Berlynas: 2025-ųjų operos dienoraščiai (II)

Dar vienas įsimintinas operos vakaras – Berlyno „Komische Oper“, kurią atradau ir pamilau jau prieš gerą dešimtmetį. Jos ilgametis meno vadovas australų kilmės režisierius Barrie Kosky davė pradžią modernioms klasikinių operų interpretacijoms, šiandien jau tapusioms režisūrine būtinybe. Kosky įdomus tuo, kad geba subtiliai pastatyti viską – nuo baroko operų iki romantiškų operečių, lengvų miuziklų („Čikaga“ ir kt.), jo režisuotuose spektakliuose netrūksta humoro, muzikos stiliaus pajautimo. Dabar Kosky vardas puikuojasi daugelio Europos muzikinių teatrų afišose, o „Komische Oper“ jis tebedirba kaip kviestinis režisierius.

Ir štai Kosky pirmąsyk interpretuoja minimalistinę operą, amerikiečio Philipo Glasso „Echnatoną“ („Akhnaten“). Veikalas sukurtas 1983 m. Egipto faraono Echnatono (Amenhotepo IV) gyvenimo legendos motyvais, pagal paties kompozitoriaus libretą. Tai Glasso operų trilogijos apie didžiuosius vizionierius – Albertą Einsteiną moksle („Einšteinas paplūdimyje“), Mahatmą Gandhi politikoje („Satyagraha“) ir Echnatoną istorijoje bei religijoje – kulminacija. Trijų veiksmų veikalas sudėtingas, labiau primenantis mišias, filosofinę oratoriją ar giesmių rinkinį. Tekstas skamba įvairiomis kalbomis (senąja egiptiečių, moderniąja anglų, vokiečių). Egiptietiški tekstai – iš originalių išlikusių Echnatono užrašų („Himnas Saulei“), „Mirusiųjų knygos“, ant piramidžių išlikusių įrašų, laiškų. Libreto pagrindas – išskirtinis Egipto istorijos laikmetis, kai septyniolika metų šalį valdė legendinis karalius Echnatonas, paneigęs senuosius dievus ir ėmęs šlovinti vienintelį Saulės dievą. Niujorko „Metropolitan“ operoje 2019–2020 m. sezone pastatytas „Echnatonas“ yra laimėjęs „Grammy“ už geriausią operos įrašą.

Iš muzikos žinovų esu girdėjusi, kad Glasso operos – itin sudėtingos, tikras „peilis“ dirigentams ir atlikėjams, o režisieriui sceninį veiksmą čia tenka tiesiog sukurti: skambant monotoniškai meditacinei muzikai scenoje turi kažkas vykti. Kosky renkasi poetinį pasakojimo būdą, asociatyviai susiejantį mūsų ir antikos laikmetį: operos herojaus Pasakotojo tekstai girdimi „už kadro“, regimi subtitrų ekrane. O vizualia švara, šviesų dramaturgija Kosky pastatymo estetika primena režisierių Roberto Wilsono, Romeo Castellucci spektaklius.

Scenografija – daugelio šiuolaikinių operų pamėgta balta erdvė (čia ypač deranti su muzika), išsyk nukelianti žiūrovą į metafizinę, „kosminę“ Glasso muzikos tikrovę (scenografas Klausas Grünbergas), hipnotizuojančią garsų grožiu: publika tris valandas išlieka tos magijos pakerėta.

Kosky traktuotės pagrindiniu veikėju tampa choras. Tai apie šimto žmonių „masuotė“ scenoje, pasitelkus šviesas, šešėlius ir choreografiją sukurianti dar didesnės minios įspūdį. Choras juodais kostiumais čia virsta dinamiška galinga jėga – karaliaus svita, karaliaus žudikais, nūdienos pasaulio minia. Choro choreografija sustiprina operos rituališkumo aspektą, o scenų energija išties ypatinga – kiekvienas minios dalyvis-atlikėjas, regis, dega tokia vidine ugnimi, lyg jo vaidmuo būtų pagrindinis.

Operos emocijos banguoja kaip jūra, tai intensyvėjanti, tai nurimstanti. Veikėjus nušviečia arba vėl tarsi atitolina šviesų ir šešėlių žaismas, lyg aidas atliepiantis muzikines temas,  trancendentinę operos dvasią. 

Jau pirmasis epizodas (buvusio karaliaus, Echnatono tėvo Amenhotepo III laidotuvės) užburia netikėtumu: ant besisukančio scenos rato rūke pasirodo juodas automobilis ilgu kėbulu, tarsi vežantis karstą, kurį supa į laidotuves besirenkantys, juodais kostiumais vilkintys, sustingę žmonės. Šios lėtos įžangos kontrastas – antroji scena, kai minia gieda giesmes svarbiausiam iš visų dievų Amanui: greitas muzikos tempas, tarsi tragiškos antikinės kaukės akimirksniu mainosi iš skausmo perkreipti minios veidai, į dangų tiesiamos rankos, netekus savo valdovo... Lyg šventykloje būtų susirinkęs visas miestas.

Operą sunku įsivaizduoti be įstabaus Echnatono vaidmens atlikėjo, amerikiečių kontratenoro Johno Holiday – jo charizma scenoje, emocionalumas, sudėtingų muzikinių vingrybių, daugiau nei pusvalandį trunkančių arijų atlikimas bei koncentracija kuria išties galingo valdovo, prilygstančio Dievui, įspūdį, kurį sustiprina jo kostiumų grožis: per sceną besidriekianti aukso spalvos tunika, auksinė kaukė. Meilės scenoje su Nefertite kostiumai virsta rožinėmis vestuvių sukniomis (kostiumų dailininkas Klausas Brunsas). Operos sukūrimo metais kontratenoro balsas buvo dar retesnis nei šiandien, tačiau Glassui tikriausiai reikėjo šio tembro, siekiant perteikti žmogaus dieviškumą.

Holiday meistriškumui nenusileidžia ir dviejų moterų balsai: Karalienės Tijos (Sarah Brady) bei jo mylimosios Nefertitės (Susan Zarrabi). Ypač įspūdingas Echnatono ir Nefertitės meilės scenos epizodas, kai, pritariant trombono solo, dainuodami duetu abu lėtai artėja vienas prie kito (apšvietimo, balsų, kostiumų grožis tiesiog gniaužia kvapą!) ir galiausiai sustingsta bučinyje. Jų tikėjimo Saulės dievu jėga, jų meilės jėga įkvepia ir minią – kiekvieno rankose atsiranda šviesos rutuliai-saulės, tarsi aukos Saulės dievui.

Echnatono valdymas istoriškai tetruko septyniolika metų, vėliau jis, nemokėjęs „žemiškai“ valdyti, buvo nuverstas. Taigi antras operos veiksmas pasakoja apie maištą prieš Echnatoną, kai jį šlovinusi minia staiga virsta žvėriška jėga, kaltinančia valdovą valstybės griūtimi, mat šalis išsekinta, užpulta priešų... Prieš įtūžusią minią likęs vienas Echnatonas viešai išniekinamas – įspūdinga, bene penkiolika minučių trunkanti jo sunaikinimo scena, kurios pabaigoje avanscenoje lieka gulėti vienišas, nugalėtas žmogus, o virš jo leidžiasi prožektorių mašinerija (lyg kankinimo prietaisai), kuri tarsi galutinai prislegia auka virtusį buvusį valdovą. „Karalius mirė, tegyvuoja naujas karalius Tutanchamonas, Echnatono sūnus!“

Paskutinis operos veiksmas vyksta XX amžiuje – Pasakotojas tampa gidu, vedančiu turistus po Egipto istorinius griuvėsius, primenančius Echnatono laikų sostinę Amarną, kur buvo rastas nuostabaus grožio Nefertitės biustas. Pabaigoje atsikartoja pirmo veiksmo muzikos motyvai – dangaus erdvėse savo himną Saulei gieda Echnatonas, jo motina karalienė Tija bei mylimoji Nefertitė (pasirodantys aukštai balkone, tarp žiūrovų), o scenoje – baltais kostiumais vilkinti Egipto griuvėsius apžiūrinėjanti turistų minia, kuri operos finale nejučia ima tiesti rankas į dangų – į Saulės dievą, į kažkada jį šlovinusį Echnatoną. Į dangų kyla sulaužytų rankų miškas, scenoje gęsta šviesa...

Kosky „Echnatono“ pastatymas nesiekia modernumo-novatoriškumo, užburia Glasso muzikai ypač pritinkančia elegancija, šviesų dramaturgija, mizanscenų dinamika ir, žinoma, atlikėjų meistriškumu (dirigentas ir muzikos vadovas – amerikietis Jonathanas Stockhammeris, Glasso muzikos žinovas) – visa tai šią operą paverčia išskirtiniu, tobulos estetikos ir grožio muzikiniu reginiu.

P. S. Lankantis Berlyno operose, tiesiog būtina pertraukų ritualo dalimi tampa pareiga paskanauti sūraus, paprastai gatvėse parduodamo brecelio su taure šampano (kaip mūsų operoje – karšto šokolado). Iki kito operos skrydžio, mylimas Berlyne!