Dirigentės Mirgos Gražinytės pasirodymai Miunchene

Atėjus vasarai teko džiaugsmas Miunchene klausytis Lietuvos vardą garsinančios Mirgos Gražinytės-Tylos diriguojamos muzikos, o ir pasimatyti su ja pačia. Susitikusios prisiminėme tikrą kūrybos šventę, kai prieš šešetą metų buvau jos pakviesta drauge dirbti Zalcburgo miesto teatre: įstabiame Helbruno parke pastatėme muzikinį pasivaikščiojimą-spektaklį „Iš vandens ir akmens“ (pagal Broniaus Kutavičiaus kūrinius „Iš Jotvingių akmens“, „Ten ir atgal“ bei operą „Kaulo senis ant geležinio kalno“). Zalcburgo senamiestyje, Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche), sukūrėme muzikinį sceninį vyksmą pagal Kutavičiaus oratoriją „Jeruzalės vartai“. Būdama tuometinė Zalcburgo miesto teatro operos trupės muzikos vadovė, Mirga pasiekė savo: įtikino teatro vadovybę, kad prasminga ir verta čia pristatyti lietuvių kompozitoriaus Kutavičiaus kūrybą, pasikviesti lietuvišką kūrėjų komandą. Apie tai skelbta šio savaitraščio puslapiuose (https://www.7md.lt/muzika/2017-06-02/Is-vandens-ir-akmens).

 

Man tai tapo viena šviesiausių kūrybinės bendrystės patirčių – Mirgos asmenybės žavesys, kūrybiškumas ir atsidavimas muzikai taip užburia ir įkvepia visus greta esančius! Ne veltui ją kviečia garsiausi pasaulio orkestrai, įrašų studijos, su ja nori bendradarbiauti operos teatrai.

 

Daug visko įvyko per šiuos metus. Baigusi muzikos vadovės kadenciją Zalcburge Mirga tapo žinomo Birmingamo miesto simfoninio orkestro vadove ir šiemet jau baigia savo sėkmingą penkerių metų darbą. Su šiuo orkestru yra parengusi ne vieną koncertinę programą, apkeliavusi daugybę šalių. Taip pat kaip kviestinė dirigentė dirigavo daugybei kitų žinomų Europos orkestrų, pasirašė ilgalaikę sutartį su prestižine įrašų studija „Deutsche Grammophon“, sėkmingai propagavo ir propaguoja lietuvių muziką pasaulyje. O dar – jos šeima pagausėjo trimis nuostabiais mažyliais, kurie su mama kartu keliauja į koncertų turus, net pasirodo scenoje (štai aplankyto koncerto Miunchene pabaigoje Mirga nusilenkti išėjo su už scenos jos labai laukusia metukų dukrele Marija ant rankų. Šalia sėdėjusi žiūrovė net šūktelėjo iš susižavėjimo ir atsigręžusi ištarė: „Ji rodo mums, moterims, pavyzdį!“).

 

Birželį Miunchene įvyko keletas Mirgos Gražinytės diriguojamų koncertų: du Isaro filharmonijoje (Isarfilharmonie), viename jų ir teko apsilankyti; taip pat skambėjo jos diriguojami čekų kompozitoriaus Leošo Janáčeko operos „Laputė gudruolė“ spektakliai Miuncheno Bavarijos operos teatre (Bayerische Staatsoper). Buvau abiejų šių renginių triumfo, aukščiausio jų profesionalumo liudininkė.

 

Čiurlionio „Miške“ – Miuncheno muzikos mylėtojams

 

Bavarijos sostinė Miunchenas – gana konservatyvus pasiturinčiųjų miestas, tad pakviesta į Mirgos Gražinytės parengtą ir diriguojamą Miuncheno simfoninio orkestro koncertinę programą tikėjausi patekti į tradiciškiausią koncertų salę su išsipusčiusiais ir menui išrankiais, Europos klasikinės muzikos tradicijas išpažįstančiais Bavarijos žiūrovais. Tačiau dairantis Isaro filharmonijos pastato industriniame Miuncheno rajone nieko panašaus neteko išvysti – šiuolaikiškas statinys, kuriame vyks koncertas, labiau priminė didžiulę alternatyvių renginių erdvę. Salėje telpa 1900 žiūrovų, prieš koncertą nejučia prisipildo parteris ir balkonai, iš visų pusių supantys sceną. Fojė išgirstu kalbant ir lietuviškai – turbūt čia gyvenantys lietuviai seka Mirgos diriguojamus koncertus.

 

Birželio 8 ir 9 dienomis vykusių koncertų programoje – virtuoziška, impresionistinė XIX–XX amžių sandūros muzika. Svarbus ir prasmingas lietuviškas akcentas: koncertą pradeda Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“. Po jos – Miunchene gimusio Richardo Strausso Duetas-koncertino F-dur klarnetui, fagotui ir orkestrui (solistai – vokiečių kilmės klarnetininkė Aleksandra Hruber bei fagotininkas italas Rafaelis Giannotti). O antroje dalyje – impresionistų Claude’o Debussy „Jūra“ bei Maurice’o Ravelio siuita Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“.

 

Ir štai į sceną drąsiai žengia smulkutė dirigentė – tarsi mažas paukštelis prieš šią milžinišką erdvę ir Miuncheno orkestrą. Jau žinau, kaip viskas bus, kai šis „paukštelis“ pakels sparnus ir nuskraidins visus į muzikos burtų pasaulį...

 

Žinoma, labiausiai virpa širdis laukiant Čiurlionio: kaip lietuviams chrestomatinio kūrinio klausysis mūsų kompozitoriaus nepažįstanti vokiečių publika? Man pačiai „Miške“ šį kartą suskambėjo visiškai kitaip, tarsi ir aš jo klausyčiausi kaip pirmąsyk Čiurlionį išgirdusi svetimšalė. Pasirodė toks skaidrus ir paprastas, palyginti su vėliau skambėjusia sudėtingesnių harmonijų ir dermių Debussy „Jūra“... Aiškios dainingos temos, perregima, tarsi skaidrus lietuviško ežero vanduo, harmonija. Nejučia prisiminiau kartvelų dailininko Pirosmanio paveikslus – sakytum, primityvius, tačiau tokius paveikius ir užburiančius savo tikrumu. „Miško“ skambesys išties priminė paties Čiurlionio bičiuliui rašytus žodžius: „...prasideda tyliais, plačiais akordais, kaip kad tylus ir platus yra mūsų lietuviškų pušų ošimas...“. Manau, jog širdį virpinančius jausmus išgyveno ir vokiečių publika, kuri Čiurlionio klausėsi labai dėmesingai susikaupusi.

 

Būtent Mirga pasiūlė koncerto rengėjams į programą įtraukti Čiurlionio „Miške“, anot jos, „kūrinį, itin gražiai derantį su Debussy ir Ravelio kūriniais, ypač jų pradžiomis – meditatyvia gamtos nuotaika“. Toji meditatyvi, subtiliai tekančių jausmų tonacija tapo visos programos ašimi – koncertas priminė pasivaikščiojimą po dailininkų impresionistų paveikslų salę: su daugybe potėpių, spalvų, emocinių niuansų, iki mažiausios detalės išjaustų ir išgrynintų dirigentės Mirgos interpretacijose.

 

Po koncerto teko regėti nuoširdų publikos susižavėjimą – ir ką tik skambėjusia muzika, ir po ją „vedžiojusia“ lietuvaite dirigente. O sklaidant koncerto programėlę širdį glostė ir tai, kad tarp išsamiai pristatytų kompozitorių biografijų buvo kruopščiai parengta medžiaga apie Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą, jo paveikslo „Jūra“ reprodukcija. Pristatyta ir dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos veikla, paminėtas jos naujas darbas Miuncheno Bavarijos operos teatre – XX a. pradžios čekų kompozitoriaus Leošo Janáčeko opera „Laputė gudruolė“, kurią aplankysiu kitą dieną...

 

Apie režisierių Barrie Kosky ir jo kūrybą 

 

Janáčeko operą „Laputė gudruolė“ 2022 m. pastatė vienas mano mėgstamiausių teatro ir operos režisierių Barrie Kosky. Užaugęs Australijoje ir ten sėkmingai pradėjęs karjerą, vėliau atvykęs į Europą, nuo 2012 m. Kosky tapo Berlyno Komiškosios operos teatro (Komische Oper) meno intendantu. Daug metų vykstu į Berlyną pamatyti jo režisuotų spektaklių (operų, miuziklų interpretacijų), Komiškoji opera Kosky pastangomis išsyk virto „antšlaginiu“ teatru, režisieriaus šiuolaikiškai interpretuojamos tradicinės operos pakerėjo publiką pastatymų originalumu bei gyvybe, žavėjo puikus statytojo humoro jausmas, tiksli muzikinė, stilistinė pajauta (prieš dešimtmetį Komiškoje operoje regėtas Kosky režisuotas Richardo Strausso „Rožės kavalierius“ užbūrė barokinei operai derančia scenine poetika, šįmet jo pastatytas miuziklas „La Cage aux Folles“ – amerikietiškiems miuziklams būdingu ironišku lengvumu).

 

Vienas pastarųjų metų Kosky „hitų“, jau spėjusių apkeliauti pasaulį, – Wolfgango Amadeus Mozarto „Užburtosios fleitos“ interpretacija, pasitelkiant kvapą gniaužiančias šiuolaikinių animacinių technologijų galimybes: opera virsta vaizdo projekcijomis kuriamu, žaibiškai besimainančiu animaciniu reginiu, kurio dalimi tampa atlikėjai. Tačiau visi „triukai“ ne iš piršto laužti, o atsispiriantys nuo stebuklinės Mozarto „Užburtosios fleitos“ siužeto bei neprilygstamos muzikos.

 

Šįmet Kosky baigia „meno intendanto“ kadenciją Komiškosios operos teatre, tačiau jo šmaikščių ir netikėtų sceninių sprendimų tradiciją perima kiti režisieriai. Pavasarį teko aplankyti šio teatro premjerą – Mozarto „Visos jos tokios“, režisuotą Kirilo Serebrennikovo. Naujajame operos pastatyme veiksmas vyksta nūdienos sporto klube, kur susirenka raumenis auginti bei pažintis megzti siekiančios moterys ir vyrai: čia nejučia ir ima rutuliotis šmaikštus Mozarto operos siužetas...

 

Kosky ne vieną operą režisavo ir Miuncheno Bavarijos operos teatre. Jo pastatytą „Laputę gudruolę“ (koprodukcija su Barselonos teatru „El Liceu“) atlieka šio teatro orkestras, choras, vaikų choras bei solistai, muzikine vadove ir dirigente jis pats pasirinko Mirgą Gražinytę-Tylą.

 

Įspūdžiai iš „Laputės gudruolės“

 

Janáčeko „Laputė gudruolė“ – neįprastas kūrinys tiek siužeto, tiek muzikinės dramaturgijos požiūriu (gal todėl nėra dažnai statoma). Opera – tarsi vaikišku pavadinimu ir šiek tiek siužetu – nėra skirta mažiesiems. Jos herojai – žvėreliai – tikrai neatlieka vien vaikiškų spektaklių funkcijų; žmonių ir gyvūnų pasaulis čia vaizduojamas kaip lygiavertis. Tuo opera originali, teikianti galimybę režisieriams savaip ją interpretuoti. Kompozitorius „Laputę gudruolę“ parašė būdamas jau brandaus amžiaus, libretui pasirinkęs laikraštyje perskaitytą istoriją apie žmogaus į namus parsivestą ir prisijaukintą lapę. Istorija padiktavo ir operos siužetą: jos herojus Girininkas parsiveda iš miško jauną Laputę, nusprendęs, kad ji taps bičiule žmonai ir vaikams, atneš į jo namus džiaugsmo. Uždaręs laputę į „auksinį narvelį“ Girininkas stebi, kaip ji auga, kaip žaidžia su jo dukra. Tačiau užaugusi Laputė atkeršija šeimininkui už atimtą laisvę – ima maištauti, išpjauna visas šeimininko vištas ir pabėga. 

 

Antrame veiksme vaizduojamas Laputės gyvenimas miške: čia ji sutinka Lapiną, abu įsimyli (skamba įsimylėjėlių scenos – arijos, duetai). Vėliau miško žvėrelių apsuptyje įvyksta jų vestuvės ir jiems gimsta daugybė lapiukų (žavios ir netikėtos operos teatro vaikų choro dainų ir šokių scenos). Lapino partiją atlieka mecosopranas (kompozitorius šį vaidmenį ir parašė mecosopranui, nors kartais jį atlieka tenorai), tad šiandien galima įžvelgti ir vienos lyties santuokų temą (nors, man regis, kompozitoriui ir režisieriui svarbesnė universali laisvės tema).

 

Tarp „žvėrių pasaulio“ įvykių operoje vis įsiterpia „žmonių pasaulio“ scenos: medžiotojai vyrai prie alaus bokalų pasakojasi vienas kitam apie praėjusį savo gyvenimą, apie būtas ir išsvajotas mylimąsias... Artėjant operos pabaigai vienas iš jų Laputę nušauna (ši sakiusi medžiotojų visai nebijanti, grasinusi išpjauti jo viščiukus). Operos finale vienišam Girininkui klaidžiojant po savo mišką iš duobės iššoka dar vienas „miško pasaulio“ personažas – Varlytė, kuri pasisako esanti operos pradžioje pasirodžiusios varlės anūkė. Iš už medžių išlenda ir kita Laputė, kuri sakosi esanti kadaise nušautos laputės anūkė...

 

Taigi siužetas ne visai vaikiškas, kaip ir muzikinė dramaturgija, – sukūręs būtent šią operą kompozitorius imtas laikyti vienu iš XX a. operos novatorių.

 

Pasak Mirgos, muzikinę dramaturginę koncepciją jie kūrė kartu su režisieriumi. Jis išsyk atsisakęs idėjos vaizduoti žvėrelius su vaikiškam spektakliui būdingu infantilumu. „Režisieriaus Kosky sprendimas mane iš pradžių truputį šokiravo, bet dabar labai džiaugiuosi tokia jo mintimi. Ši opera, pasak jo, daugiasluoksnė, filosofiška ir gilaus turinio. Kosky siekė, kad žmogus šiame spektaklyje atsiskleistų su neįtikėtinai plačia emocijų skale, kad visi operos personažai (žmonės ir žvėrys) būtų tiesiog žmogaus vidinio pasaulio spalvos... Darbas su Kosky buvo nuostabus – jis reagavo į kiekvieną pastebėjimą. Štai, pavyzdžiui, jis repetuoja, repetuoja... O aš jam sakau: „Gal čia galėtų viskas būti... truputį tyliau?“ Jis išsyk išgirsta. Kalbamės, klausia: „Jei tyliau, tai kodėl?“ Taip drauge beieškant muzikos ir scenos sprendimų ryšio gimė daugybė netikėtų idėjų“, – sako Mirga.

 

Išties, pastatymas stebina muzikinių ir sceninių sprendimų darna. Režisierius pabrėžia kiekvieno gamtos gyvio laisvės siekį, norą ir teisę gyventi savo gyvenimą. Taip pat kiekvienos pasaulyje gimstančios gyvos būtybės svarbumą, unikalumą. Štai Lapė, įsimylėjusi Lapiną, išgyvena ir išsako mylimajam ne menkesnius jausmus nei žmogus. O Laputę narve kadaise įkalinęs žmogus spektaklio pabaigoje tolsta į scenos gilumą toks pat bejėgis ir vienišas kaip mažas gyvūnėlis didžiuliame gamtos peizaže.

 

Scenovaizdis (scenografas Michaelis Levinas) sukurtas iš nusileidžiančių ir kylančių, tarsi vėjuje virpančių blizgučių girliandų, vaizduojančių apsnigtų medžių šakas. Scena primena kalėdinę pasaką (gal vienintelė scenografija panaši į vaikiško spektaklio scenovaizdį – truputį kičinį, bet mielą).

 

Pirmo veiksmo pradžioje – laidotuvių ritualas: juodarūbių žmonių grupelė pila žemę į kapo duobę, girdėti ją užberiančio kastuvo garsai (lyg Girininko sapnas ar prisiminimas). Čia Girininkas (Wolfgangas Kochas) ir išvysta scenoje šokančią jauną merginą – Laputę, kurią parsives į namus.

 

Ypač įspūdinga Laputės „vištų sudraskymo“ scena: vištų choras (blondinės geltonomis mini suknutėmis ir aukštakulniais) sėdi „ant laktų“ aukštėliau scenos ir tarsi kabareto šokėjos kilnoja kojas. Tarp jų – vienintelis gaidys be kelnių, bet su fraku ir elegantišku raudonu kaklaraiščiu. „Sukurkim naują pasaulį, be gaidžių – nes jie tik vagia grūdus!“ – kudakuoja feministiškai nusiteikusios vištos.

 

O kai Laputė iš pasalų užpuola tas kvailas vištas, jos cypdamos dingsta už uždangos girliandų – po akimirkos iš už jų ima groteskiškai kristi sudraskytų vištų (manekenų) galūnės, skrieti plunksnos; galiausiai atrieda jų galvos... Scena baigiasi iš lukšto ką tik išsiritusio, sutrikusio viščiuko perėjimu per sceną (viščiuką vaizduoja viena iš tų geltonrūbių kabareto šokėjų, mėginanti išsilaisvinti iš žmogaus kūno dydžio kiaušinio lukšto) – publika pratrūksta juoku. Vėliau tas vištų galvas ir galūnes nuo scenos surinks ir lyg futbolo kamuoliais jomis žais mažieji Laputei gimę lapiukai...       

 

Ypač netikėtas antras veiksmas, kuriame vienas kitą keičia Laputės (Elena Tsallagova) ir Lapino (Angela Brower) įsimylėjimo epizodai, jų meilės duetai, o jų aistros sceną vainikuoja raudona scenoje sužibusių prožektorių šviesa, užliejanti scenografijos blizgučių girliandas, vėlgi truputį ironiškai, tarsi kokiame miuzikle ar televizijos šou surežisuota „aistros kulminacija“.

 

„Ar visa tai buvo pasaka, ar realybė?“ – pabaigoje klausia Girininkas, šluodamas lapus ir prisimindamas savo jaunas dienas. Muzikiniai motyvai taip pat kupini nostalgijos, prarasto laiko ilgesio: „Koks nuostabus miškas, kai pavasarį jį pažadina gamta... Dabar aš tiesiog laimingas, kad vakare šviečia saulė...“

 

Operos finalinėje scenoje vėl atsikartoja pirmo paveikslo mizanscena: grupelė juodarūbių žmonių renkasi į laidotuves prie kapo duobės. Štai čia iš jos ir iššoka Varlytė, gretimai pasirodo jau kita Laputė... Lyg Girininko kadaise prabėgusių jaunų dienų prisiminimas. Režisierius subtiliai ištransliuoja mintį apie nejučia prabėgantį žmonių ir visų gyvų būtybių laiką.

 

Labai gražiai apie „Laputę gudruolę“ pasakoja pati Mirga, pastaraisiais metais dėl didžiulių krūvių atsisakiusi ne vieno projekto, tačiau pasilikusi diriguoti būtent šią operą: „Laputėje“ yra visas gyvenimas – nuo nevilties, gilaus liūdesio, tamsos, vienatvės. Daug ir kitokių – gaivališkų – pojūčių, kuriuos „žmonių pasaulis“ mėgina slėpti, bet gyvūnai ir žvėrys juos reiškia atvirai. Štai Laputė atvirai išžudo vištas, atvirai nekenčia... Neįtikėtina gamtos pasaulio gyvybė, Laputės ir Lapino meilė, iš kurios atsiranda nauja lapučių šeima – milijonai jiems gimusių lapiukų. Operos pabaigoje Girininkas akimirksnį pajunta pasaulio harmoniją – per patirtą gamtos grožį, per savo ryšį su Lapute. Man regis, visa gyvenimo prizmė yra šioje operoje. Taip pat – ir kryptis į šviesą...“

 

Vokiečių publika po spektaklių negaili aplodismentų, daugybę kartų kviečia nusilenkti mylimus atlikėjus, su dirigento lazdele į sceną išeinančią Mirgą. Toks džiaugsmas ją regėti, visur apsuptą žiūrovų meilės ir šilumos.

 

P. S.

Judrioje senamiesčio gatvėje, vos atvykusi, nejučia imu dairytis ir akimis ieškoti Ukrainos vėliavų: ar žmonės čia palaiko už Europos laisvę besiaukojančią šalį, ar jiems rūpi? Deja, Miunchenas gyvena savu skubančiu ritmu, čia knibžda daugybė įvairiausių emigrantų. Čia Ukraina tolėliau nei mums, geltonų-mėlynų vėliavų nematyti (galiausiai vis dėlto vieną pavyksta išvysti ant miesto Rotušės – tarp daugybės greta plevėsuojančių vaivorykštinių).

 

Ir štai turistų knibždančioje gatvėje netikėtai pamatytas vaizdas suspaudžia širdį: du ukrainiečiai paaugliai akrobatai, tarp praeivių pasistatę stalą ir jo šonuose pakabinę Ukrainos ir Vokietijos vėliavėles, atlieka akrobatinius triukus. Kas kelias sekundes kartodami žodį danke, nuolankiai dėkodami praeiviams už įmestą monetą. Taip iki ašarų jautru prisiminti, žvelgiant į šiuos talentingus paauglius, kad ir mes taip pradėjome savo kelionę į laisvą pasaulį prieš tris dešimtis metų, ištrūkę iš už geležinės sovietinės uždangos... Praėjus trims dešimtmečiams jau galime jaustis lygiaverčiai Europoje ir pasaulyje. Štai Miunchene muzikos mylėtojai eina klausytis Čiurlionio, pažinti Lietuvos kultūros, žavisi lietuvaite dirigente Mirga. Duok Dieve, išskrisdama kartoju, taikos ir pergalės Ukrainai. Laisvės kurti ir džiuginti pasaulį visais savo talentais. Laisvės, apie kurią operoje dainuoja ir iš narvo ištrūkusi Laputė.