Milano dienoraščiai

Nuostabiausi dalykai gyvenime atsitinka neplanuotai. Prieš keletą metų Barselonoje vaikštinėdama po senamiestį atsidūriau priešais „Palau de la Música“, vieną žaviausių XX a. Katalonijos modernizmo pastatų, – kaip tik tą vakarą ten koncertavo pianistas Grigorijus Sokolovas, dar nebuvau jo girdėjusi. Programoje – Bacho „Gerai temperuotas klavyras“, pačios vaikystėje grotas išgrotas...

Bilietą tada nusipirkau norėdama pasigrožėti „Palau de la Música“ žaismingu interjeru, ispaniška koncerto atmosfera. Bet kai scenon įžengęs ir kukliai nusilenkęs pianistas ėmė skambinti – kažkas, regis, transformavosi erdvėje... Tai virto gilios meditacijos valanda, kuriai apibūdinti sunku atrasti žodžių. Ne sykį girdėjau puikias Bacho interpretacijas, bet tokios koncentracijos, kažko tokio kitoniško dar nebuvau patyrusi. Tarsi suskambus muzikai nebeliktų prie instrumento sėdinčio žmogaus, o Bacho atsikartojančių motyvų skambesys bylotų apie beribę šio pasaulio harmoniją, būties ritmą, žmogiškąjį nuolankumą... Ir apie neišvengiamai žmogaus patiriamą skausmą; ir apie tai, kad šis skausmas praeina – lieka  šviesa. Tuo pat metu Bacho preliudai ir fugos skambėjo taip natūraliai, lyg pianistas pasakotų apie savo gyvenimą. Vėliau perskaitysiu ir kitų atsiliepimus apie Sokolovą: „Jis yra pati muzika...“  

Pabaigoje, sugriaudėjus ovacijoms, atlikėjas kukliai nusilenkė, lyg atsiprašydamas, kad štai nutilus muzikai scenoje vėl stovi jis, žmogus. Po koncerto buvo bene penki bisai (vėliau sužinojau, kad tai beveik įprastas Sokolovo „formatas“: klausytojai nesiskirsto ir tų bisų laukia kaip dar vieno dovanoto koncerto).

Taip netikėtai įvyko pažintis su vienu garsiausių nūdienos gyvųjų pianistų. Jis lankėsi ir Lietuvoje – 2010 m. surengė rečitalį Vilniaus festivalyje, nuo 2022 m. turi Ispanijos pilietybę, reziduoja Italijoje. Sunku patikėti, kad 75-erių metų Sokolovas per sezoną pagroja bene 70 koncertų! Sužinojusi apie jo šių metų pasaulinį turą pavadinimu „Legenda“, susirandu, kur galėčiau vėl jį išgirsti.

Taigi, Milano konservatorijos Giuseppe’s Verdi vardo amfiteatrinė salė (Sala Verdi), garsėjanti viena geriausių akustikų Europoje, kurioje telpa 1400 žiūrovų, – valio, išvysiu ir ją. Salė pilnutėlė. Publika įvairaus amžiaus, daug studentų, senjorų, muzikos profesionalų. Senoji muzika – Sokolovo aistra. Sakoma, jis programą sudaro dovanodamas „saldainį“ publikai – ką nors lengvesnio, žinomesnio, bet kartu pristatydamas ir savo mėgstamą senąją muziką. Šio vakaro programoje – žymiausio anglų Renesanso kompozitoriaus Williamo Byrdo kūriniai. Antroje dalyje – Johanneso Bramso rapsodijos, op.10, ir noktiurnai, op.79.

Nuo pirmųjų akordų pianistas vėl panardina tarsi į kitą matmenį... Šįkart atrandu gana giedrą Byrdo kūrybą. Pirmoje dalyje skamba iškilūs, iškilmingi Byrdo šokiai (pavanos, galjardos), kadaise rašyti fortepijono pirmtakams. Klausantis pianisto tiksliai atliekamų aiškios struktūros motyvų justi neregima jungtis su dabartimi. Sokolovas vėl groja taip, lyg jo ego nė nebūtų. Tarsi jis vėl virstų pačia muzika. Ir nė vieno bereikalingo judesio, kūno „choreografijos“ – tik skambesys, kurio nuščiuvę klausosi pusantro tūkstančio klausytojų.

Dar labiau stebina antroji koncerto dalis, kurioje Sokolovas skambina romantiko Brahmso balades ir rapsodijas. Lauki romantiško jausmingumo – o pianistas tarsi pirštų galiukais liečia klavišus, piano tylus ir subtilus iki neįmanomybės. Romantiškos aistros čia – lyg sielos atgarsiai, kadaise patirtų jausmų prisiminimas. Žavi itin tiksli, suvaldyta kūrinio struktūra – tarsi kūrinį grotų ne atlikėjas, bet patsai kompozitorius – švariai, tiksliai, taupiai.  

Ir dabar publika Sokolovą kviečia į sceną bene šešis kartus. Kiekvienas jo išėjimas vėl lygiai toks pat: kuklus nusilenkimas, panirimas į muziką... Nuskamba Rameau pjesė, Chopino mazurkos, „Maljorkos“ preliudas. Koncertas baigiasi prieš vidurnaktį. Grįžtant Milano gatvėmis, lyjant lietui, viduje dar tebeskamba muzika...

...

Kitas vakaras Milane taip pat įspūdingas – pirmąsyk apsilankiau garsiajame senajame teatre „La Scala“. Neįprastas vakaro formatas: fortepijoninės muzikos koncertas vaikams, kuriame pasirodo žinomų prancūzų pianisčių seserų Katios ir Marielle Labèque duetas, o vakarą veda vienas įdomiausių nūdienos Europos rašytojų, pianisčių bičiulis Alessandro Baricco (prisiminiau, kad pirmoji jo profesija – muzikos kritikas). Su rašytoju susipažinome prieš gerą dešimtmetį, kai Nacionalinio dramos teatro scenoje stačiau jo „Šilko“ inscenizaciją, – gera bus susitikti vėl.

Programoje – nesudėtinga, vaikų auditorijai suvokiama muzika: Maurice’o Ravelio „Motušė žąsis“ ir Camille’o Saint-Saënso „Žvėrių karnavalas“. Galvoju, koncertas vaikų auditorijai turbūt neapsieis be ko nors vizualaus – vaizdo projekcijų, kaukių...  Nieko panašaus! Į sceną išeina koncerto vedėjas Baricco su skrybėle, pianistėms pritarsiantis kamerinis ansamblis. Vedėjas tiesiog nuoširdžiai ima kalbėtis su vaikais lyg suaugusiais, pristatydamas kompozitorius, jų kūrybą, pianisčių duetą. Štai į sceną įžengia ir jos – spalvingais sijonais, jaunatviškos, lyg jaunutės merginos (nepatikėtum, kad Sokolovo bendraamžės!). Prieš kiekvieną „Žvėrių karnavalo“ dalį Baricco žaismingai pristato jos herojų gyvūną. Ir pianistėms bei muzikantams netrūksta žaismingumo ir humoro, grojant „dramblį“, „gegutę“, „vištas“, „gaidį“, suskamba gražioji „Akvariumo“ dalis. Vis pagalvoju, gal salė ims ūžti, verkti – juk aplink tiek trimečių keturmečių žiūrovų. Bet šie klausosi nuščiuvę. Sunku patikėti.

Po koncerto prie tarnybinio įėjimo būrelis gerbėjų laukia pianisčių, Baricco autografų. Trumpam susitinkame su rašytoju, prisimename „Šilką“. Baricco neatpažįstamai pasikeitęs, įveikęs sunkią ligą, bet švytintis. Grįždama prisiminiau jo „Novečentą“, namuose vėl atsiverčiau. Baricco eilutės tiksliai nusakė kelionės įspūdžius: „...Mes grojome muziką, jis – kažką kita. O kai pakildavo nuo fortepijono – vėl nebeegzistavo...“