Autorius: Ingrida Ragelskienė
Ingrida Ragelskienė
Apdilusi šukė šiuolaikinio cirko gerbėjos kišenėje
Apie festivalį „Helium“
Rugsėjo 9–18 d. „Menų spaustuvėje“ vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ nustebino savo ambicingomis apimtimis ir pristatytų meninių projektų kiekiu. Peržiūrėjus visą 18-ojo festivalio programą, ore pakimba keletas klausimų. Visų pirma domintų programos segmentų iškomunikavimo žiūrovams principas – kodėl daugių daugiausia į off programos rėmus telpantys eskizų ir, tarkime, cirko etiudų pristatymai buvo pateikti kaip visaverčiai, verti lygiomis teisėmis atsidurti šalia tų kelių išskirtinių tarptautinių pasirodymų? Žvelgiant iš liberaliosios rinkos pozicijų, kuklus prierašas „pasirodymo eskizo pristatymas“ mažų mažiausiai reikalautų ir atitinkamos kainų politikos bei pagarbesnio požiūrio į tikrai sunkiai užaugintas šiuolaikinio cirko gerbėjų gretas.
Ingrida Ragelskienė
Teatras visur atsiduoda paraku
Nuo Rakverės iki Zalcburgo
Nerimo genama šią vasarą išsiruošiau į savotišką piligrimystę kaimyninių šalių vasaros teatro festivalių maršrutais. Taip į savo meninių patirčių trofėjų maišelį subėriau įspūdžius iš Estijoje, Rakverės mieste, vykusio jubiliejinio trisdešimtojo „Baltoscandal“, panašaus amžiaus ir ambicingumo Lenkijoje, Gdanske, naujausius pastatymus reprezentuojančio Šekspyro festivalio, devintą vasarą švenčiančio Valmieros vasaros teatro festivalio Latvijoje ir nuo 1920 m. gyvuojančio Zalcburgo festivalio Austrijoje. Dvi pastarosios kelionės būtų neįvykusios be Scenos meno kritikų asociacijos paramos.
Ingrida Ragelskienė
Teatre gimstantys žmonės, titanai ir dievai
„Graikai“ Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“
Tą liesą, net kaulėtą, aštrius veido bruožus žilomis ilgų plaukų sruogomis išryškinusią, seniokiškai kojas scena velkančią būtybę, vilkinčią juodu firminiu sportiniu kostiumu, latvis režisierius Elmāras Seņkovas pavadino Gaja. Liepojos teatro spektaklyje „Graikai“, uždariusiame klaipėdiečių festivalio „TheATRIUM“ tarptautinę programą, aktorės Inesės Kučinskos vaidinama graikų mitologijos pramotė Gaja, arba Žemė Motina, man regėjosi stebėtinai panaši ir į latvių mitologijoje knibždančias motes.
Ingrida Ragelskienė
Paragauti žmogiškumo esmės
Łukaszo Twarkowskio spektaklis „The Employees“ Varšuvos teatre-galerijoje „Studio“
Viena svarbiausių eksperimentinių Lenkijos teatro scenų – teatras-galerija „Studio“ – dar 2023-iųjų sausį pakvietė į režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklio „The Employees“ premjerą. Man pačiai spektaklį pavyko pamatyti tik dabar ne tik todėl, kad kaip velnias kryžiaus iki tol vengiau daugiaprasmio Varšuvos simbolio – Kultūros ir mokslo rūmų, kuriuose nuo 1972 m. reziduoja teatras „Studio“, bet ir dėl visiškai dėsningai „The Employees“ tuoj pat ištikusios tarptautinių gastrolių karštinės. Olandija, Sakartvelas, Vokietija, Belgija, Čekija – šalys, kuriose jau parodytas stulbinančią teatrinę karjerą užsienyje darančio Twarkowskio naujausias darbas.
Ingrida Ragelskienė
Pradžioje buvo judesys
„Larsen C“ ir „Fear and Greed“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Kartą per metus Vilniuje dviem savaitėms atsiveria portalas į meninę, kultūrinę erdvę, kurioje išnyksta būtinumas, nelaisvė ir suvaržymas. Šiems trims pagrindiniams žodžio „laisvė“ antonimams nuo 1997-ųjų griežtai draudžiama patekti į tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ scenas ir užkulisius. Šių metų festivalį balandžio 27 d. atidariusiam graikų choreografui Christosui Papadopoulosui drąsos pralaužti bet kokių kūrybinių suvaržymų rėmus galėtų pavydėti daugelis šiuolaikinės scenos menų kūrėjų. 2021 m. menininko sukurtas šokio spektaklis „Larsen C“ savo milžinišką energiją akumuliuoja iš nebesustabdomos Antarktidos ledynų tirpimo dinamikos. Paradoksalu, kad šią mirtinai tylią, visiškai nematomą, bet globaliai mūsų pasaulį keičiančią tragediją pajėgus perteikti tik žmogaus kūnas.
Ingrida Ragelskienė
Kas liks iš siurrealizmo šiuolaikiniame Lietuvos teatre?
„Orfėjas“ Vilniaus mažajame teatre
Balandžio 26 diena, penktadienis, dvi žalsvu pliušu aptrauktos klasikinių formų sofos vaidina Orfėjo svetainės baldus naujausioje Vilniaus mažojo teatro (VMT) premjeroje. Sofos atrodo solidžiai, turi ratukus, yra saikingai manevringos, jas lengvai pakelia du aktoriai, netgi galima atlenkti atlošus ir tada jos virsta sofomis-lovomis, ant kurių efektingomis pozomis gali išsipleikti Euridikė, Arklys ir net pats Orfėjas, svajingai bylojantis siurrealistiniais dramaturgo Jeano Cocteau tekstais. Todėl, jei reikėtų įvardinti, kas labiausiai sieja režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklio „Orfėjas“ sceninę būtį su dabartimi, su šiuolaikybe, nedvejodama nurodyčiau tas dvi žalias sofas, į VMT atgabentas iš tikrai neprasto baldų salono.
Ingrida Ragelskienė
Kai vodevilis nevirsta tragedija
Gintaro Varno „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ LNDT
Priklausau tai laimingai Lietuvos teatro žiūrovų kartai, kuriai pirma pažintis su Roger Vitraco dramaturgija atsitiko prieš dvidešimt septynerius metus, režisieriui Cezariui Graužiniui pasiryžus Nacionalinėje Vilniaus scenoje išsprogdinti jo „Meilės misterijas“ (1997). Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nūdien yra gerais teatriniais tekstais degantis vertėjas Vincentas Klipčius. Dėl jo atsidavimo mums nereikėjo laukti 2028-ųjų, kai genialios pjesės šimtmečio proga galbūt kas nors būtų pagaliau sugalvojęs išversti Vitraco „Viktorą, arba Vaikus valdžioje“. Pjesė išties chrestomatinė, verta tuoj pat pakliūti į mūsų vaikų mokyklinius vadovėlius bent jau tam, kad viešojoje erdvėje nebekiltų batalijų dėl to, ar siurrealistas, ar dadaistas, o gal vis dėlto simbolistas buvo Vitracas.
Ingrida Ragelskienė
Nuo ko mirė drovaus Panevėžio ginekologo žmona?
Juozo Miltinio dramos teatro gastrolės Vilniuje
Į nepavydėtiną, Kafkos plunksnos vertą situaciją pakliuvęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) kolektyvas intensyviai gastroliuos po Lietuvą tol, kol gaisrininkai pagaliau leis jiems sugrįžti į ką tik suremontuotus ir, regis, pagaliau kūrybinio žydėjimo ištiktus teatro namus. Kol kas tuo džiaugiamės tik mes – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Kuršėnų, Tauragės teatro žiūrovai, ateinančius mėnesius turėsiantys galimybę pagaliau pamatyti naujausius panevėžiečių spektaklius. Maloniai stebina ir sudėtingu metu pavydėtinai lojalūs kolegos – savo erdvėse Miltinio teatrui vaidinti ir net išleisti premjerą leido Panevėžio muzikinis teatras ir Panevėžio teatras „Menas“.
Ingrida Ragelskienė
Spektaklis – tarsi iš krūtinės išplėšta širdis
„Oskaras ir trys muškietininkai“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Žinau, kad šiuolaikiniame pasaulyje būti teatro žiūrovu – tai tarsi savarankiška meno rūšis, nes reikalauja titaniškų pastangų ir duoda abejotinos naudos. Pavyzdžiui, ruošdamasi vasario 10 d. vizitui į Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerinį spektaklį „Oskaras ir trys muškietininkai“ įtikinau naivų dešimtmetį, kad į teatrą su manimi keliaus tik Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“ perskaitę profesionalūs žiūrovai. Tai buvo didelė strateginė klaida, nes ką tik su knyga susipažinęs sūnus spektakliui įpusėjus paklausė, kodėl tie žmonės scenoje tyčiojasi iš trijų muškietininkų. Diskusijos su jaunuoju žiūrovu įkvėpta šiame tekste pateiksiu jau patikrintą argumentaciją, kodėl režisierė Ewa Piotrowska savo premjeriniame spektaklyje turėjo visišką laisvę su klasikinės pramoginės, nuotykių literatūros personažais pasielgti, kaip jai atrodė tinkamiausia.
Ingrida Ragelskienė
Kai į teatrą užsuka mirtis
„Sūnus“ Jaunimo teatre
J. Basanavičiaus gatvė 13, Ašmenos gatvė 8, Arklių gatvė 5 – tai nauji svarbiausi Vilniaus teatralų topografiniai taškai, arba šventasis trikampis, tarp kurio smailių nuo šiolei galės migruoti gyvo ir klestinčio prancūzų dramaturgijos korifėjaus Floriano Zellerio kūrybos gerbėjai. Pagaliau Lietuvoje atėjo metas jo „Sūnui“. Spektaklio režisierius – Ignas Jonynas. Viltingo priešpremjerinio šurmulio kupina vasario trečiosios popietė Valstybiniame jaunimo teatre. Tamsa žiūrovų salėje ir – „Tai gyvenimas mane slegia“. Regis, tik naivi, akivaizdžiai depresyvaus paauglio savo tėvui išpažinta tiesa, bet ji nutvilko ugnimi. Taip, kaip kadaise su nelaimingo vaiko atvirumu toje pačioje scenoje išsakyta Kaligulos frazė „Žmonės miršta ir jie yra nelaimingi“.
