Autorius: Ingrida Ragelskienė
Ingrida Ragelskienė
Šeima kaip gedimas: išgyvenimo režimas teatre
Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Mes – žvėrys“ premjera
Lietuva vis dar turi problemų su vaikyste. Tiksliau, su jos reprezentacija mene, kultūroje, viešajame diskurse. Vaikystė pas mus pernelyg dažnai paverčiama arba sentimentaliu prisiminimu, arba pedagoginiu įrankiu, skirtu meno vartotojui „teisingai“ paveikti. Kovo 26 d. Alytaus miesto teatre įvykusi režisieriaus Agniaus Jankevičius spektaklio „Mes – žvėrys“ premjera šią tradiciją brutaliai nutraukia.
Ingrida Ragelskienė
Sugrąžinti lėlę į teatro epicentrą
Rimanto Driežio spektaklis „Broliai juodvarniai“
Šopka, vertepas, batlejka arba šėpa – tiek pavadinimo variantų gali turėti smailiastogis, kelių aukštų pilies bokštą primenantis, ornamentais raižytomis sienomis išsiskiriantis miniatiūrinis statinys, kuris paslaptingos šviesos nutviekstas stūksojo Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažosios salės gelmėse. Lenkai, rusai, baltarusiai ir lietuviai šimtmečiais puoselėjo Betliejuje nutikusios gimties slėpinio didybę, virtusią autentiška liaudies teatro tradicija.
Ingrida Ragelskienė
Išgryninta vidinės laisvės formulė
Birutės Mar spektaklis „Mąstanti barakų širdis“
Ko gero, prasmingiausią dovaną sau, teatrą analizuojančiai profesionalei, pasidovanojau šių metų sausio 14 d., nusprendusi antrą kartą pasižiūrėti dramaturgės ir režisierės Birutės Mar spektaklį „Mąstanti barakų širdis“. Tarsi netyčia kartu su anšlagine žiūrovų minia atradau į lietuvišką Raudonąją knygą įrašymo vertą autorinį teatrą, kuriame spektaklio kūrėjas prisiima visišką atsakomybę už tai, kas vyksta scenoje ne tik meniniu, bet ir moraliniu požiūriu.
Ingrida Ragelskienė
Ar gali verkti mergaitė su šautuvu?
Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės spektaklis Vilniaus teatre „Lėlė“
Nutrūktgalvis artistas energingai iššoka iš savo arkliuko traukiamo vežimo ir užtikrintu rankos mostu žaibiškai nupeša karūnuotą erelį, šiuo gestu virtuoziškai reprezentuodamas tikrąją artisto ir konkrečiai lėlininko misiją mūsų, žmonių, bendruomenėje. Šią akimirką iš animacinio filmuko įsidėmėjau rugsėjį klajodama po stulbinančio turtingumo ir turiningumo Pilzeno lėlių muziejų.
Ingrida Ragelskienė
Šiuolaikinis teatras kaip sąžinės tribunolas
Tarptautinis „Divadlo“ festivalis Pilzene
Pilzenas – ketvirtas pagal dydį Čekijos miestas, vidurinė klasė čia tarpsta „Škodos“ ir „Urquell“ fabrikų apsuptyje. Rugsėjo viduryje čia tvyro palaiminga ramybė, gal todėl įsimintiniausiu šio miesto piliečiu man tapo vietnamietis berniukas, savo tėvų kavinukėje pusbalsiu daininga čekų kalba skaitantis „Liūto karaliaus“ knygelę. Regis, sotų Pilzeno tingulį kartą per metus leidžiama sudrumsti tik „Festival Divadlo“.
Ingrida Ragelskienė
Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau pankų, skraidūnių ir nykštukų
„Ronja plėšiko duktė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Kontrasto principu savo meninį gyvenimą pozicionuojantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) po pernykščio bravūriško raginimo „neiti į teatrą“ šiemet metasi į visišką priešingybę, jausmingai kviesdamas bent trumpam pamiršti neapykantą ir rinktis gyvenimą santarvėje. „Mes negalime vienas be kito“ – ganėtinai logiškas sezono šūkis eilinį tapatybės bei hierarchinės struktūros virsmą greitu laiku atlaikyti turėsiančiam aštuoniasdešimt šešerių metų „seneliūzui“.
Ingrida Ragelskienė
Koršunovo imperatyvas: teatras be rizikos
„Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ Vilniaus mažajame teatre
Birželio 5 d., kaip jau įprasta, ore tvyrojo permanentinės apokalipsės nuojauta. Pasaulis tuoj, vėl, pagaliau išsitaškys į gabalus, Žemė ištrūks iš orbitos, atsivers pragaro bedugnės, bet čia, Vilniaus mažajame teatre (VMT), – keistas susikaupimas ir rimtis. Scenoje filosofas Imanuelis Kantas, „60 metų, žemo ūgio, liesas, seno vaiko veidu“ (Kirilas Glušajevas), jo bičiuliai ir tarnas kalbasi apie pilvo spazmus, laiką, kiaušinius, oro balionus ir būtį.
Ingrida Ragelskienė
Garsiai, tyliai, kuždomis – kalba lėlės
Tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“
Kai lėlių teatras peržengia tradicinius rėmus ir tampa drąsių meninių inovacijų platforma, kyla klausimas: ar lėlių pasaulis tikrai vis dar nekaltas ir žaismingas? Klaipėdoje vykęs tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ akivaizdžiai įrodė, kad lėlės gali maištauti, provokuoti, būti estetiškai rafinuotos ir emociškai sukrečiančios. Šiuolaikiniame lėlių teatre neegzistuoja dirbtiniai tabu, nes už visu balsu tiesą bylojančios lėlės kalnu stovi unikalūs jų kūrėjai ir valdytojai – lėlininkai.
Ingrida Ragelskienė
Kūnai, kurie mus išduoda
„Mont Ventoux“ ir „Harmonia“ festivalyje „New Baltic Dance“
Tai greičiausiai įvyko tik kūrėjo mintyse, vaizduotėje ir laiške, bylojančiame, kad 1336-aisiais balandžio 26-ąją, pasiekęs viršukalnę, vadinamą Filiolus („Mažasis sūnus“), Francesco Petrarca atsivertė šv. Augustino „Išpažinimus“ ir netikėtai rado frazę: „Ir žmonės stebisi kalnų aukštumomis, galingomis jūros bangomis, plačiomis upių tėkmėmis, vandenyno sūkuriu ir žvaigždžių judėjimu, bet nesusimąsto apie save.“
Ingrida Ragelskienė
Ar liudytojas irgi kaltas?
„Paukščiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Tikriausiai kiekvienas yra išgyvenęs tą neapsakomą nuobodulio ir monotonijos jausmą, apninkantį mašinoje kažkur Lenkijos gūdumoj, judant vis labiau į vakarus. Pakeliui šmėžuoja neišvaizdūs miesteliai, vasarą dažname išskleista cirko palapinė, sukasi atrakcionai ir aikštės centre būtinai stovi toks kioskas, kuriame įsitaisiusi impozantiška prekeivė balta prijuoste pardavinėja milžiniškus rožinės cukraus vatos gniutulus.
