7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kaukėtas gyvenimo karnavalas

Įspūdžiai po Giuseppe’s Verdi operos „Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje

Birutė Mar
Nr. 25 (1390), 2021-06-25
Muzika
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.

Nukeliauti į Brėgencą suintrigavo žiemą LRT ciklo „Žiemojimas su opera“ programoje parodytas Giuseppe’s Verdi operos „Rigoletas“ pastatymo vaizdo įrašas (režisierius Phillipas Stolzlas, scenografai Ph. Stolzlas ir Heike Wolmer, kostiumų dailininkė Kathi Maurer), kurio premjera įvyko 2019 m. vasarą Brėgenco (Austrija) scenos menų festivalyje („Bregenzer Festspiele“). Įspūdinga scena ant vandens, žiūrovų amfiteatras Konstancos ežero krante, milžiniška scenografija (sulig daugiaaukščiu namu sukonstruota kaukė ir sugniaužti delnai, kurių vienas laiko didžiulį oro balioną) – jos fone Rigoleto istoriją pasakojantys artistai atrodė tarsi maži taškeliai ežero horizonte. Įspūdingas reginys, o kartu be galo atpažįstama ir jautru – žmogaus likimo trapumas ir sykiu vidinė kiekvieno kadaise gyvenusio, gyvenančio ir gyvensiančio žmogaus drama, savo išgyvenimų didumu prilygstanti ežero, dangaus, horizonto platybei ir gelmei...

 

„Rigoleto“ vaizdo įrašas nustebino statytojų fantazija ir išradingumu, sceniniais efektais – akrobatų ir cirko artistų šuoliais į vandenį, milžiniško oro baliono pakilimu finale, scenografijos transformacijomis. Bet tai nė kiek nekliudė klausytis Verdi „Rigoleto“ muzikinės istorijos, pasakojančios apie dramatišką vienišo žmogaus – rūmų juokdario Rigoleto – likimą. Pastatymą taip pat sušildė ir lietuviškas akcentas – operoje grafo Monteronės vaidmenį puikiai atliko lietuvių solistas Kostas Smoriginas.

 

Dar prisimenu, TV ekrane žiūrėdama filmuotą „Rigoleto“ pastatymą ir didžiulį publikos užpildytą amfiteatrą su 7000 žiūrovų tarsi antikos laikais (2019 m. dar niekas neįtarė apie besiartinančią COVID-19 „epochą“), liūdnai pamaniau, kad tokių renginių dabar jau ilgai nebebus – taip atrodė iš „sustojusio laiko“ nevilties. Bet, laimei, viskas šiame pasaulyje mainosi. Ir 2021 m. vasarą, praleidęs 2020-uosius, festivalis vėl gyvas. Brėgenco scenoje vėl įspūdingas „Rigoletas“, vėl – 7000 žiūrovų (be kaukių ir nesilaikantys atstumo) didžiuliame įspūdingame „ežero teatre“. Tiesa, Austrijoje šiuo metu veikia „triguba“ saugumo taisyklė: eidamas į teatrą ar restoraną, privalai turėti skiepo, antikūnų arba neigiamo testo pažymą (galiojančią dvi paras). Tuomet esi išvaduotas nuo kaukių ir jautiesi laisvai kvėpuojantis, kaip kadaise.

 

***

Brėgencas – kurortinis Austrijos miestelis prie Konstancos ežero (dar vadinamo Bodensee, arba Bodeno ežeru), aplink jį įsikūrę trijų valstybių – Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos – kurortai. Netoliese – nuostabios Alpės su populiariais slidinėjimo kurortais, vasarą virstančiais pasivaikščiojimų ir „trekingų“ kalnuose vieta (smagu buvo čia pradėti kelionę ir pasimėgauti austriška „gamtos opera“: tobula kalnuose besiganančių karvių varpelių, vėjo ir tylos muzika puikiai derėjo prie kalnų dekoracijos – viršūnių sniego, spalvingų laukinių gėlių, pievų žalumos bei giedro vasaros dangaus scenovaizdžio...).

 

XX a. pradžioje Brėgencas tapo ir populiaria maudynių vieta, diktuojančia madas maudymosi kostiumėlių kūrėjams-dizaineriams (miesto muziejuje galima pasigėrėti istorinėmis maudynių fotografijomis: tuometinėmis manekenėmis, demonstruojančiomis pirmuosius moters kūno linijų grožį pabrėžiančius vilnonius maudymosi kostiumėlius, šiandien keliančius šypseną bei naivios praeities nostalgiją...). O nuo 1946 m. didžiausia Brėgenco vilionė meno mylėtojams – vasarą čia vykstantis scenos menų festivalis bei specialiai jam sukonstruota „ežero scena“, kurioje kas dvejus metus pristatoma vis nauja (dažniausiai klasikinė ir visiems žinoma) opera su įspūdinga scenografija, integruota į ežero ir dangaus glėbį. Brėgence – apie 15 000 gyventojų, bet festivalis kasmet pritraukia dešimtis kartų daugiau atvykstančių (2018 m. jį aplankė net 270 000 žiūrovų!).

 

Festivalio metu taip pat vyksta operos bei dramos kūrinių premjeros uždarose erdvėse (šįmet dar teko pamatyti retai statomos Arrigo Boito operos „Nero“ (1924 m.), sukurtos imperatoriaus Nerono gyvenimo motyvais, pastatymą), taip pat koncertai, susitikimai, pavyzdžiui, „Pusryčių su kūrėjais“ ciklas rytinėje programoje. Bet šie gretutiniai renginiai, žinoma, neprilygsta didžiosios „ežero scenos“ užmojams. Žiūrovų dauguma – vokiečiakalbiai, trijų su ežeru besiribojančių valstybių meno mylėtojai; būti labiau tarptautiniu festivalis ir nesiekia – spektaklių pristatymai bei operų titrai pateikiami tik vokiečių kalba.

 

Vasaros renginys ypač išpopuliarėjo pastaraisiais dešimtmečiais, kai laiko išbandymus atlaikiusi muzika susijungė su XXI a. technikos galimybėmis, vis labiau publiką nustebinančiais scenografijos ir režisūros užmojais bei idėjomis. Pasidomėjus festivalio istorija bei „ežero scenoje“ pristatytais operų pastatymais matyti, kad scenografija čia – visados vienas svarbiausių akcentų. Galbūt ne visiems priimtina operos interpretacija lauko scenoje (be abejo, tai sumažina galimybę išgirsti muzikos prasmes ir niuansus, panaikina žiūrovo ir atlikėjo intymumą – didžiausią uždaros operos teatro scenos vertybę), bet sykiu tai – novatoriškas XXI a. žanras, praplečiantis operos ribas iki įspūdingo, kvapą gniaužiančio reginio. Investicijos į scenografiją didžiulės: vienam pastatymui išleidžiama apie aštuonis milijonus eurų. Kad operos pastatymas atsipirktų, festivalio programoje jis rodomas dvejus metus iš eilės. Paskutiniais dešimtmečiais čia sukurtų operų scenografijų nuotraukos ir maketai įspūdingi, pavyzdžiui, „Aidos“ (2009–2010) veiksmas vyko sudužusios Laisvės statulos (JAV) fone; „Karmen“ (2017–2018) – didžiulių kortų, kurias laiko dar didesnės rankos, dekoracijoje. „Užburtosios fleitos“ (2013–2014) scenografiją įrėmina trys didžiulės pasakiškos būtybės, sukurtos pagal statulėlių, kurias scenografas atrado Afrikos turguje ir keliasdešimt kartų išdidino scenoje, atvaizdus. Pastatymuose be operos solistų dalyvauja akrobatai, šokėjai, kaskadininkai, scenografijos įspūdingai transformuojasi, veikėjai šokinėja į vandenį, skrieja ore.

 

„Ežero scena“ Brėgence (keliskart didesnė nei teatro scena) įrengta ant nejudančio, inkarais įtvirtinto pagrindo. Po ja ir greta jos sukonstruoti grimo kambariai atlikėjams bei į sceną vedantys koridoriai. Su kiekvienu operos pastatymu scenos konstrukcija atnaujinama ir transformuojama, visos dekoracijos turi būti nepralaidžios vandeniui. Dar viena XXI a. garso technikos naujovė – orkestras ir choras savo partijas atlieka iš greta pastatyto didžiulio teatro pastato, pasitelkiant galingos modernios garso sustiprinimo įrangos galimybes.

***

 

Taigi, esu Brėgence, virpančia širdimi laukiu vakaro, klausausi repetuojančio orkestro ežero pakrantėje ir akies krašteliu regiu milžiniškos „Rigoleto“ scenografijos – kaukės – siluetą. „Rigoleto“ scenografijos atvaizdai visur – saldumynų bei batų krautuvių vitrinose; festivalio bukletai – kavutę ar alų gurkšnojančių poilsiautojų rankose. Smagu, kad visas miestelis vasarą pavirsta „teatro sala“. Besidominčių festivaliu ir leidžiančių laiką Bodeno ežero kurortuose tiek, kad nelengva rasti kur apsistoti, viešbučiai užimti, tad renkamės mažutį miestelį už keliolikos kilometrų nuo Brėgenco. Puikus susisiekimas traukiniais su kitais Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos miestais, daugelis žiūrovų laivais atplaukia iš aplink ežerą įsikūrusių Vokietijos kurortų.

 

Dauguma operos mylėtojų vyresnio amžiaus: ponios elegantiškais bateliais ir suknelėmis, kostiumuoti ponai jau prieš keletą valandų ežero pakrante keliauja į „Rigoletą“. Ten aplinkiniuose restoranuose užsisakę stalelius vakarieniauja, kelia šampano taures, o paskui prieš gerą valandą būriuojasi amfiteatre – pasigėrėti vakarėjančio ežero vaizdu bei įspūdinga scenografija. Ant amfiteatro grindinio – stendai su „Rigoleto“ scenografijos objektų aprašymais, konstrukcijų kūrimo proceso nuotraukomis (pasirodo, ši „ežero scena“ visus metus veikia kaip muziejus: scenografija paliekama žiemoti ir turistai gali čia ateiti tarsi į parodų salę pasigrožėti scenos dailininkų ir technikų sukurtu įspūdingu scenografijos kūriniu).

 

Taigi, apžiūrinėjame didžiulę scenos konstrukciją prieš spektaklį. Kaukė, pasirodo, sveria 35 tonas, jos aukštis – 15 metrų; vien kaukės konstrukciją sukurti kainavo 2 milijonus eurų. Iš arti šis svarbiausias scenografijos objektas išties atrodo kaip daugiaaukštis, greta jos stūksantys sugniaužti delnai – penkių su puse metrų aukščio. Vienas iš delnų laiko didžiulį oro balioną, kuris spektaklio finale pakils į 45 metrų aukštį. Galvą ir rankas valdo didžiulės kranų konstrukcijos, it kokioje milžiniškų statybų aikštelėje – objektai juda, transformuojasi, pakyla ir nusileidžia, delnai sugniaužiami ir vėl atgniaužiami. Įspūdinga!

 

Atkeliavę anksčiau grožimės, kaip laivais tiesiai į žiūrovų amfiteatrą atplukdomi turistai iš Vokietijos, priešais „ežero sceną“ leidžiasi saulė... Spektaklio pradžia 21.15 val., kai pradeda temti, o opera baigiasi visai sutemus, prožektorių šviesoje magiškai raibuliuojant ežerui.

 

Dar prieš spektaklį besirenkant žiūrovams, milžiniška kaukė ima judėti, žvelgdama tokiu žmogišku ir gyvu žvilgsniu, jog negali atplėšti akių. Likus penkiolikai minučių iki „Rigoleto“ pradžios scenoje pasirodo cirko klounai ir akrobatai, komunikuojantys su žiūrovais: keletas jų šluoja sceną ir mėgina nušluoti joje pasirodančius šviesos „zuikučius“; lyg Federico Fellini filme pro žiūrovus įžygiuoja pokštaujančių cirko personažų būrelis – vienas jų atlieka salto, tą patį salto kelissyk meistriškai kartoja sulėtintai; prieš pat spektaklį link scenos pražygiuoja margaspalvių klounų pučiamųjų orkestrėlis, atliekantis motyvą iš „Rigoleto“ uvertiūros. Publika juokiasi, atsipalaiduoja – taip režisierius ją „jaukinasi“ dar iki operos veiksmo pradžios.

 

Prieš uvertiūrą vyksta įžanginė intermedija: kaukės viršugalvyje lyg koks commedia dell’arte personažas ar vienas iš Rigoleto svitos pasirodo konferansjė, „ponioms ir ponams“ skelbiantis operos pradžią. Sykiu jis išradingai paprašo išjungti mobiliuosius telefonus: „Ponai ir ponios, dabar prašau VISUS: išsitraukite mobiliuosius telefonus ir nufotografuokite mane! Vienas, du, trys – blykst! (konferansjė grakščiai pozuoja nuotraukai). O dabar – prašau, visi juos būtinai išsijunkite iki spektaklio pabaigos!“

 

Ir žiūrovai jau „paimti“ – galima pradėti kalbėti rimtai, suskamba pirmieji Verdi operos taktai... Atlieka Vienos simfoninis orkestras, diriguojamas charizmatiškos dirigentės ir muzikinio pastatymo vadovės Julijos Jones, taip pat dalyvauja Prahos filharmonijos ir Brėgenco festivalio chorai – jų muzikavimas atsklinda iš didžiulės greta „ežero scenos“ moderniai įrengtos teatro salės, garso sustiprinimui naudojant kelis šimtus galingų garso kolonėlių. Žiūrovai orkestro muzikantus regi dideliuose scenos šonuose įrengtuose ekranuose, o solistai dirigentę – monitoriuose priešais sceną. Festivalio rengėjai siekia išgauti ne miuziklinį, bet tikrą operos teatro skambesį. Iš pradžių kiek sutrinki – iš kolonėlių sklindantis garsas sunkiai leidžia atskirti, kuris iš scenoje esančių daugybės personažų čia dainuoja, mat operos pradžioje solistai įsimaišę tarp minios akrobatų ir klounų. Bet po kelių minučių imi atpažinti herojus ir sekti siužeto istoriją. Garso kokybė išties puiki, turint galvoje sudėtingą „ežero scenos“ vaizdo ir garso sinchronizaciją.

 

Genialios Verdi arijos ir muzikiniai numeriai liejasi kartu su išradinga režisūra – pastatymui pasirinkta cirko stilistika dera su operos siužetu: klastingo rūmų juokdario Rigoleto aplinka – tarsi karnavalas, operoje tampantis ir puikiai atpažįstama šiandieninio pasaulio metafora, kuriame klesti televizijos ir „žvaigždžių“ šou, kur tikri išgyvenimai paslėpti po „laimingos visuomenės“ šypsenomis, efektais, gyvenimo „grimu“... O už dirbtinų „privalomų“ linksmybių susigūžusios slepiasi liūdinčios, vienišos žmonių sielos...

 

Per visą spektaklį scenoje karaliauja dėmesį pasiglemžianti KAUKĖ. Pasak režisieriaus, jis siekęs kaukę – pagrindinį dekoracijos ir koncepcijos objektą – sukurti itin žmogišką, kad joje atsispindėtų beribis džiaugsmas, liūdesys, nuostaba ir skausmas. Tokią ją ir pavyko įkūnyti. Sako, kūrėjai juokaudami ją pavadino „Džiuzepe“ (Giuseppe’s Verdi vardu), ji – tarsi genijaus žvilgsnis iš šalies į žmogaus gyvenimą, į mažyčio Rigoleto tragediją. Kaukės fone pagrindinio herojaus likimas atrodo menkutis it skruzdės, tačiau išgyvenimų gelme (dėl genialios muzikos) pakylėtas iki dangaus. Skambant puikių, itin emocionaliai savo vaidmenis atliekančių solistų – Scotto Hendrickso (Rigoletas) ir Stacey Alleaume (Džilda) – duetui, spektaklio pradžioje kaukė žvelgia į tėvą ir dukrą su beribe meile ir susižavėjimu, tarsi džiūgaudama jų atsivėrimu vienas kitam. O kai Mantujos Hercogas (Pavelas Petrovas), lydimas juodaveidžių „beždžionių“ svitos (puikus groteskiškas mafijos ar kokios samdomų žudikų gaujos įvaizdis), klastingai vilioja į pinkles Džildą, mainosi kaukės išraiška, šypsena išnyksta – sustingusi įvykių stebėtoja su nuostaba laukia, kas gi įvyks toliau.

 

Pirmoji „Rigoleto“ dalis sklidina cirko nuotaikos ir žavesio. Tragedija dar tik nujaučiama, aplink vyksta žavus gyvenimo karnavalas: į vandenį šokinėja akrobatai, mėtomi aukų lavonai, kuriuos nugalabyti padėjo patsai Rigoletas, dar nežinantis, kad jo nerūpestingo gyvenimo poelgiai dėsningai atsisuks prieš jį patį. Margi ir išradingi veikėjų kostiumai irgi iš „lėlių“ cirko pasaulio: Džilda – tarsi žavi, naivi lėlytė mėlyna tarsi lėlės Barbės suknele, Rigoletas – klasikinis cirko juokdarys, jį supanti svita – beždžiongalviai, prostitutės, klounai ryškiaspalviais kostiumais.

 

O antroje dalyje, kai Rigoletas sulaukia atpildo už savo niekšybes (jo dukrą ir didžiausią meilę Džildą suvedžioja Hercogas), įvyksta įspūdinga kaukės metamorfozė: nejučia, veiksmo metu, jai išlupamos akys – didžiuliai pripučiami sviediniai, kurie cirko akrobatų svitos nusviedžiami į vandenį, išraunami dantys ir pjūklais nupjaunama didžiulė nosis. Taip miela ir šilta, atjautos kupina kaukė virsta išnara, primenančia kaukolę, kenčiantį bejėgį angelą išlupinėtomis akimis ir dantimis. Išniekintos kaukės akivaizdoje Rigoletas praregi: suvokia savo gyvenimo-karnavalo absurdiškumą...

 

Įspūdinga scena, kai Rigoletas laukia atpildo Hercogui, jį pribaigti nusamdęs žudiką Sparafučilę (Miklósas Sebestyénas). Pasigirsta perkūnija, virš ežero žaibuoja. Dramatiškos „likimo nakties“ efektas, sukurtas pasitelkus šviesas ir garsą, o vėliau scenoje pasipilantis lietus subtiliai dera su dramatiška muzikine partitūra – net suabejoji, ar tai scenos efektai, ar virš ežero besikaupianti tikra audra...

 

Dekoracijos metamorfozės bei emocinį dramatizmą auginanti Verdi muzika veda žiūrovą link kulminacijos, kai Rigoletas sužino, kad vietoj Džildą suvedžiojusio Hercogo samdomas žudikas nugalabija pačią Džildą, norėjusią mylimąjį išgelbėti. Vienintelė ir brangiausia Rigoleto duktė tampa jo paties sumanymo auka. Finale prie mirštančiosios kūno klūpo raudantis vienišas tėvas. Skamba paskutinis duetas – itin subtilus ir skaidrus, kai režisierius jau visą dėmesį sutelkia tik į muziką, cirko aplink nebėra...

 

Ir tuomet įvyksta didžiausias scenos „stebuklas“ – į 45 metrų aukštį kyla oro balionas, nešantis Džildą (scenoje dar dainuojančios solistės dublerę, apvilktą tokia pat mėlyna suknele) tarsi jos sielą, tolstančią į dangų. O Džildos kūnas lieka sugniuždyto tėvo rankose, žemėje. It sustingęs išniekintas angelas, bejėgiškai žvelgia kaukė išlupinėtomis akimis. Tai gali būti ir išdidintas visuomenės kuriamų „įvaizdžių“ groteskiškas atspindys. Arba paties išjuokto juokdario – bejėgio Rigoleto – atvaizdas prieš savo paties likimą. O šalia kaukės – du sugniaužti delnai: vienas laiko į dangų kylantį oro balioną, nešantį Džildą, kitas apglėbia sugniuždytą Rigoletą.

 

Nuostabu, jog statytojams netrūksta saikingo humoro jausmo (dėl jo tragedija tampa dar tikresnė ir skaudesnė) – dramatiškas herojų scenas pertraukia išradingi komiški epizodai, pavyzdžiui, ypač efektinga Hercogo arija („Širdys mergelių linkę vilioti“), kai ant atgniaužto delno pirštų, pakabintos už virvučių, į muzikos taktą aukštyn-žemyn tampomos šokčioja akrobatės „lėlės“ – Hercogo aukos (groteskiški akrobačių kostiumai – su dešimtimis krūtų, nukarusių it vynuogių kekės). Hercogo dainelės pabaigoje šios „lėlės“ atitrūksta nuo virvučių ir pliumpteli į ežero vandenį, o kitoje pusėje laukia naujos „dešimtkrūtės“ gražuolės – Džildos likimą patirsiančios aukos.

 

Scenos reginio asociacijas ir prasmes praplečia gamta: ežero platybėse siūbuojančių laivelių ir jachtų siluetai, į prožektorių šviesą įskrendančių vabzdžių plazdėjimas, vandens bangelių mirguliavimas. O kūną glosto maloni vakaro šiluma ir lengvas vėjas...

 

7000 žiūrovų dvi teatrinio vyksmo (be pertraukos) valandas stebi sulaikę kvapą. Operai pasibaigus, publika ilgai ploja puikiai surežisuotiems atlikėjų nusilenkimams – solistai, akrobatai ir šokėjai, besirenkantys į sceną, ima mėtyti vienas kitam prožektorių šviesų formuojamą „šviesos kamuolį“, išryškinantį kiekvieną jų. Žiūrovus džiugina kūrėjų išmonė, aplodismentai garsėja. Kaip vaikas vėl patiki ir žaviesi teatro stebuklu: norisi žemai nusilenkti visiems, jį sukūrusiems: laukti naujų Ph. Stoltzo bei jo bendradarbės scenografės W. Wollmer darbų, įsidėmėti puikiai Rigoleto vaidmenį atlikusio S. Hendrickso ir Džildos vaidmens atlikėjos S. Alleaume vardus (gaila, kad tą vakarą neteko gyvai išgirsti Kosto Smorigino, grafo Monteronės vaidmenį atliko havajietis solistas Jordanas Shanahanas). Ir... svajoti vėl atkeliauti čia 2022-aisiais, kai skambės Giacomo Puccini opera „Madam Baterflai“, kurią režisuoja Andreas Homoki, o scenografiją kuria Michaelis Levine’as.

 

***

Post scriptum „Rigoletui“ simboliškai tapo kitos dienos išvyka į už kelių kilometrų įsikūrusį žinomą Konstancos ežero kurortą – Vokietijai priklausančią Lindau salą. Ten vyksta unikali Marco Chagallo litografijų, paveikslų bei keramikos darbų paroda „Rojaus sodai“, kurioje vėl pasijunti tarsi spalvingame ir žaviame karnavale – ir Chagallo kūryboje dominuoja cirko tema, gyvenimo kaip šventinio karnavalo įvaizdis. Parodoje, kaip ir regėtame „Rigoleto“ pastatyme, už šagališkų ryškių spalvų, džiaugsmo ir humoro, jo pavaizduotų skriejančių jojikių akrobačių, džiūgaujančios minios, klounų ir plojančios publikos justi širdį verianti vienatvė ir liūdesys...

 

Ir mylimo dailininko mintys prieš grįžimą namo nuskamba tarsi šios kelionės leitmotyvas, Brėgence pamatyto „Rigoleto“ įspūdžių apibendrinimas: „Cirkas – tai pats tragiškiausias menas Žemėje (...). Taip norėčiau prisėsti ant žirgo šalia cirko jojikės, kuri ką tik man pasirodė šypsodamasi: jos suknelė, jos gėlių puokštė. Pasodinčiau ją ant kelių ir pasakočiau jai savo ne šio pasaulio svajones ir sapnus. Lėkčiau paskui ją, klausdamas jos, kaip gyventi, kaip pabėgti nuo savęs, nuo pasaulio, pas ką bėgti, kur bėgti...“ (M. Chagall, „Cirkas“, Paryžius, 1967).

„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“ Brėgenco scenos menų festivalyje. ©Bregenzer Festspiele/K. Forster nuotr.
„Rigoletas“. Prieš spektaklį. B. Mar nuotr.
„Rigoletas“. Prieš spektaklį. B. Mar nuotr.
Brėgenco parduotuvių vitrinos. B. Mar nuotr.
Brėgenco parduotuvių vitrinos. B. Mar nuotr.
Brėgencas. Spektaklių stendai. B. Mar nuotr.
Brėgencas. Spektaklių stendai. B. Mar nuotr.