Autorius: Ingrida Ragelskienė
Ingrida Ragelskienė
Nuo ko mirė drovaus Panevėžio ginekologo žmona?
Juozo Miltinio dramos teatro gastrolės Vilniuje
Į nepavydėtiną, Kafkos plunksnos vertą situaciją pakliuvęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) kolektyvas intensyviai gastroliuos po Lietuvą tol, kol gaisrininkai pagaliau leis jiems sugrįžti į ką tik suremontuotus ir, regis, pagaliau kūrybinio žydėjimo ištiktus teatro namus. Kol kas tuo džiaugiamės tik mes – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Kuršėnų, Tauragės teatro žiūrovai, ateinančius mėnesius turėsiantys galimybę pagaliau pamatyti naujausius panevėžiečių spektaklius. Maloniai stebina ir sudėtingu metu pavydėtinai lojalūs kolegos – savo erdvėse Miltinio teatrui vaidinti ir net išleisti premjerą leido Panevėžio muzikinis teatras ir Panevėžio teatras „Menas“.
Ingrida Ragelskienė
Spektaklis – tarsi iš krūtinės išplėšta širdis
„Oskaras ir trys muškietininkai“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Žinau, kad šiuolaikiniame pasaulyje būti teatro žiūrovu – tai tarsi savarankiška meno rūšis, nes reikalauja titaniškų pastangų ir duoda abejotinos naudos. Pavyzdžiui, ruošdamasi vasario 10 d. vizitui į Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerinį spektaklį „Oskaras ir trys muškietininkai“ įtikinau naivų dešimtmetį, kad į teatrą su manimi keliaus tik Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“ perskaitę profesionalūs žiūrovai. Tai buvo didelė strateginė klaida, nes ką tik su knyga susipažinęs sūnus spektakliui įpusėjus paklausė, kodėl tie žmonės scenoje tyčiojasi iš trijų muškietininkų. Diskusijos su jaunuoju žiūrovu įkvėpta šiame tekste pateiksiu jau patikrintą argumentaciją, kodėl režisierė Ewa Piotrowska savo premjeriniame spektaklyje turėjo visišką laisvę su klasikinės pramoginės, nuotykių literatūros personažais pasielgti, kaip jai atrodė tinkamiausia.
Ingrida Ragelskienė
Kai į teatrą užsuka mirtis
„Sūnus“ Jaunimo teatre
J. Basanavičiaus gatvė 13, Ašmenos gatvė 8, Arklių gatvė 5 – tai nauji svarbiausi Vilniaus teatralų topografiniai taškai, arba šventasis trikampis, tarp kurio smailių nuo šiolei galės migruoti gyvo ir klestinčio prancūzų dramaturgijos korifėjaus Floriano Zellerio kūrybos gerbėjai. Pagaliau Lietuvoje atėjo metas jo „Sūnui“. Spektaklio režisierius – Ignas Jonynas. Viltingo priešpremjerinio šurmulio kupina vasario trečiosios popietė Valstybiniame jaunimo teatre. Tamsa žiūrovų salėje ir – „Tai gyvenimas mane slegia“. Regis, tik naivi, akivaizdžiai depresyvaus paauglio savo tėvui išpažinta tiesa, bet ji nutvilko ugnimi. Taip, kaip kadaise su nelaimingo vaiko atvirumu toje pačioje scenoje išsakyta Kaligulos frazė „Žmonės miršta ir jie yra nelaimingi“.
Ingrida Ragelskienė
Dideli atradimai mažiesiems skirtame teatre
Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks ’24“
Iš ko galima atpažinti konceptualiai ir idėjiškai subrendusį, reikšmingą vietą meninių pramogų rinkoje išsikovojusį tarptautinį teatro festivalį? Esmine dedamąja tampa stipri, meistriškai įvairių amžiaus grupių skirtingiems meniniams poreikiams subalansuota spektaklių programa. Be to, dar atsiradusi drąsa pagaliau išsivaduoti iš formalių meninę festivalio ideologiją reprezentuojančių šūkių ir galiausiai – ambicingas siekis į sales prisikviesti elitinę festivalio publiką. O tokios – išskirtinai lojalios, smalsios naujovių, žinančios, kodėl renkasi tarptautinio festivalio „Kitoks“ renginius, – šiemet buvo ypač gausu.
Ingrida Ragelskienė
„Pabučiuok mane, mano meile“
„Mama“ Oskaro Koršunovo teatre
2023-iųjų rudenį atsisveikinome su režisieriaus Kirilo Glušajevo spektakliu „Motina (Vasa Železnova)“. Stebėtina, kad daugiau nei dešimt metų Vilniaus mažajame teatre rodytą spektaklį režisierius sukūrė būdamas daugmaž tokio paties amžiaus kaip naujausio jo spektaklio „Mama“ herojus – sūnus Nikolia. 2011 m. jis buvo nepakenčiamai jaunas, įžūliai talentingas, demonstratyviai savo keliu einantis ir lyg tyčia kritikos įnirtingai su režisūros grandais Rimu Tuminu ir Oskaru Koršunovu lyginamas menininkas. 2023-iųjų gruodžio 18 d. Oskaro Koršunovo teatre (OKT) žiūrėdama premjerinę Glušajevo „Mamą“ pagal Floriano Zellerio pjesę, tariausi suprantanti, kodėl Maksimo Gorkio „Motina“ taip teatrališkai numarinta būtent šiemet: nes vis dar jauno, talentingo, unikaliu kūrybiniu keliu einančio bei pagaliau plieninį kūrėjo stuburą užsiauginusio menininko naujausiam spektakliui reikėjo oro, deguonies.
Ingrida Ragelskienė
Dedikuojama šiuolaikinio žmogaus menkystei
„Patina“ Šiaulių dramos teatre
Vidurio Europa, XX amžius, pokaris, vienas iš absurdo dramaturgijos apologetų griežia dantimis: „Aš jaučiu, kad gyvenimas košmariškas, kad jis sunkus ir nepakeliamas, kaip blogas sapnas. Apsidairykite aplink: karai, katastrofos ir nelaimės, neapykanta ir sutrikimas, priespauda ir mirtis, perspėjantys mus. Žmonės kalba ir nesupranta vienas kito“ (Eugène Ionesco). Pritariamai kinkuoju galva, neapsikęsdama šalia sėdinčios žmogystos buko naršymo telefone nusisuku į traukinio langą, už jo sparčiai į sutemas grimztanti lapkričio 17-oji, penktadienis, XXI amžius, pelkės, kirtimai, pirmas sniegas pakeliui į Šiaulius.
Ingrida Ragelskienė
Tabula rasa reiškinys šiuolaikiniame teatre
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sibiro haiku“
Spalio 20 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažąją salę užplūdo, anot vieno klasiko, patys dėkingiausi, labiausiai atliepiantys ir ypač ekspansyvūs žiūrovai. Gal vertinant premjerinį režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklį 8–12 metų vaikams „Sibiro haiku“ cituoti Konstantiną Stanislavskį atrodo labai senamadiška, vis dėlto norisi jaunajam režisieriui užduoti klausimą: tai kur ir kodėl dingo šiame tikslinei žiūrovų amžiaus grupei skirtame scenos kūrinyje būtent ekspansyvumas? Priminsiu, kalbama apie lyg ir natūraliai tokio amžiaus vaikams būdingą smarkumą, nesantūrumą, visišką nesusikaustymą ir net savotišką nesusivaldymą, nebuvimą įspraustiems į rėmus, nepaklusimą standartinėms elgesio ir reakcijų schemoms.
Ingrida Ragelskienė
Kraujas! Istorijos... Lietuva?
„Blood Stories Lithuania“ festivalyje „Sirenos“
Pradžioje žiupsnelis nuostabiosios skaičių magijos iš šiuolaikinio Lietuvos teatro realijų: nepraėjo nė šešeri metai, ir jubiliejinis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ įcentruoja savo tarptautinę programą aplink 2018 m. sukurtą šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklį. „Sirenoms“ šiemet sukako dvidešimt – lyg ir puikus pretekstas pagaliau išaugti iš entuziastingo teatrinio paauglio kelnių, bet kur tau. 2023 m. „Sirenos“ iš Lietuvos kultūros tarybos programos „Strateginis tarptautinių renginių finansavimas“ gavo dešimčia tūkstančių mažesnę finansinę paramą nei pernai, nors vis dėlto gautų 130 000 eurų visiškai pakako, kad būtų sukurta jauki, kamerinė, neįpareigojanti, saugi, jautriai netraumuojanti aplinka ir atmosfera bendraminčių, net sakyčiau „bendrakraujų“, ištikimų festivalio draugų ir bičiulių ratui.
Ingrida Ragelskienė
Atkurti pusiausvyrą
Apie tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį „Helium ’23“
Pirmykštis cirko žiūrovas manyje atsibunda kiekvieną rudenį arba kiekvieną kartą nusprendus apsilankyti bet kokiame šiuolaikinio cirko reiškinį pristatančiame festivalyje. Ne išimtis ir šių metų „Helium“. Rugsėjo 5–10 d. Vilniuje vykusio tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio afišoje išvydusi belgų trupės „Side-Show“ pavadinimą nenumaldomai įtikėjau dviem pasirodymams į Vilnių sugrįšiant ugnies ir špagų rijikus, peilių į gyvąjį taikinį svaidytojus, ant vinių gulinčius, kardų ašmenimis laipiojančius, nepakeliamų svarmenų slegiamus akrobatus ar bent jau mažų mažiausiai human freak show pabaisas.
Ingrida Ragelskienė
Ištirpusi riba tarp sapno ir beprotybės
Mano teatrinė vasara
Sveiki, mano vardas Ingrida, esu teatro žiūrovė, per tris šios vasaros mėnesius pasižiūrėjau devyniolika spektaklių. Reikėtų iš karto konstatuoti, kad maždaug pusė jų sunkiai telpa į tradicinius spektaklio apibrėžimo rėmus. Taip pat įsidėmėtina, kad dauguma mano matytų spektaklių kūrėjų deklaravo naikinantys ribas tarp šokio, cirko, teatro ir performanso bei tarp žiūrovo ir spektaklio. O ypatingas šios žiūrovinės priklausomybės bonusas – radikaliai išsiplėtusi naujai pažintų performatyvių erdvių geografija tiek Lietuvoje, tiek artimajame užsienyje. Teatro menas, tampantis galingu impulsu iš naujo atrasti Kauną, likti sukrėstai Klaipėdoje, vėl ir vėl nusivilti Vilniumi, pasidygėti Pernu, galutinai prarasti galvą dėl Rygos, o širdį pakasti Taline, vertas kelių puslapių detalios literatūrinės reminiscencijos.
