7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nauja Mirgos Gražinytės pradžia Birmingame

Įspūdžiai iš birželio 24 d. įvykusios Mozarto operos „Idomenėjas“ koncertinės premjeros

Birutė Mar
Nr. 27 (1221), 2017-09-01
Muzika
Autorės nuotr.
Autorės nuotr.

Kai išlipus Birmingamo centrinėje traukinių stotyje pirmąsyk eini per miestą, atrodo, patekai į fantastinės juostos filmavimo aikštelę: monumentalūs futuristinių formų statiniai, tarp jų – senąją Angliją menantys apleisti namai-vaiduokliai, didinga Viktorijos aikštė, renovuojami XX a. pradžios monolitai. Sunki, žemiška miesto aura tvyro nuo tų laikų, kai Birmingamas buvo Anglijos industrinis centras, fabrikų ir gamyklų miestas su daugybe vandens kanalų, šiandien ambicingai ketinantis tapti ir šiuolaikinės kultūros centru – štai stūkso didžiulę modernią instaliaciją primenantis miesto bibliotekos pastatas, greta jo – 9-ojo dešimtmečio stiklo architektūros statinys „Symphony Hall“.

    

Muzikos pasaulyje Birmingamas garsėja simfoniniu orkestru, šiandien tapusiu Anglijos muzikinio gyvenimo lyderiu. Labiausiai kolektyvą išgarsino 1980 m. jo vadovu tapęs jaunas dirigentas Simonas Rattle’as, pasak anglų muzikos kritikų, „parodęs, kaip menas gali keisti miestą“. Simono Rattle’o sekėjai – Sakari Oramo ir latvis Andris Nelsonas. Jų pastangomis orkestras išliko „plevenančia Birmingamo vėliava“.

 

Ir štai nuo praėjusio sezono naująja orkestro muzikine vadove trejų metų kadencijai tapo lietuvių dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Trisdešimt vienerių metų lietuvė įveikė daugelį pretendavusių į šį postą. „Ji – jauniausia, taip anksti ir taip greitai iškilusi talentinga dirigentė“, – Birmingamo spauda liudija, kad orkestras šiuo pasirinkimu labai didžiuojasi ir į Mirgą deda dideles viltis.

 

Įdomu, jog Mirgą Gražinytę Birmingamui pristatantys reklaminiai leidiniai cituoja muzikos kritikų apžvalgas, kurie lietuvę įvardija kaip naujos epochos dirigentę, sugriovusią praėjusiame amžiuje nusistovėjusį vyrų dirigentų mitą: „Tai bus Gražinytė-Tyla, kuri pagaliau išbrauks iš mūsų žodyno „moters dirigentės“ koncepciją. Mirga savo įelektrinančiu plastiškumu netikėtai įrodo, kad maestro vyrų tradicija, su visa pagarba jiems, jau lieka praėjusiame dvidešimtame amžiuje“ („BBC Music Magazine“). O dienraštis „Los Angeles Times“ Mirgos sužibėjimą muzikos orbitoje įvardija kaip „didžiausią šių metų naujieną dirigavimo pasaulyje“. Dar pridurčiau: beribį kūrybiškumą ir šviesą spinduliuojanti Mirgos Gražinytės asmenybė atstovauja ir dar vienai, tikėkimės, XXI a. meno pasaulyje įsitvirtinsiančiai tendencijai – pozityvumo kūryboje, mene, muzikoje krypčiai (galbūt ne veltui ji šiame triukšmingame pasaulyje pasirinko tokį kūrybos vardą – Tyla).

     

Lietuvės dirigentės „skrydis“ vyko žaibiškai greitai: baigusi chorinio ir orkestrinio dirigavimo bakalauro studijas Muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete Grace (Austrija), 2012 m. ji triumfavo prestižiniame Zalcburgo festivalio jaunųjų dirigentų konkurse. Debiutas Zalcburgo „Festspiele“ įvyko su Gustavo Mahlerio Jaunimo orkestru, taip pat ji buvo pakviesta trejiems metams dirbti Zalcburgo krašto teatro muzikine vadove. O minėto konkurso komisijos narys, Los Andželo simfoninio orkestro vadovas Gustavo Dudamelis netrukus ją pakvietė dirbti savo asistente. Ir štai jau keleriems metams į priekį suplanuoti dirigentės koncertai svarbiausiose pasaulio salėse, kuriose nuo pirmos akimirkos ji pakeri jaunatviška energija, o sykiu muzikavimo brandumu, subtilumu. Pasak Birmingamo kritikų, Mirga „visados diriguoja taip, tarsi nuo to priklausytų jos gyvenimas“. 

 

Gražinytės diriguojamos Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Idomenėjas“ koncertinėje premjeroje dalyvavo Birmingamo simfoninis orkestras, Birmingamo miesto choras (BCSO, vad. Simonas Halsey’us) bei kviestiniai solistai. Idomenėjo vaidmenį atliko Jeremy Ovendenas (tenoras), dainuojantis pagrindines partijas pasaulio scenose; Idamanto – mecosopranas iš Londono Rachel Kelly. Idamanto mylimosios Iljos vaidmenį atliko Sophie Bevan (sopranas), laimėjusi Karalienės Motinos Rožės taurės apdovanojimą, neseniai debiutavusi Londono „Covent Gardene“, netrukus dainuosianti ir „Metropolitan“ operoje Niujorke. Elektros vaidmuo buvo patikėtas Bettinai Jensen (sopranas), pasirodančiai daugelyje Vokietijos teatrų. Taip pat dainavo pasaulio scenas apkeliavę britai Joshua Ellicottas (tenoras, Arbačio vaidmuo) ir Timothy Robinsonas (Vyriausiojo kunigo vaidmuo).

 

Birmingamo miesto simfoninio orkestro choras, vadovaujamas Simono Halsey’aus – vienas žinomiausių pasaulyje, dainavęs per Birmingamo „Symphony Hall“ atidarymą 1991-aisiais, gastroliavęs visame pasaulyje, 2000-aisiais, per XXVII olimpiados Sidnėjuje atidarymą su BBC filharmonijos orkestru atlikęs Aštuntąją Gustavo Mahlerio simfoniją.

 

Galbūt dėl sudėtingo antikinio siužeto ir didelės apimties „Idomenėjas“ (1781) daugelį metų buvo nepelnytai menkai žinoma Mozarto opera. Kompozitorius ją sukūrė būdamas vos 24-erių Miuncheno Hofteatro (Hoftheater) užsakymu, jo orkestras tuomet garsėjo kaip vienas geriausių Europoje, muzikos žinovų net vadintas „generolų armija“. Operos siužetas remiasi antikiniu graikų mitu: Kretos karalius Idomenėjas, išsigelbėjęs per audrą ir nugalėjęs Trojos karius, pažada dievui Neptūnui paaukoti pirmą ant kranto sutiktąjį – juo lemta būti tikrajam Idomenėjo sūnui Idamantui. Likimo vingiai tampa dar sudėtingesni, kai Idamantą pamilsta į kretiečių nelaisvę paimta Trojos princesė Ilja, kuriai šis irgi neabejingas. Nors „priešų“ ryšys prieštarauja kretiečių tradicijai: Idamantas pažadėtas Graikijos princesei Elektrai, kuri jį myli. Ir kai tarp Iljos ir Idamanto užgimsta stebuklingas meilės jausmas, jaunuolis sužino dievų valią...

 

Mozarto laiškai tėvui iš Miuncheno į Zalcburgą liudija, kad kompozitorius labai nerimavo dėl silpnų pagrindinių atlikėjų tuometiniame Miuncheno teatre – tenoro Antono Raafo (Idomenėjo), kuris, nepaisant gero balso, buvo prastas aktorius; o ypač dėl kastrato Vincenzo dal Prato (Idamantas), kuris „nesugeba padainuoti menkutės arijos kadencijos...“, – rašė Mozartas. Jis liūdėjo, kad šie atlikėjai dainuoja be ugnies ir dvasios, keitė jų arijas rečitatyvais, kurdamas operą nujautė, kad įdomiausios bus instrumentinės dalys.

 

Pastatymo užsakovui – Bavarijos kunigaikščiui Karlui Theodorui – „Idomenėjas“ patiko. Rašoma, jog jis yra pasakęs Mozartui: „Jūsų opera bus quite charmante ir atneš jums didžią šlovę.“ O išgirdęs antrajame veiksme medinių pučiamųjų atliekamą audros motyvą, šypsodamasis tarė: „Ir kas galėtų patikėti, kad tokius didingus dalykus galėjo sugalvoti tokia maža galvelė!“ Ši kadaise ištarta kunigaikščio frazė mintyse iškilo ir regint scenon įžengusią Mirgą Gražinytę-Tylą: trapi dirigentės figūrėlė, maža šviesi galvelė šioje įspūdingoje Birmingamo scenoje stojo prieš galingą orkestrą ir šimto šešiolikos atlikėjų chorą...

 

Vakaro programa truko beveik penkias valandas su numatyta ilgąja valandos pertrauka (tokia simfoninių koncertų Birmingame tradicija – žiūrovai fojė iš krepšių traukia atsineštą maistą, šnekučiuojasi, jaukiai leidžia savaitgalio vakarą. Beje, Birmingamo „Symphony Hall“ telpa daugiau kaip du tūkstančiai žiūrovų. Tai moderni, puikiai įrengta salė su fantastiška akustika).

  

Kiek teko regėti „Idomenėjo“ pastatymų, šis koncertinis atlikimas įtikino labiausiai. Turbūt todėl, kad operą dirigavusiai Mirgai Gražinytei pirmiausia svarbu tai, kas, galima spėti, buvo aktualiausia ir kompozitoriui – žmogiškų jausmų, likimų vingiai, savita gyvenimo melodija, įtampų ir ramybės tėkmė. Jokios dirbtinos pompastikos, tiesiog muzika virtę skausmas ir džiaugsmas. Gal ne atsitiktinai ant muzikantų pultų stovėjo išlikusio Mozarto ranka rašyto operos rankraščio kopijos.

 

Muzika kyla ir leidžiasi iki subtiliausio pianissimo orkestre ir solistų arijose, kokį, rodos, net sunku pasiekti (be to, dirigentės plastika tokia išraiškinga, jog ji atrodo tarsi šokėja prie pulto, kūnu išjaučianti visų personažų emocijas ir transliuojanti jas atlikėjams). Choras šioje interpretacijoje tampa svarbiausiu personažu – šiurpuliukai nesyk perbėga kūnu, kai iš savo vietų pakyla visi šimtas šešiolika choristų, dainuojančių su tokia jėga, tarsi nuo to priklausytų jų likimas. Choro balsas tampa herojų aidu, transliuoja beribį jų sielvartą. Paklusti dievams – šiai svarbiai antikinių siužetų idėjai pritaria ir Mozarto muzika, liudijanti Dievo ir žmogaus jungties, vienovės pajautą. Paskutiniame veiksme, kai, regis, dievai nepasigailės ir lyg griaustinis skamba orkestro atliekamas Likimo – Jūrų pabaisos – balsas, staiga iš toli pasigirsta choro atomazga, skelbianti netikėtą Dievų sprendimą: „Idamantas bus naujas karalius, o Ilja taps jo nuotaka.“ Dievams pakeitus savo valią, operos finale dar bene pusvalandį skamba orkestrinė muzika – kretiečių šventės šokis. Įdomu, ar ši dalis buvo vien operos užsakovo užgaida? Jei ir taip, Mozartas čia sukūrė ne šiaip orkestrinę intermediją be gilesnės prasmės. Finale vėl tarsi jūra banguoja džiaugsmo spalvos, išsiliejančios visais vaivorykštės atspalviais.
    

Reikia paminėti ypatingą solistų meistriškumą – šįkart Mozartui tikrai nebūtų gėda dėl Idamanto partiją atlikusios Rachelės Kelly, minimaliomis priemonėmis atskleidusios vyrišką ryžtą ir valią; puiki emocionalioji Sofie Bevan; žaisminga ir spontaniška Bettina Jensen. Ir nereikia nei brangakmeniais inkrustuotų kostiumų, nei dekoracijų – padedamas tikslių akcentų ir emocijų muzikoje, klausytojas visa tai gali susikurti savo vaizduotėje. Na ir, žinoma, nuoširdumu pakerėjo dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, tarsi savo vidiniu švytėjimu ir atvira širdimi „išmeldusi“ dievų šviesią „Idomenėjo“ atomazgą.

 

Ir klausantis operos, ir nesibaigiančio „aplodismentų finalo“ visomis kūno ląstelėmis nuvilnija graikiškojo katarsio išgyvenimo akimirkos. Ypač regint smulkutę dirigentę, gebančią taip subtiliai „generolų armiją“ vesti per beribį muzikos ir jausmų vandenyną. Dovana regėti tokį žmogaus trapumo ir didumo stebuklą.

Autorės nuotr.
Autorės nuotr.