beveik visi apdovanoti filmai minėti dar prieš paskelbiant verdiktą.

 

Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą gavęs Agnès Varda ir JR filmas „Veidai ir kaimai“ („Visages, Villages“) buvo vienas nuoširdžiausių ir turiningiausių festivalyje. Jis įsimena ir dėl kadrą nepaprasta šiluma ir intelektu pripildančios režisierės. Varda kuria filmą apie savo ir puse amžiaus jaunesnio gatvės menininko, savo anūko JR, kelionę po Prancūzijos provinciją. Jie kalbina žmones, klausosi jų istorijų, fotografuoja juos ir klijuoja išdidintas nuotraukas viešosiose erdvėse, norėdami atkreipti dėmesį į šalia gyvenančius herojus. Tačiau žaviausias filme išlieka Varda ir JR tarpusavio ryšys, primenantis, kad kai kurie menininkai niekada nesensta. Finalinė Varda kelionė pas Godard’ą, kai randama vien ant jo lango užrašyta žinutė, turbūt yra viena jautriausių vis dar gyvos prancūzų Naujosios bangos istorijos akimirkų.

„Aikštė“
„Aikštė“
„Aikštė“
„Aikštė“
„Gražioji vidaus saulė“
„Gražioji vidaus saulė“
„Žaneta: Žanos d’Ark vaikystė“
„Žaneta: Žanos d’Ark vaikystė“
Jonas Ūbis

Pasaka – nepasaka

Krėsle prie televizoriaus

Išgyventi iki atostogų – aktualus šūkis. Lucos Guadagnino filmo „Didesni purslai“ (TV1, šįvakar, 2 d. 22.55) veikėjams jos jau prasidėjo. Roko žvaigždė Mariana (Tilda Swinton) su draugu Polu (Matthias Schoenaerts) mėgaujasi poilsiu Pantelerijoje – saloje tarp Sicilijos ir Tuniso. Jų idiliją prie įspūdingo baseino bei lovoje sudrumsčia buvusio Marianos meilužio – muzikos prodiuserio Hario (Ralph Fiennes) ir jo dukters Penelopės (Dakota Johnson) apsilankymas. Guadagnino perdirbo 1969-aisiais pasirodžiusį ir tada nepadoriu laikytą Jacques’o Deray filmą „Baseinas“. Jo veiksmas rutuliojosi madingame Sen Tropezo kurorte, filme skambėjo Michelio Legrand’o muzika ir vaidino Romy Schneider bei jos buvęs sužadėtinis Alainas Delonas, o maištininkų kartai atstovavo Jane Birkin, kurios erotiškoji Penelopė tapo dramos katalizatoriumi. Tais pačiais metais kartu su Serge’u Gainsbourge’u Birkin įrašė skandalingą dainą „Je t’aime... moi non plus“ – joje pirmąkart nuskambėjo moters patiriamo orgazmo dejonės. „Baseino“ kvartetas patiria erotinę įtampą, kuri bet kurią akimirką gali pavirsti kriminaline mįsle.

„Didesni purslai“
„Didesni purslai“
„Viešbutis „Didysis Budapeštas“
„Viešbutis „Didysis Budapeštas“
„Išgyvena tik mylintys“
„Išgyvena tik mylintys“
Živilė Pipinytė

Kalbant apie save

Nauji filmai – „Apsimetėliai“

Pagrindinis estų režisieriaus Vallo Toomlos filmo „Apsimetėliai“ („Teesklejad“, Estija, Latvija, Lietuva, 2016) veikėjas yra namas. Jis stovi beveik pačiame pajūryje, yra idealiai pritaikytas prie gamtos ir peizažo, o šiuolaikiškas medžio ir stiklo derinys bei puikiai kiemo įrėmintas baseinas tik pabrėžia ypatingą prabangą. Namo viduje daiktų nedaug, jie atrodo lyg ką tik atvežti iš baldų salono, interjerai tobuli ir, regis, atspindi šeimininkų finansines galimybes bei estetinius prioritetus. Tai tobulas ir brangus skandinaviškas dizainas, kurio atgarsius kartais matome liaudiškose „Ikea“ parduotuvėse. Man regis, estų režisierius Vallo Toomla įsitikinęs, kad šis namas paryškins ir jo priklausomybę skandinavų kino tradicijai, juolab kad naujos švedų kino žvaigždės – šiųmetinių Kanų nugalėtojo Rubeno Östlundo ankstesnio filmo „Force Majeure“ – įtakos „Apsimetėliams“ paneigti būtų neįmanoma, nors šeimos santykių krizė, atsiskleidžianti jos nariams išvykus atostogauti, šių dienų kine rodoma vis dažniau. Be abejo, tai susiję su filmų personažų ir jų autorių požiūriu į gyvenimą, kai vienu svarbiausių prioritetų tampa laisvalaikis.

„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„Apsimetėliai“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio vakarą įvyko 70-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonija, kurią vedė aktorė Monica Belluci. Ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro vadovaujamas žiuri paskelbė jubiliejinio festivalio nugalėtojus. „Auksinę palmės šakelę“ iškovojo švedų režisieriaus Rubeno Östlundo satyrinė komedija „Aikštė“ („The Square“). Filmas buvo skubos tvarka įtrauktas į konkursinę programą, jau ją paskelbus oficialiai. Aikštės“ herojus – ekscentriškas šiuolaikinio meno muziejaus direktorius, nusprendęs sukurti naują instaliaciją. Savo muziejaus projektais jis propaguoja brolybę ir lygybę, bet gyvenime yra sociopatas ir rasistas. Pasak kritikų, režisierius nori paaiškinti žiūrovams, kad garsusis skandinaviškasis socializmas – atvira visuomenė ir protestantiškas etosas – yra tik dar viena melaginga žinia, kaip, beje, ir visas šiuolaikinis menas, neva ginantis mažumų teises, bet iš tikrųjų kvailinantis buržuaziją pagal dar Andre Bretono sugalvotą scenarijų. Lietuvių žiūrovams šis režisierius žinomas iš prieš kelerius metus „Scanoramos“ rodyto filmo „Force Majeure“.

Kadras iš filmo „120 dūžių per minutę“
Kadras iš filmo „120 dūžių per minutę“
Kadras iš filmo „Jauna moteris“
Kadras iš filmo „Jauna moteris“
Kadras iš filmo „Aikštė“
Kadras iš filmo „Aikštė“
Jonas Ūbis

Plaukiant pasroviui

Krėsle prie televizoriaus

Terry Gilliamas yra sakęs, kad „Monty Python“ bandė pažadinti žmones, kurie didžiąją gyvenimo dalį miega arba plaukia pasroviui. Vienas tokių bandymų – 1983 m. britų komikų grupės sukurtas filmas „Gyvenimo prasmė“ (LRT Kultūra, 27 d. 23 val.). Jį režisavo du grupės nariai – Terry Jonesas ir Gilliamas. Kartu su Ericu Idle’u, Johnu Cleese’u, Michaelu Palinu jie vaidino ir filmo skečuose, kurie bando atsakyti į pavadinime suformuluotą klausimą. „Gyvenimo prasmė“ padalinta į skyrius, kurių kiekvienas aptaria tam tikrą žmogaus gyvenimo etapą: gimimą, mokslą, tarnybą armijoje, karą, brandą, gyvenimo saulėlydį, mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Filmas prasideda novele, išjuokiančia globalizaciją. Jaunų energingų vadybininkų nuolat „auklėjami“ pagyvenę draudimo įmonės „The Permanent Assurance Company“ darbuotojai sukelia maištą ir, pavertę savo įmonę piratų laivu, leidžiasi į kapitalistinius pasaulinės rinkos vandenis.

Tiems, kurie anksčiau nesusidūrė su „Monty Python“, ko gero, bus netikėtas cinizmo persmelktas, visomis ironijos spalvomis spindintis grupės humoras. Bet būdamas didis grupės gerbėjas nuoširdžiai tikiu, kad tik „Monty Python“ galėtų paaiškinti, kas dabar vyksta Lietuvoje. Seimo nariams „Gyvenimo prasmę“ tiesiog būtina pasižiūrėti, kad pamatytų, kaip patys kartais atrodo iš šalies. Save jame gali pamatyti ir lietuviško „popso“ pasaulis, paskutiniais metais klasikinį šūkį „Duonos ir žaidimų!“ pavertęs lietuvišku „Kalafiorų ir rokenrolo!“

„Gyvenimo prasmė“
„Gyvenimo prasmė“
„Karas“
„Karas“
Aistė Račaitytė

Nerašytos taisyklės

70-asis Kanų kino festivalis

Įpusėjus Kanų kino festivaliui galiu tik patvirtinti nerašytą taisyklę, kad geri metai iš eilės A klasės festivalyje yra retenybė. Šiųmetinė programa nebuvo šios taisyklės išimtis. Festivalio pradžioje laukiau Yorgoso Lanthimoso, Michaelio Haneke’s, Toddo Hayneso filmų, o pamačiusi juos vis dar tikiuosi, kad geriausi filmai palikti festivalio pabaigai.

Michelio Hazanaviciaus stiliui būdingas godariškas negailestingumas, bet, kaip ir kiekviena kopija, jo kinas ir lieka tarsi „antras spaudimas“ – čia nieko autentiško ir viskas nebe taip ryšku. Naujame jo filme „Le Redoutable“ Louis Garrelis kuria „prigesintą“ Jeano-Luco Godard’o portretą, kuriam labiausiai pristigo paties JLG. Juk jis vis dar kuria tokį pat savitą ir maištingą kiną, bet nei Garrelis, nei Hazanavicius kurdami jo portretą ir neieškojo kažko autentiško ir naujo. Filme tiesiog surinktos pažįstamos klišės apie didžiausią kino revoliucionierių. Gyvą Godard’o legendą „Le Redoutable“ paverčia mirusia. Susumuojamas dar nesibaigęs režisieriaus gyvenimas – pasirenkamas trumpas, bet, reikia pripažinti, vienas ypatingiausių jo, o kartu visos Prancūzijos ir Vakarų kultūros tarpsnis – 7-ojo dešimtmečio pabaiga. Rodomi nesibaigiantys Godard’o, menininko ir politiškai aktyvaus piliečio, konfliktai su aplinka, greitai kintantys politiniai ir kultūriniai vėjai.

„Nemeilė“
„Nemeilė“
„Laiminga pabaiga“
„Laiminga pabaiga“
„Wonderstruck“
„Wonderstruck“

Agentas Kuperis į kavą žiūri rimtai

Markas Frostas apie „Tvin Pyksą“

Amerikiečių rašytojas, scenaristas, režisierius ir prodiuseris Markas Frostas (g. 1953) geriausiai žinomas kaip Davido Lyncho serialo „Tvin Pyksas“ scenaristas. Kartu su Lynchu jie kūrė ir serialo tęsinį, o pernai Frostas išleido knygą „Slaptoji Tvin Pykso istorija“. Iškart po pirmų serijų premjeros šių metų Kanuose aštuoniolika naujojo serialo dalių žiūri ir kai kurie mūsų kaimynai. Kada ir kas rodys serialą Lietuvoje, kol kas nepavyko išsiaiškinti – miglotai kalbama apie ketinimus pasirašyti sutartį. Laukdami konkretesnių žinių, pateikiame Frosto pokalbio su serialų žinovu bei tyrinėtoju Jegoru Moskvitinu fragmentus. Pokalbį išspausdino Rygoje įsikūręs portalas www.meduza.io.

Mark Frost
Mark Frost
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Nors dauguma kino naujienų dabar sklinda iš Kanų, filmai vis dar kuriami, didžiosios studijos dirba. Williamas Friedkinas 1973 m. išgarsėjo filmu „Egzorcistas“, kuris ne vienai žiūrovų kartai išlieka vienu geriausių siaubo žanro pavyzdžių. Todėl nestebina žinia, kad režisierius rengiasi kurti dokumentinį filmą „Velnias ir kunigas“ („The Devil and Father“), kuriame fiksuos egzorcizmus atliekantį kunigą Gabrielę Amorthą. Pasak režisieriaus, pilno metražo filmas leis paraleliai rodyti fikciją ir tikrovę.

Studija „Fox“ šiemet restauravo ir „Egzorcistą“, ir tris jo tęsinius, juos sukūrė Johnas Boormanas (1977), Williamas Peteris Blatty (1990) ir Renny Harlinas (2004). Filmai bus rodomi pakartotinai.

Kadras iš filmo „Žmogus su randu“ (rež. Howard Hawks, 1932)
Kadras iš filmo „Žmogus su randu“ (rež. Howard Hawks, 1932)
Kadras iš filmo „Žmogus su randu“ (rež. Brian De Palma, 1983)
Kadras iš filmo „Žmogus su randu“ (rež. Brian De Palma, 1983)
William Friedkin
William Friedkin
Jessica Chastain
Jessica Chastain
Ingrid Bergman filme „Intermeco“ (rež. Gregory Ratoff, 1939)
Ingrid Bergman filme „Intermeco“ (rež. Gregory Ratoff, 1939)
Kadras iš filmo „Vaikis“ (rež. Charlie Chaplin, 1921)
Kadras iš filmo „Vaikis“ (rež. Charlie Chaplin, 1921)
Filmo „Motina“ plakatas
Filmo „Motina“ plakatas
Timuras Bekmambetovas
Timuras Bekmambetovas
Jonas Ūbis

Nostalgija jau nebe ta

Krėsle prie televizoriaus

Kai prisimenu 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, iškart pajuntu nostalgiją, nes tai buvo laikas, kai viskas keitėsi iš esmės – kinas, mados, papročiai, muzika, literatūra. Ir, svarbiausia, man atrodė, jog viskas dar prieš akis. Kažką panašaus, regis, patiria net tie, kurių tada dar nebuvo. Užtat šiuolaikiniuose filmuose tiek daug Vudstoko, mini sijonėlių ir stilingų interjerų.

Thomas Vinterbergas gimė 1969 metais, bet pasižiūrėjus jo pernykštę „Komuną“ (LRT Kultūra, 24 d. 21 val.) gali pamanyti, kad jis ilgisi anų laikų, nes vaikystę taip pat praleido komunoje, tarp, jo žodžiais tariant, „daugybės bepročių ir nesibaigiančio juoko“. „Komunos“ herojai architektas Erikas (Ulrich Thomsen), televizijos laidų vedėja Ana (nuostabioji Trine Dyrholm) ir jų paauglė duktė Frėja, mirus Eriko tėvui, 1970-aisiais persikrausto į jo didelius namus prestižiniame Kopenhagos rajone. Jie nenori gyventi vieni, todėl nusprendžia įkurti komuną – pasikviečia (prieš tai surengę komišką atranką) draugų ir bendraminčių. Kompanija gerai leidžia laiką ir tiki, kad taip bus visada. Bet režisierius stengiasi išvengti pabodusių stereotipų – hipių, narkotikų, sekso, nuogybių. Komunos gyvenimas filme sukasi aplink didelį stalą, todėl svarbiausia, kad kiekvienas narys pagal iš anksto sudarytą grafiką plautų indus, gamintų maistą. Buvimas kartu – lyg mitas, prie kurio Vinterbergas bijo per daug priartėti.

„Komuna“
„Komuna“
„Gili aistros jūra“
„Gili aistros jūra“
„Baimė ir neapykanta Las Vegase“
„Baimė ir neapykanta Las Vegase“

Žvaigždžių paradas

Laukiamiausi jubiliejinių Kanų filmai

Šį trečiadienį, gegužės 17 d., prasidėjo 70-asis Kanų kino festivalis – svarbiausias metų kino renginys. Oficialiojoje jo programoje, kurią sudaro konkursas ir „Ypatingas žvilgsnis“, daug garsių režisierių ir aktorių vardų. Į konkursinę programą įtrauktas ir Sergejaus Loznicos vaidybinis filmas „Nuolankioji“ („Krotkaja“), prie kurio gamybos prisidėjo Lietuva. Tai sušiuolaikinta Fiodoro Dostojevskio „Romiosios“ versija. Nors pagrindinė filmo herojė tebėra auka, šįkart ji kenčia ne dėl vyro – palūkininko, o dėl Rusijos provincijai būdingų aplinkybių. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė rusų teatro žvaigždės Vasilina Makovceva, Roza Chairulina, Lija Achedžakova, epizodiniame vaidmenyje pasirodo dramaturgas Nikolajus Koliada. Programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyks pasaulinė Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ premjera. Tai bendros gamybos su Ukraina, Lenkija ir Prancūzija filmas, kurio veiksmas nukelia į Ukrainoje vykstančio karo zoną. Šio filmo žvaigždė – Vanessa Paradis. Didžiojo konkurso žiuri vadovauja Pedro Almodovaras, atidarymo ir uždarymo, įvyksiančio gegužės 28-ąją, ceremonijas veda Monica Bellucci.

„Šerkšnas“
„Šerkšnas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Le Redoutable“
„Le Redoutable“
„Nemeilė“
„Nemeilė“
„Ismaelio fantomai“
„Ismaelio fantomai“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas