Teatras
Apmąstydama šių metų sausio 11–18 d. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje vykusio tarptautinio festivalio vaikams ir jaunimui „Kitoks“ patirtis, bandžiau atrasti dešimt skirtumų tarp šių metų vizualiniu projekto simboliu tapusio dvikojo, kažkur ryžtingai žengiančio padarėlio, primenančio sužmogintą muzikuojantį augalą, ir vieno garsiausių praėjusio šimtmečio skulptorių Alberto Giacometti kūrinio „Einantis žmogus“. Karo naštos šešėliai, gyvenimo trapumo, ryžto peržengti žmogiškos erdvės ir laiko ribas idėjos, meninė įkrova bei temos, sklindančios iš XX a. šedevro, netikėtai surezonavo raudonais batukais apsiavusio festivalio simbolio, šiais metais, ko gero, tiksliausiai atspindinčio pavadinime „Kitoks“ slypinčias prasmes, išorinėje ekspresijoje bei žaismingume.
Šiemet keturioliktą gimtadienį švenčiantis festivalis nustebino ypatinga atida meninei programoje pristatomų spektaklių kokybei bei drąsa kelti pačius giliausius, neišsemiamus, nevaikiškai rimtus filosofinius, egzistencinius ir net pasaulėkūros klausimus. Bene pirmą kartą visi į tarptautinę programą atrinkti spektakliai galėjo pasigirti pačiais solidžiausiais ekspertiniais vertinimais, rimtais apdovanojimais ir stulbinančia festivaline geografija. Vokiečių, suomių, katalonų, italų, ispanų, belgų ir prancūzų sceninė kūryba susitelkė į mažųjų arba jaunųjų žiūrovų vaizduotę – visais laikais skatinusią žmonijos progresą, lėmusią didžiausius atradimus ir meno šedevrų gimimą.
Neatsitiktinai festivalio pradžią palaimino už inovacijas lėlių teatro srityje apdovanotas „Tangram Kollektiv“ spektaklis „Shades of Shadows“. Nors ir skirtas konkrečiai apibrėžto amžiaus – nuo penkerių iki aštuonerių metų – vaikams, jis įkrito ir į mano, suaugusios žiūrovės, širdį. „Tegu būna laisvas kelias mano šešėliui, mano dvasiai, kad didžiąją teismo dieną anapusiniame pasaulyje jis išvystų skaistų Dievo veidą“, – iki šiol galvoje skamba eilutė iš senųjų šventraščių, pasąmonėje pažadinta šio vokiečių menininkų spektaklio.
Moksline apibrėžtimi, šešėlis – tai erdvinis optinis reiškinys, vizualiai pastebimas objekto siluetu, atsirandančiu ant bet kokio paviršiaus dėl objekto buvimo tarp jo ir šviesos šaltinio. Taip paprasta. Tačiau oficiali mokslo samprata nesugeba paaiškinti, kodėl šešėlis daugelyje kultūrų kėlė ir tebekelia pagarbią baimę, kodėl yra tiek daug su šešėliais susijusių ritualų, prietarų ir kodėl jie egzistuoja praktiškai visose kultūrose, per visą žmonijos civilizacijos istoriją. „Shades of Shadows“ turi savo atsakymą: todėl, kad daugeliui tautų šešėliai – tai tamsos būtybės, turinčios savąją, unikalią prigimtį. Spektaklyje ypač išradingai panaudojamų širmos-ekrano bei halogeninių šviesos šaltinių sąveika, kūrinio pasakojimą kuriantys šviesa ir šešėlis gali laisvai judėti erdvėje, kisti, transformuotis; taip klasikinis šešėlių teatras tampa nuostabia menine inovacija su išties magiškais efektais.
„Shades of Shadows“ vaidinančios aktorės Sarah Chaudon ir Clara Palau y Herrero leidžia šešėliams nuo kasdienių daiktų, tokių kaip puodeliai, miniatiūriniai baldai, lempa, augti ir mažėti ant ir už širmos ekrano, tam naudojant kelis šviesos šaltinius. Iš pradžių įvyksta šešėlio materializacija, ir štai jau aktorės valdo lanksčią figūrėlę, primenančią to paties Giacometti animuotą skulptūrą, leidžia jai keliauti baldais, lempa ir miniatiūrinio pianino klavišais. Galiausiai viena iš aktorių pati tampa šešėlio figūra. Dinamiškame, kaitos ir virsmo kupiname „Shades of Shadows“ veiksme ima vertis netikėtos prasmės: šešėlis kaip savęs atspindys, skirtingi požiūriai į susidūrimą su šešėliu ir komunikacija su juo, šešėlio ir kolektyvinės pasąmonės tema. Ir, mano galva, svarbiausia šio kūrinio žinutė – kaip svarbu atpažinti kitą ir susidurti su savo šešėliu, siekiant asmeninio augimo ir integracijos, juk nesugebėjimas to padaryti gali išprovokuoti savinaiką arba tamsiosios asmenybės pusės įsigalėjimą, vienvaldystę.
Kiti mano asmeniniai festivalio „Kitoks“ užsienio programos spektakliai favoritai – suomių „Colorsphere“, katalonų „No Moon“, italų „Archipelago“ ir unikalia estetika sužavėjęs ispanų spektaklis „Insides“ – savo pirmine kūrybine intencija rėmėsi į meninį tyrimą, nukreiptą į šviesos reiškinį. Teoriškai mes pamename, kad nuo seniausių laikų žmonės bandė suprasti šviesos prigimtį. Pavyzdžiui, senovės graikų filosofas Pitagoras suformulavo šviesos teoriją, teigdamas, kad tiesiogiai iš akių spinduliuojami tiesiaeigiai matomos šviesos spinduliai, patekę ant objekto ir jį „apčiuopę“, suteikia žmonėms galimybę matyti. Empedoklio manymu, meilės deivė Afroditė į mūsų akis įdėjo keturis elementus – ugnį, vandenį, orą ir žemę. Filosofas manė, kad būtent vidinės ugnies šviesa padeda žmonėms matyti materialaus pasaulio objektus. Platonas darė prielaidą, kad egzistuoja dvi šviesos formos – vidinė (akies ugnis) ir išorinė (išorinio pasaulio šviesa) – ir jų susimaišymas suteikia žmonėms regėjimą.
Nūdienoje tariamės puikiai žinantys, kaip ir kodėl atsiranda ir kokiais principais veikia šviesa. Bėda ta, kad kosminiu greičiu vis labiau į tamsą ir šešėlius grimztančiame pasaulyje šviesa ir būtent su ja siejamos dvasinės, etinės žmonijos vertybės tampa didžiausiu deficitu. Mano minėti spektakliai susitelkė į globalią misiją: neleisti šviesai užgesti ir, svarbiausia, perduoti šviesą į pačias patikimiausias – vaikų rankas.
P. S. Šiais metais diena iš dienos būdama išties vertingo, unikalaus festivalio stebėtoja ir dėkinga žiūrove, kartu išgyvenau ir visiškos vienatvės jausmą. Apsidairiusi salėje, tarp laimingų, susikaupusių, teatro meno jėgos nušviestų vaikiškų ir suaugusių veidų kas kartą pasigesdavau visų tų stropiai dirbančių teatro vaikams lauke. Vis klausiau savęs – ar tai tiesa, ar taip gali būti, kad režisieriams, teatrų vadovams, prodiuseriams ir galiausiai teatro kritikams visiškai neįdomios naujausios tendencijos šioje ypač perspektyvioje scenos meno srityje? O tada prisimindavau, kad tuoj pritrūksime rankų pirštų mūsų valstybiniuose teatruose kas metai vis sukuriamiems spektakliams pagal Kate DiCamillo knygą „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ suskaičiuoti. Taip, galime didžiuotis faktiškai kiekviename Lietuvos mieste turintys dar vieną teatrinę pasaką apie nemirtingo porcelianinio triušio Edvardo nuotykius. Jokios paslapties čia nėra – juk tas beširdis, kietakaktis, bailys ir egoistas triušis iš esmės yra idealus archetipinis gyvūnas mūsų taip vangiai, su begaliniu atsargumu ir inercija naujoves priimančiai dabarties visuomenės daugumai. Vaizduotei čia nėra vietos.
