Paragauti žmogiškumo esmės

Viena svarbiausių eksperimentinių Lenkijos teatro scenų – teatras-galerija „Studio“ – dar 2023-iųjų sausį pakvietė į režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklio „The Employees“ premjerą. Man pačiai spektaklį pavyko pamatyti tik dabar ne tik todėl, kad kaip velnias kryžiaus iki tol vengiau daugiaprasmio Varšuvos simbolio – Kultūros ir mokslo rūmų, kuriuose nuo 1972 m. reziduoja teatras „Studio“, bet ir dėl visiškai dėsningai „The Employees“ tuoj pat ištikusios tarptautinių gastrolių karštinės. Olandija, Sakartvelas, Vokietija, Belgija, Čekija – šalys, kuriose jau parodytas stulbinančią teatrinę karjerą užsienyje darančio Twarkowskio naujausias darbas. Dėl intensyvių gastrolių į Varšuvą tik 2025 m. grįšiantis spektaklis artimiausiu metu Lenkijoje bus rodomas Torunėje tarptautinio teatro festivalio „Kontakt“ uždarymo dieną. Galėčiau spėti, kad ir šiame po pandemijos pagaliau atgijusiame viename svarbiausių Rytų Europos teatro festivalių „The Employees“ gresia „Grand Prix“, nes vargu ar įmanoma šiuo metu pasaulyje atrasti virtuoziškiau žmogaus ir „žmogono“ santykių temą atskleidžiantį spektaklį.

Man pačiai didelis netikėtumas buvo jau po spektaklio peržiūros Varšuvoje atrasti fenomenalios „Rara“ leidyklos lietuviškai išleistą šiuolaikinės danų rašytojos Olgos Ravn knygą „Darbuotojai“ (iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė). Šis šiuolaikinę poeziją, sci-fi ir distopiją sulydantis kūrinys tapo impulsu ir Twarkowskio „The Employees“; Ravn kūrinį scenai adaptavo dramaturgė Joanna Bednarczyk. Patys lenkai Ravn knygos pavadinimą išvertė kaip „Załoga. Protokół z przyszłości“, labiau akcentuodami kosminio laivo ekipažo liudijimų, užfiksuotų ateities protokoluose, reikšmingumą. Šiuose protokoluose aptinkamas svarbiausias tekstinis liudijimas: „Yra žmonės ir yra tie žmogonai. Tie, kurie gimė, ir tie, kuriuos sukūrė. Tie, kurie mirs, ir tie, kurie ne. Tie, kurie išnyks, ir tie, kurie ne.“ Galiu tik įtarti, kad šie trys knygos sakiniai galėjo tapti impulsu režisieriui, kūrybiškai apsėstam ekranuose gimstančio dublerio, žmogaus dvynio, „aš“ ir „kito aš“ idėjos, kurti spektaklį „The Employees“.

Šešių spektaklyje vaidinančių aktorių Dominikos Biernat, Danielio Doboszo, Majos Pankiewicz, Sonios Roszczuk, Paweło Smagałos ir Robo Wasiewicziaus pirminė misija – iš karto skilti į du personažus: žmogų ir savo kloną, androidą, arba „žmogoną“. Meistriškai įgyvendindami žaidimo suskilti į „aš“ ir „kitą aš“ taisykles aktoriai scenos erdves užpildo nebesuvokiamu kiekiu veikėjų, nuolat dubliuojamų paraleliai ekranuose vykstančiu veiksmu. Maždaug veiksmo viduryje stiklinio kubo, kuriame verda iki dervos konsistencijos sutirštėjusios „The Employees“ aistros, pasieniu pirmą kartą praslenka vaikas. Knygoje tai tiesiog holograma, kurią nusiraminimui, susitaikymui su kosminės misijos neišvengiamybe gaudavo to nusipelnę žmonės ir „žmogonai“. Spektaklyje nuolat grįžtantis vaiko vaizdinys priimamas kaip baugus vaiduoklis, vienintelis šiame kosminiame ekipaže neturintis dvigubos tapatybės.

Spektaklio dailininkui Fabienui Lédé pavyko maksimaliai realizuoti spektaklio-instaliacijos idėją, priverčiant žiūrovui įprastinę teatrinę erdvę funkcionuoti netikėtais, naujais principais. Scenoje įžemintas, skaidraus stiklo iliuziją sukuriantis kubas tampa pagrindine vaidybos aikštele. Žiūrovai yra laisvi užimti stebėjimo pozicijas ant pakylų priešais vieną iš keturių organinio stiklo kubo plokštumų. Judėti, keisti žiūrėjimo tašką yra leidžiama ir net skatinama specialių pertraukų metu. Paliekama teisė atsitraukus stebėti vyksmą, pasirinkus vietas ant grindų, suformuotas išnešus žiūrovų salės kėdes. Išvalytoje, transformuotoje teatrinėje erdvėje ypač svarbūs tampa scenos mechanizmai ir šviesos šaltiniai, įgaunantys beveik savarankiškos būties. Tai išnaudodamas režisierius organiškai integruoja ironišką šviesų sofitų ir žiūrovų salės sietyno verbalizuotą komunikaciją į spektaklio veiksmą. Didysis sietynas, kabojęs virš žiūrovų galvų daugiau nei penkiasdešimt metų, yra simboliškas liudininkas dešimtmečiais formuotos teatro-galerijos „Studio“ tapatybės, grįstos maksimaliai dinamišku aktoriaus kūno santykiu su jį supančiais objektais bei erdve.

Twarkowskio spektaklyje stipriausia jungtimi tarp aktorių, įkūnijančių personažus, ir žiūrovų, stebinčių veiksmą, tampa muzika, širdies ritmo simuliacija, sujungianti visus, kas gyvas, vienam, bendram ritmui. Tarsi spektaklio kompozitorius Lubomiras Grzelakas norėtų pacituoti pačią knygos autorę: „Mano kolegė žmogonė tarė: toks jausmas, lyg mano lūpose tvinkčiotų pulsas. Aš pasakiau: mano pulsas muš tol, kol liausis, o tavo pulsą galima įjungti ir išjungti. Ji paklausė: iš kur tau žinoti, ar manyje nieko nevyksta, kai aš išjungta?“

Spektaklio refleksijų paraštėse lieka pojūtis, kad visas šis šimto penkiasdešimties minučių nepertraukiamas vyksmas tėra apeliacija į prasmes bei reiškinius, slypinčius už šios erdvės ir mūsų suvokimo ribų. Galima nuoroda į tai tampa finalui artėjant į videovaizdų audinį integruoti paties teatro viešųjų erdvių vaizdai. Tuščia paradinė laiptinė, baltos sienos fone tyloje tirpstantys įspūdingo dydžio keraminiai šviestuvai, nuo žmonių ir „žmogonų“ švariai apvalyta išorės erdvė tarsi signalizavo apie mums, žiūrovams, kylančią grėsmę sugrįžti į nebe sceninės realybės iliuziją.

Atidžiai stebėdama savo kūno reakcijas į šį mano asmeniškai jau ketvirtą Twarkowskio žiūrimą, arba išgyvenamą, spektaklį, pastebėjau išskirtinį norą tapatintis, arba save identifikuoti, su vienu iš „The Employees“ veikiančių asmenų. Kiekvienam iš jų buvo priskirta atsakomybė arba šioje kosminėje misijoje atliekama funkcija. Viena mergina turėjo kasdien prižiūrėti iš svetimos planetos surinktus objektus. Keistas, žodžiais neapibūdinamas objektas joje užaštrino taktilinio pažinimo poreikį. Į jos lūpas režisieriaus įdėta frazė „Bet aš noriu kontaktuoti su juo per burną, suprasti jį burna“ mano žiūroviniame santykyje su spektakliu tapo tuo lemiamu prabudimu, susikoncentravimu į tikslinę, tarsi specialiai man sukurtą spektaklio veiksmo liniją. Ilgainiui tariausi atskirianti tuos pačius „taktilikų“ grupei priklausančius subjektus – mes buvome kitokie, tarp pasaulį pažįstančiųjų per kvapą, judesį arba vaizdą.

Su šia asmenine iliuzija išėjęs iš „The Employees“, žiūrovas turi galimybę pratęsti meninę degustaciją užsukdamas į paraleliai su spektakliais eksponuojamą parodą. Šiuokart ji, pavadinta „Opór Motyla // Butterfly Resistance“, pristatė Haičio meną. Metalo plastika, tapybos darbai, tekstilės objektai – iš esmės viskas, kas išeksponuota dviejų aukštų galerijos erdvėse, buvo neatsiejami vudu ritualų objektai, visų pirma sukrečiantys savo giliai sakraline, dvasinės rezistencijos, mistine ekstatika, mitologiniais simboliais persmelkta prasme. Tai, kas spektaklyje kankino savo nebuvimu, stoka ir link susinaikinimo vedė personažus, iki maksimumo suspaudžiant veiksmo spyruoklę, teatro galerinėse erdvėse smogė neaprėpiamu gaivališkumu ir gausa. Žmogiškosios būties esmė, prasmingumas, medžiagiškumas, net spalvinė pilnatvė slypėjo čia pat, toje pačioje teatro-galerijos „Studio“ erdvėje. Toks naujas, man iki tol nepatirtas, meninio išgyvenimo kontrastas.