7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Plaukiant pasroviui

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 21 (1215), 2017-05-26
Kinas Rodo TV
„Gyvenimo prasmė“
„Gyvenimo prasmė“

Terry Gilliamas yra sakęs, kad „Monty Python“ bandė pažadinti žmones, kurie didžiąją gyvenimo dalį miega arba plaukia pasroviui. Vienas tokių bandymų – 1983 m. britų komikų grupės sukurtas filmas „Gyvenimo prasmė“ (LRT Kultūra, 27 d. 23 val.). Jį režisavo du grupės nariai – Terry Jonesas ir Gilliamas. Kartu su Ericu Idle’u, Johnu Cleese’u, Michaelu Palinu jie vaidino ir filmo skečuose, kurie bando atsakyti į pavadinime suformuluotą klausimą. „Gyvenimo prasmė“ padalinta į skyrius, kurių kiekvienas aptaria tam tikrą žmogaus gyvenimo etapą: gimimą, mokslą, tarnybą armijoje, karą, brandą, gyvenimo saulėlydį, mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Filmas prasideda novele, išjuokiančia globalizaciją. Jaunų energingų vadybininkų nuolat „auklėjami“ pagyvenę draudimo įmonės „The Permanent Assurance Company“ darbuotojai sukelia maištą ir, pavertę savo įmonę piratų laivu, leidžiasi į kapitalistinius pasaulinės rinkos vandenis.

 

Tiems, kurie anksčiau nesusidūrė su „Monty Python“, ko gero, bus netikėtas cinizmo persmelktas, visomis ironijos spalvomis spindintis grupės humoras. Bet būdamas didis grupės gerbėjas nuoširdžiai tikiu, kad tik „Monty Python“ galėtų paaiškinti, kas dabar vyksta Lietuvoje. Seimo nariams „Gyvenimo prasmę“ tiesiog būtina pasižiūrėti, kad pamatytų, kaip patys kartais atrodo iš šalies. Save jame gali pamatyti ir lietuviško „popso“ pasaulis, paskutiniais metais klasikinį šūkį „Duonos ir žaidimų!“ pavertęs lietuvišku „Kalafiorų ir rokenrolo!“

 

Kol Lietuvoje tikros opozicijos nesimato net ties horizonto linija, LRT (29 d. 22.10) siūlo pasižiūrėti Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno ir jo bendražygių sukurto dokumentinio pasakojimo apie premjero Dmitrijaus Medvedevo turtus „Jis ne Dimonas“. Internete filmas pasižiūrėtas daugiau kaip 21 milijoną kartų, nors oficialioji Rusijos žiniasklaida jį iki šiol ignoruoja. Tai labai pamokomas reginys, už kurį Navalną į teismą padavė vienas turtingiausių Rusijos žmonių ir, regis, turtingiausias Londono gyventojas Ališeras Usmanovas. Jis tuo nesitenkino ir praėjusią savaitę pats pasirodė internete, išvadino Navalną melagiu bei kitokiais blogais žodžiais ir baigė savo „pasirodymą“ interneto pašaipininkų iškart pasigauta temperamentinga fraze: „Tfu ant tavęs, Aleksejau Navalnai.“

 

Spaudos laisvės gynimui skirtas Rolando Susos Richterio televizijos filmas „Leidinio „Der Spiegel“ byla“ (LRT, 31 d. 22.50, LRT Kultūra, birželio 1 d. 21 val.). Vadinamoji „Der Spiegel“ afera“ – garsiausias 1962-ųjų politinis skandalas, kurį sukėlė VFR politikų spaudimas leidinio žurnalistams. Dabar pripažįstama, kad jis prisidėjo prie didesnės spaudos laisvės Vokietijoje. Skandalas prasidėjo, kai Conradas Ahlersas straipsnyje „Lygtinai saugūs“ informavo visuomenę, kad Federacinė Vokietija nesugebėtų apsiginti nuo „Varšuvos sutarties“ armijų atakos. Gynybos ministerija apkaltino redakciją valstybės paslapties išdavimu, buvo duotas orderis suimti ir straipsnio autorių, kuris atostogavo Ispanijoje, ir žurnalo leidėją bei vyriausiąjį redaktorių. Policijos veiksmai sulaukė visuomenės protestų. Kuo tai baigėsi, pamatysite filme.

 

Kitą medijų skandalą primena Lee Tamahori filmas „Velnio antrininkas“ (BTV, 27 d. 21.30). Jo „didvyris“ buvo Irako karininkas Latifas Yahia, kuris 1987 m. esą buvo priverstas tapti Saddamo Huseino sūnaus Uday’aus, garsėjusio žiaurumu ir nuotykiais, antrininku. Taip jaunuolis, kuris iki tol nerūkė, negėrė ir mylėjo tik vieną moterį, virto pasileidėliu ir žudiku. Pabėgęs iš Irako jis ne vienus metus gydėsi nuo tokio „darbo“ pasekmių kaip nuo narkotikų priklausomybės.

 

Iš Naujosios Zelandijos kilęs Lee Tamahori Holivude sukūrė ne vieną sėkmingą trilerį, režisavo net filmą apie Džeimsą Bondą, bet paskutiniais metais jis vis dažniau pats tampa skandalų personažu. Pinigų ekranizuoti Yahios autobiografinę knygą davė belgai ir olandai, todėl visų sukritikuotame, agitaciniu filmu vadinamame „Velnio antrininke“ nebus žvaigždžių, užtat visai neblogi aktoriai Dominicas Cooperis ir Ludivine Sagnier.

 

Paklausite, kur čia skandalas. Pasirodo, žiniasklaidos žvaigžde tapusio Yahios knyga – vien melas. Visi, kurie išmano Huseino laikų Irako gyvenimą, tvirtina, kad jo pasakojimas neturi nieko bendra su tikrove, bet ir apie „memuarų“ autorių žinoma labai mažai. Akivaizdu tik viena: Yahia puikiai išnaudojo žiniasklaidos norą turėti kuo daugiau informacijos apie Iraką, o patikrinti „antrininko“ informaciją 10-ajame dešimtmetyje buvo sunku. Regis, Tamahori tai žinojo iš pat pradžių, bet leido dalyvauti melagiui net filmavimo aikštelėje. Sakoma, režisierių pakerėjo, kaip puikiai Yahia meluoja.

 

Dano Tobiaso Lindholmo pernai „Oskarui“ nominuoto filmo „Karas“ (LRT Kultūra, 31 d. 21 val.) veiksmas taip pat nukels į tolimą šalį – į Afganistaną. Čia karinėje misijoje atsidūrė danų karininkas Klausas. Patekęs į susišaudymą ir norėdamas išsaugoti savo kuopos karius, jis priims sprendimą, kuris turės sunkių pasekmių ir jam, ir jo šeimai.

 

Lindholmas, kuris laikomas vienu geriausių šių dienų Europos scenaristų, filme sujungė karinės ir teismo dramos žanrus, kad parodytų žmones, kurie yra priversti rinktis ne tarp gėrio ir blogio, o tarp skirtingų blogio atmainų. Priversdamas žiūrovus karą pamatyti jo dalyvių akimis, kartu Lindholmas klausia, kaip toli galime nueiti gindami savo gyvybę, ir abejoja, ar galima teisti žmogų, atsidūrusį akistatoje su mirtimi.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Gyvenimo prasmė“
„Gyvenimo prasmė“
„Karas“
„Karas“