Pagal užsienio žiniasklaidą
Birželio 15 d. mirė vienas populiariausių rusų kino aktorių Aleksejus Batalovas. Jis gimė 1928 m. Maskvos dailės teatro aktorių Vladimiro Batalovo ir Ninos Olševskajos šeimoje. Didelės įtakos jam turėjo poetė Anna Achmatova, kuri dažnai gyvendavo būsimo aktoriaus motinos ir jo patėvio rašytojo Viktoro Ardovo namuose. 1950 m. Batalovas baigė aktoriaus studijas, 1954 m. pradėjo dirbti kine, iš viso jis nusifilmavo per 40 filmų. Pirmas svarbus vaidmuo – darbininkas Aleksejus Josifo Cheifico filme „Didžioji šeima“ (1954). Kitame šio režisieriaus filme „Dama su šuniuku“ (pagal A. Čechovą) Batalovas suvaidino Gurovą. 1957 m. Batalovas vaidino viename svarbiausių sovietų „atlydžio“ filmų – Michailo Kalatozovo „Skrenda gervės“, kuris buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, prie svarbiausių šios krypties filmų priskiriamos ir Michailo Rommo „Devynios vienerių metų dienos“ (1961), kuriame Batalovas suvaidino mokslininką fiziką, rizikuojantį savo gyvybe. Sovietų moterų numylėtiniu ir idealu jis tapo suvaidinęs gydytoją Ustimenką filme „Brangus mano žmogus“ (pagal J. Germaną, rež. J. Cheificas, 1958). Panašiai buvo vertinamas ir Batalovo suvaidintas šaltkalvis Goša „Oskaru“ apdovanotame Vladimiro Menšovo filme „Maskva netiki ašaromis“ (1979). 1959 m. Batalovas debiutavo režisūroje – ekranizavo Nikolajaus Gogolio apysaką „Apsiaustas“. Nuo 1975 m. dėstė aktoriaus meistriškumą Maskvos kinematografijos institute, parašė kelias knygas ir memuarus.
Krėsle prie televizoriaus
Kai televizoriaus ekrane matau groteskiškus žurnalistų pokalbius su tėvynės išdavimu kaltinamu Mindaugu Basčiu (pavyzdžiui, sekmadienio vakarą demaskuoti šį Seimo narį visaip stengėsi Rita Miliūtė), dažnai pagalvoju, kaip šios laidos turėtų linksminti tikruosius šnipus ir rusų žvalgybininkus. Įsivaizduoju, kaip šie aptarinėja laidas, kaip šaiposi iš jų vedėjų. Žurnalistų kaltinti negalima – jie visada ieško sensacijų ir kvailių, bet ką galvoti apie lietuvių saugumiečius? Kodėl šie ieško to paties?
Haruno Farockio filmai pristatomi ŠMC
Penktadienį ŠMC atidaroma paroda „Darbas viename kadre“ („Labour in a Single Shot“) – tai XXI a. žmogaus darbo enciklopedija, vaizduojanti darbo procesus penkiolikoje šalių, penkiuose žemynuose. Parodą papildys Haruno Farockio sukurtų filmų programa suaugusiems ir vaikams, rodoma ŠMC kino salėje. Parodos atidarymą lydės Haruno Farockio filmo „Darbininkai išeina iš fabriko“ („Arbeiter verlassen die Fabrik“, 36 min., 1995) peržiūros ŠMC kino salėje. Atidarymo vakarą filmas suksis nuolat, o atidarymo savaitgalį, birželio 17 ir 18 d., jis bus rodomas kas valandą, pradedant 12 ir baigiant 19 val. Dar kartą filmas bus pristatomas žiūrovams parodos uždarymo savaitgalį rugpjūčio 4–6 d. Filmas rodomas originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Parodos metu ŠMC ir Goetheʼs institutas Vilniuje kvies žiūrovus plačiau susipažinti su Haruno Farockio kūryba. ŠMC kino salėje birželio 21 d. 18 val. bus rodomas jo filmas „Palyginimui“ („Zum Vergleich“, 61 min., 2009), 22 d. 18 val. – „Sauerbruch Hutton architektai“ („Sauerbruch Hutton Architekten“, 73 min., 2014), 23 d. 18 val. – „Niekuo nerizikuojama“ („Nicht ohne Risiko“, 50 min., 2004). Šie trys filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais.
Trumpos kino recenzijos
Whitą Stillmaną visada domino elitas. Ne iš smalsumo. Aukštuomenę jis pažįsta iš vidaus. Režisieriaus proprosenelis įkūrė Braunsvilio miestą Teksase. Prosenelis užsiėmė verslu ir investavo į žemes, bankus bei geležinkelius. Tėvas pažinojo prezidentą Johną F. Keneddy ir priklausė demokratų partijai. O krikštatėvis garsėjo kaip sociologas, rašęs apie valdančiąsias Amerikos „viršūnėles“.
Natūralu, kad pasirinkęs režisieriaus kelią Stillmanas filmuose pasakojo apie tai, ką pažįsta. Kas yra arti odos. Taip arti, jog kartais norisi išsinerti. Tokie ir jo personažai. Prestižiniuose universitetuose studijuojančios turtingų tėvų atžalos tradicijų ir gerų manierų pasaulyje, kuris tiek pat suteikia galimybių ir perspektyvų, kiek ir vargina savo tobulumu ir taisyklėmis. Stillmanas randa progų šį pasaulį pašiepti: sąmojingai, be pykčio.
„Oskarui“ už geriausią scenarijų nominuotame „Metropolitene“ (1990) režisierius rodė grupę Manhatano aukštuomenės jaunuolių bei vieno iš jų nesėkmingus meilės nuotykius ir bandymą pritapti elgesio normų išmuštruotoje visuomenėje. „Barselonoje“ (1994) pasakojo apie dviejų labai skirtingų amerikiečių pusbrolių romantiškus nuotykius, pokalbius apie Šaltąjį karą, politiką ir meilę 9-ojo dešimtmečio Ispanijoje, o „Paskutinėse disko dienose“ (1998) atsigręžė į 9-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko disko sceną ir stebėjo ją geriausių draugių (aktorės Kate Beckinsale ir Chloë Sevigny) akimis.
Valerijus Todorovskis apie „Didįjį baletą“
Valerijus Todorovskis (g. 1962) – rusų kino scenaristas, režisierius ir prodiuseris. Sėkmingai debiutavęs kaip scenaristas, 1990 m. filmu „Katafalkas“ jis pradėjo ir režisieriaus karjerą. Netrukus tarptautinio pripažinimo sulaukė jo filmai „Meilė“, „Pamaskvės vakarai“, „Kurčiųjų šalis“. Režisierius tvirtina, kad kuria komercinį kiną, bet pagal savo taisykles. Tai įrodo ir miuziklas „Stileivos“ ar televizijos serialas „Atlydys“. Lietuvos ekranuose dabar rodomas jo filmas „Didysis baletas“ („Bolšoi“, 2016) netrukus taip pat taps serialu. Apie tai, kas paskatino kurti filmą apie baletą, su Todorovskiu žurnalo „Ogoniok“ puslapiuose kalbėjosi Olga Cipeniuk. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vienas garsiausių vadinamosios lenkų dokumentinio kino mokyklos kūrėjų Kazimierzas Karabaszas – pirmasis kino dokumentininkas, tapęs Lodzės kino mokyklos garbės daktaru. Režisierius – vienas pirmųjų šios mokyklos absolventų, studijas Lodzėje jis pradėjo 1951 metais. Po penkerių metų kartu su Władysławu Ślesickiu kurti jo filmai „Kur velnias sako labanakt“ („Gdzie diabeł mówi dobranoc“) ir „Tuščios erdvės žmonės“ („Ludzie z pustego obszaru“) įsiliejo į tuomet prieš socialistinį realizmą maištavusią „Juodąją seriją“. Karabaszo dokumentinio kino metodas buvo ilgas paprastų herojų jų natūralioje aplinkoje stebėjimas. Vienas garsiausių režisieriaus ankstyvųjų filmų „Muzikantai“ (Muzykanci“, 1960), pasakojantis apie geležinkelininkų mėgėjiško pučiamųjų orkestro repeticiją, buvo apdovanotas Venecijos „Auksiniu liūtu“. Po kelių dešimtmečių šis filmas tapo žinomas dar ir todėl, kad į visus geriausių filmų sąrašus jį įrašydavo vienas Karabaszo mokinių Krzysztofas Kieślowskis. Lodzės kino mokyklos dėstytojas, profesorius ir dekanas Karabaszas išauklėjo kelias kino kūrėjų kartas. Jis buvo ne tik Kieślowskio, bet ir Marcelio Łozińskio, Małgorzatos Szumowskos, kitų žymių režisierių darbų vadovas. Paskutinį filmą „Kas bagaže“ („Co w bagażu“) Karabaszas sukūrė 2008 metais.
Pokalbis su kino dailininke Sigita Šimkūnaite
„Youngblood“ kino mokykla pakvietė savo studentus iš arčiau susipažinti su kino dailininko profesija. Čia įvyko operatoriaus Martyno Norvaišo ir studentų pokalbis su Sigita Šimkūnaite – Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“, Donato Ulvydo „Emilijos iš Laisvės alėjos“ ir kitų filmų dailininke. Pateikiame pokalbio fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Vasara televizoriuje – kartojimų metas. Bijau net pagalvoti, kaip jaučiasi žmonės, kurie ir taip visą laiką leidžia prie televizoriaus. Matyt, panašiai kaip aš, dešimtą kartą ragindamas pasižiūrėti tą patį filmą. Aš bent galiu pasiteisinti, kad filmai geri ar įdomūs, o juk apie daugumą lietuviškų laidų, kurios vasarą taip pat atostogauja, to nė iš tolo nepasakysi.
Stebiuosi nenuslūgstančiu prancūzų režisierių dėmesiu poniai de La Fayette (1634–1693). Prancūzų rašytoja gyveno seniai (o prasčiausiame iš visų Google.lt net lietuviško jos pristatymo ar knygų pavadinimo neaptiksi), bet į šios aristokratės knygas nuolat gręžiasi garsiausi režisieriai. Anonimiškai XVII a. išleistas jos apsakymas „Princesė de Monpasjė“ sulaukė Bertrand’o Tavernier dėmesio. „Princesė de Monpasjė“ (LRT, 11 d. 21 val.) nukels į 1562-uosius, Karolio IX valdomą Prancūziją. Aristokratė Mari de Mezjė (Melanie Thierry) myli kunigaikštį de Gizą (Gaspard Ulliel), bet merginos tėvas (Philippe Magnan) nusprendžia ją ištekinti už turtingo kunigaikščio Filipo (Gregoire Leprince-Riguet). Kai įsisiautėja kruvinos kovos tarp katalikų ir hugenotų, prisijungęs prie karaliaus vyras išsiunčia Mari į saugią pilį. Čia ją globoja buvęs Filipo mokytojas grafas de Šabanas (Lambert Wilson). Jis moko Mari lotynų kalbos ir po truputį ją įsimyli. Netrukus prie jaunos moters gerbėjų prisijungs būsimas Prancūzijos karalius Henrikas III, prieš tai jis dar suspės pabūti Lenkijos ir Lietuvos karaliumi Henriku Valua (Raphel Personnaz).
Andrzejus Chyra apie Šarūno Barto „Šerkšną“
Jubiliejiniame Kanų kino festivalyje parodytas Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“) sulaukė gerų atsiliepimų prancūzų spaudoje. Dienraščio „Le Monde“ kino kritikas Jacques’as Mandelbaumas recenzijoje tvirtina, kad šis pasakojimas apie jaunų lietuvių porą, vežančią humanitarinę pagalbą, labiau yra ne kelio ir ne angažuotas filmas, o „didis filmas apie meilę“. Jis lygina „Šerkšną“ su Roberto Rossellini „Kelione į Italiją“, sakydamas, kad tai „šiaurietiškas ir postmodernus filmas, kuriame įsimylėjėlių pora pasiklysta alkoholio naktyse ir snieguotose stepėse“, prieš suprasdama, kad „mirties artumas patikslina meilės ir gyvenimo kainą“. Kito įtakingo dienraščio „Libération“ recenzentas Luc Chesselis išskiria filmo pabaigą: „Visi pasakys jums, kad paskutinės dvidešimt filmo minučių yra nuostabios.“ Iškart po premjeros „Gazeta Wyborcza“ išspausdino pokalbį su „Šerkšne“ vieną pagrindinių vaidmenų suvaidinusiu lenkų aktoriumi Andrzejumi Chyra. Kanuose su aktoriumi kalbėjosi Mariola Wiktor. Ji teigia, kad tokio Chyros lenkų kine neteko matyti – jis neįtikėtinai autentiškai vaidina karo korespondentą Donbase. Pateikiame kelis pokalbio fragmentus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Savaitgalį Krokuvoje baigėsi 57-asis Krokuvos kino festivalis. Geriausiu tarptautinio konkurso dokumentiniu filmu išrinktas kroatų rašytojo ir poeto Pero Kvesićio filmas „Dum spiro spero“. Tai autoironiškas vaizdo dienoraštis, kuriame rašytojas fiksuoja savo kasdienybę, pasakoja apie kovą su sunkia plaučių liga. „Dum spiro spero“ apdovanotas „Auksiniu ragu“ ir 30 tūkstančių zlotų premija. Paweło Łozińskio vadovaujamas žiuri taip pagrindė sprendimą: „Autorius rodo mums gyvenimo ir meilės grožį, atrasdamas savyje drąsos susigrumti su savo mirtingumu humoro ir orumo kupinu būdu.“
„Sidabriniu ragu“ (15 tūkstančių zlotų) geriausio vidutinio metražo dokumentinio filmo režisieriui apdovanotas Audrius Stonys už filmą „Moteris ir ledynas“. Žiuri sprendimą suformulavo taip: „Už ypatingą ir poetišką požiūrį į dokumentinį kiną, kontempliacijos ir tylos patirtį, kai judesys, laikas, gyvenimas ir mirtis tampa mūsų vidinio kraštovaizdžio elementais.“ Stonio filmui prizą skyrė ir FIPRESCI žiuri. Šis apdovanojimas skirtas „už šaltakraujišką drąsą naudojant kino kalbą – pagrindinį išraiškos įrankį. Filmas be žodžių rodo žmogaus menkumą susidūrus su gamtos didybe.“ „Sidabrinis ragas“ geriausio pilno metražo dokumentinio filmo režisieriui atiteko Lissette Orozco už filmą „Adrianos paktas“ („Adriana’s Pact“, Čilė).