Berlynas: 2025-ųjų operos dienoraščiai (I)

Kai atsiranda galimybė trumpam atitrūkti nuo darbų – pasisemti Europos kultūros įspūdžių ir įkvėpimo, – žvilgsnis pirmiausia krypsta į Berlyną: kas ten naujo teatruose, parodų ir koncertų salėse? Pastaraisiais metais talentingais pastatymais geba nustebinti ypač gyvybingi sostinės operos teatrai „Komische Oper“, „Staatsoper Unter den Linden“, kviečiantys iškilius atlikėjus, puikius orkestrus, pasaulinio lygio statytojus ir dirigentus. Be to, visados smagu išvysti lietuvių menininkų, kuriančių vokiečių scenoje, vardus. Tad dalinuosi dar visai šviežiais pavasariniais įspūdžiais iš Berlyno operos.  

„Staatsoper Unter den Linden“ – istoriniame Berlyno centre, netoli Brandenburgo vartų, įsikūręs grakštus senas operos teatras, šiandien traukiantis žiūrovus garsiais vardais ir originaliomis operų interpretacijomis. Čia dainuoja ir lietuvių solistai Vida Miknevičiūtė, Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas. Miknevičiūtę šių metų pradžioje išvydau per „Toskos“ koncertinį atlikimą Vilniuje, buvau girdėjusi apie lietuvės triumfą pasaulio scenose – jos pavardė ir suviliojo Berlyno „Staatsoperoje“ pamatyti Richardo Strausso „Elektrą“.

Pastatymas gana tradicinis (veiksmas neperkeltas į XXI amžių, kaip daugumos nūdienos klasikinių operų interpretacijų), režisuotas žinomo prancūzų kino, teatro ir operų kūrėjo Patrice’o Chéreau (tai paskutinis jo pastatymas, kurio premjera įvyko „Aix en Provence“ festivalyje, po to perkeltas į Milaną, Niujorką, Helsinkį, Berlyną – čia opera atgijo praėjus trejiems metams po režisieriaus mirties 2013 m.). Abstraktus pilies scenovaizdis (scenografas Richardas Peduzzi) byloja, kad operos veiksmas galėtų vykti bet kokiame amžiuje, – režisieriaus leista triumfuoti sudėtingai Strausso muzikinei dramaturgijai, nesiekiat jos pergudrauti režisūriniais sprendimais.

Galbūt netikėčiausia šiame pastatyme – pagrindinės veikėjos, karaliaus dukters Elektros, vaidmens traktuotė. Lauki scenoje pasirodant subtilaus antikinio grožio herojės, o vietoj jos išvysti apkūnią paaugliškos išvaizdos moterį, tarsi sustingusią savajame kūne, savo vidiniuose išgyvenimuose, tūnančią rūsio požemiuose, laukiančią brolio Oresto. Elektra (Iréne Theorin) per visą operą beveik nepasijudina iš vietos – vien ekspresyviu balsu perteikia platų herojės emocijų spektrą: pyktį, silpnumą, liūdesį, sarkazmą. Kartu ir didžiulę, stingdančią, bet vidinės stiprybės teikiančią vienatvę, pabaigoje virstančią Elektros triumfo šokiu. Šis įspūdingas šokis pagaliau išvaduoja heroję iš nerangaus kūno lyg nusiritęs jos skausmo akmuo.

Kai greta pasirodo Elektros priešingybė – sesuo Chrisotemidė, scena tarsi nušvinta, skausmas sušvelnėja: begalinio trapumo, lieknutė Miknevičiūtės herojė kitaip išgyvena skausmą. Nors atrodo tarsi nuolankumo įsikūnijimas, ji nenori gyventi pusiau mirusi kaip Elektra, gaili sesers, trokšta mylėti, auginti vaikus.

Ekspresionistinę „Elektrą“ Straussas sukūrė 1903 m., pasitelkęs Sofoklio tragedijos pagrindą, tačiau XX a. opera tyrinėja šekspyriškas nūdienos žmogaus sielos gelmes – porą valandų klausai pailsėti neleidžia aštrūs disonansai su daugybe kakofoniškų sekvencijų, atonalių leitmotyvų, reikalaujantys ypač stipraus techninio dainininkų pasirengimo, tad jie ir triumfuoja šiame pastatyme. Pasibaigus operai patiri tikrą antikinį katarsį, kai publika pratrūksta aplodismentais (tiesą sakant, tokio entuziazmo dar neteko regėti: žiūrovai trypia, garsiai klykia tiesiogine to žodžio prasme!). Kaip gera tarp šūksnių išgirsti ovacijas ir Miknevičiūtei: „Bravo, Vida!“

***

Antoníno Dvořáko opera „Undinė“ „Staatsoperoje“ režisuota žinomo vengrų režisieriaus, konceptualaus dramos teatro kūrėjo Kornélio Mundruczó (jo spektakliai yra viešėję ir Lietuvoje). Tad ir šis operos pastatymas – konceptualios XXI a. režisūros pavyzdys.

Veiksmas iš povandeninio pasakiško pasaulio perkeltas į šiuolaikinį Berlyną su tolumoje (vaizdo projekcijoje) stūksančiu įžymiuoju TV bokštu, scena vertikaliai padalyta į dvi dalis: žemai – skurdžiausio miesto sluoksnio veikėjų gyvenimas rūsyje įrengtame bute-landynėje, o antrame aukšte – turtingųjų, didmiesčio „elito“, erdvė. Undinė čia – Berlyno landynių gyventoja, apie kitokį gyvenimą ir meilę svajojanti mergina. Veiksmas prasideda jos arija, kai panirusi savo skurdaus buto vonioje ji liūdi užsisklendusi svajonėse. Būrėja Ragana (jos buto kaimynė ekstrasensė, gydanti dėlėmis ir burianti ateitį) Undinei išpranašauja meilę, kokios ji ir trokšta: Undinė pamils Žmogų. O tasai Žmogus yra netikėtai pasirodantis kitokio, turtingųjų pasaulio atstovas. Tačiau Ragana žino Undinės lemtį – ji nusivils žemiška meile...

Undinė, nemokanti kalbėti žmonių kalba (Ragana, išlydėdama ją „į žemę“, juodu pleistru užklijuoja burną), keliauja į svajonių pasaulį, kur turtuoliai „irgi verkia“... Toliau veiksmas plėtojamas turtingo mylimojo namuose – prabangioje Berlyno daugiaaukščio mansardoje, kur Undinė pristatoma išrinktojo šeimai, be abejo, nepritariančiai tokiam sūnaus pasirinkimui. Čia pasirodo ir Undinės mylimojo buvusi meilužė. Taigi realus gyvenimas sunaikina rožines Undinės svajones...

Režisūrinė traktuotė lyg ir primityvoka, tačiau, kaip kartodavo mano režisūros dėstytojai, „teatras privalo žiūrovą stebinti“. Šis pastatymas tikrai stebina, ypač antrame veiksme, kai Undinė nusivylusi grįžta į savo „gimtąjį“ pasaulį, tiesiogine prasme virtusį valkatų buveine, tarp kanalizacijos vamzdžių (pasak režisieriaus, režisūrinį sumanymą įkvėpė Franzo Kafkos kūriniai) ir iššliaužia iš to vamzdžio tapusi didžiuliu šliužu, lyg kokia milžiniška kanalizacijos kirmėle (solistė šliaužia per sceną, supančiota įspūdingame bene penkių metrų ilgio kirmėlės kiaute, tuo pat metu atlikdama sudėtingą herojės antro veiksmo muzikinę partiją). Undinę atsiveja jos kerų apžavėtas mylimasis, galiausiai mirštantis monstro-šliužo glėbyje...

Labiausiai opera pakerėjo neįtikėtino grožio balsais (ypač Undinės vaidmenį atliekančios Christiane Karg, jos mylimojo Princo – Pavelo Černocho, Vandenio – Mikos Kareso), kurių magija suteikė gyvybės ir spalvų nuspėjamam, pragmatiškai konceptualiam sceniniam veiksmui.

***

Naujausias „Staatsoper Unter den Linden“ pastatymas – dar vieno čekų kompozitoriaus Leošo Janáčeko „Broučeko skrydžiai į Mėnulį ir atgal“. Jį kūrė žinomų meistrų duetas: dirigentas seras Simonas Rattle’as ir kanadietis režisierius Robertas Carsenas. Kūrinys sužavėjo režisūros, muzikinio atlikimo, sceninio vaizdo visuma bei subtiliu humoru. Esu „7 meno dienose“ aprašiusi savo įspūdžius apie kitos jo operos „Laputė gudruolė“ (diriguojamos Mirgos Gražinytės-Tylos ir režisuotos Barry Kosky) pastatymą Miunchene, o opera „Broučeko skrydžiai“ Janáčeko sukurta 1920 m. pagal žinomo XIX a. čekų prozininko bei poeto Svatopluko Čecho kūrinius. Anksčiau nebuvo tekę girdėti apie šį čekų literatūros klasiką, nepaisiusį jokių žanro kanonų, kūrusį unikalų literatūros stilių.

Originalaus novelių siužeto sudomintas kompozitorius pasirinko jas libreto pagrindu. Čecho veikėjas Broučekas yra pasiturintis verslininkas ir tavernos šeimininkas, alučio mėgėjas – jo paveiktas užmiega ir sapnuoja keistus sapnus: viename sapne atsiduria Mėnulyje, kitame nukeliauja į praeitį, viduramžių Prahą, ir patenka į karą su husitais, kur įtariamas esantis vokiečių šnipas ir nuteisiamas mirties bausme... Atsibudęs iš šių košmarų Broučekas susitaiko su savimi – vis dėlto realus gyvenimas kur kas mielesnis nei sapnai.

Pastatymą inicijavęs maestro Rattle’as, anot jo paties, susižavėjo šia analogų neturinčia opera, jos muzikine dramaturgija. Jie su režisieriumi nusprendė veiksmą perkelti į 7-ąjį dešimtmetį, kai pasaulį nustebino pirmųjų kosmonautų skrydis į Mėnulį, vyko ir tautą suvienijusio „Prahos pavasario“ įvykiai. Sprendimas logiškas ir įdomus – juk tuo metu viso pasaulio televizoriai transliavo iš Mėnulio grįžusių didvyrių sutiktuves, tad viso pasaulio broučekai, padauginę alaus, galėjo susapnuoti virtę kosmonautais ir atsidūrę mėnuliuose...

Opera prasideda dokumentiniais kadrais didžiuliame, iš anų laikų pažįstamame TV ekrane (vaizdo projekcija per visą sceną). Publika tyloje stebi iš Mėnulio sugrįžusius kosmonautus su gėlėmis gatvėse pasitinkančią minią. Suskambus uvertiūrai toji uždanga-ekranas pakyla. Žiūrovai atsiduria tavernoje, kur alučiu vaišinasi minia lankytojų, o apgirtęs, griuvinėjantis jos šeimininkas Broučekas (tenoras Peteris Hoare’as) ima pasakoti savo nelengvą gyvenimą: nors turi viešbutį, taverną, bet, ak, jau tie skolų nesumokantys lankytojai, nuomininkai... Scenos gale mirga tavernos televizorius, kurio ekrane užeigos lankytojai irgi mato tuos pačius dokumentinius vaizdus, kuriuos pradžioje stebėjo žiūrovai, aptaria skrydžio į Mėnulį stebuklą. Kitoje scenos pusėje – didžiulės alaus cisternos, tarp kurių, išlydėjęs lankytojus, nuo alučio užmiega Broučekas. Puikiai, groteskiškai sumanytas jo pirmojo sapno-skrydžio startas: alaus cisterna virsta raketa ir šauna į viršų kartu su kosmonautu-Broučeku, iš po cisternos veržiasi raketą į dangų kelianti tikra ugnis!

Tolesnė operos eiga trykšta kūrėjų fantazija ir humoru. Broučekas, nepaleidęs iš rankų alaus bokalo, nusileidžia Mėnulio paviršiuje, aplink jį lengvais šokio žingsneliais striksi „kometos“, nustebintos atvykėlio keistumo: gieda jam apie amžinus jausmus ir vertybes, amžiną meilę... O Broučekas keistiesiems mėnuliečiams atitaria vis apie tai, kas žemiška, – kad jis turi nekilnojamojo turto, taverną, ir „kas man ta jūsų amžina meilė? Tik pasikrušt!“ Mėnuliečiai per kelis metrus atšoka nuo kiekvieno grubaus atvykėlio žodžio, o šis šaiposi: „Na, o kaip jums tada gimsta vaikai?“ Pajutęs alkį, Broučekas ima prašyti dešrelių – išgirdę šį žodį mėnuliečiai krinta žemėn lyg nuo pikto burtininko kerų: jie juk vegetarai-veganai!..

Kitas Mėnulio epizodas dar smagesnis. Broučekas atsiduria Menų pilyje, kurios lankytojai šiame pastatyme švenčia „Munstoko festivalį“ (režisierių įkvėpė Vudstoko hipsterių roko festivaliai, irgi vykę praėjusio amžiaus 7–8-ajame deš. JAV). Mėnuliečiai renkasi šventėn, dėvėdami margaspalvius kostiumus, apsikarstę oranžinėmis gėlių girliandomis (aliuzija į hipių kartos keliones į Indiją – laisvės, transo, įkvėpimo...), jų rankose – gitaros, mikrofonai. Prasideda koncertas. Minia juda sulėtinto transo-šokio ritmais, apsupa žavingą svetimšalį, apkabinėja jį gėlių girliandomis, nori pamaitinti „žiedų kvapu“. Broučekas su savuoju alaus bokalu mėgina ištrūkti, išalkęs stveria iš kažkur į rankas ant šakutės nusileidusią kiaulienos dešrelę („Mes jas valgom, žarnose įdarytas!“), tuo pašiurpindamas subtiliuosius hipsterius, gyvenančius mėnulietiškoje hipnozėje... Galiausiai viena mergina išplėšia iš Broučeko rankų dešrelę ir sviedžia nesvarion Menulio erdvėn – taip pirmo veiksmo pabaigoje jis išvejamas iš subtiliųjų sferų ir vėl atsibunda savo aludėje, po alaus cisterna... Šiam groteskiškam reginiui atitaria Janáčeko muzika – „Ekskursijoje į Mėnulį“ kompozitorius naudoja Johanną Straussą primenančias valso melodijas, tik mažiau elegantiškas, tarsi šaipydamasis iš vartotojiškos visuomenės primityvumo.

Antras veiksmas ir antras Broučeko skrydis į praeitį visai kitoks. Humorą keičia liūdni to meto istoriniai įvykiai. Iš pradžių vaizdo projekcijoje (TV ekrane) žiūrovai stebi „Prahos pavasario“ dokumentinius kadrus, gatvėmis minios nešamus per tuos įvykius žuvusiųjų portretus... O pakilus ekranui-uždangai ir prasidėjus veiksmui, dar labiau apgirtęs Broučekas vėl užmiega. Ir nors pagal libretą nukeliauja į „Prahos viduramžius“ – režisieriaus jie traktuojami vėlgi kaip 7-ojo dešimtmečio įvykiai: viduramžių „karas su husitais“ ironiškai paverčiamas čekų ledo ritulininkų kova su SSSR rinktine (rungtynės asocijuojasi ir su čekų tautos išsivadavimo kova, kaip kadaise mūsų „Žalgirio“ ir CSKA krepšinio rungtynės). Tavernos lankytojai tampa dviem „komandomis“, įčiuožiančiomis į sceną su ledo ritulio lazdomis, muzikoje skambant viduramžiškų choralų atgarsiams. Žiūrovai juokiasi, ironija visiems suprantama.

Nors pagal libretą opera baigiasi laimingai (Broučeko pabudimu savoje tavernoje – išsivadavimu iš košmariškų sapnų), režisierius finalinį epizodą nukelia jau į mūsų dienas: skambant paskutiniams operos akordams, į sceną netikėtai įrieda realaus dydžio tankas, nuo kurio traukiasi smuklės lankytojai, o gęstant šviesoms tanko vamzdis atsukamas į žiūrovus... Na, pagalvoji, gal ir nebūtinas tas tanko pasirodymas, tačiau finalas netikėtas ir įspūdingas. Žiūrovų ovacijos patrigubėja į sceną nusilenkti išeinant dirigentui serui Rattle’ui, žaismingai, ironiškai ir sykiu labai rimtai interpretavusiam išraiškingą Janáčeko muziką.

B. d.